Grižęs iš elitinių kino festivalių Busane ir Vienoje, nuo spalio 27 d. filmas „Barzakh“ bus rodomas visoje Lietuvoje. Filmo režisierius surengs turą po Lietuvą, kurio metu susitiks su Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Ukmergės, Jonavos, Biržų kino žiūrovais.

Šių metų Berlyno kino festivalyje “Barzakh” tapo vienu didžiausių atradimų. Filmas atidarė vieną pagrindinių festivalio programų ir, nukonkuravęs daugelį vaidybinių ir dokumentinių filmų, pelnė du prestižinius Berlinalės apdovanojimus.

Už šį filmą režisierius Mantas Kvedaravičius apdovanotas valstybine Suomijos kino meistrystės premija, per itin trumpą laiką filmas apkeliavo garsiausius filmų festivalius Šveicarijoje, Serbijoje, Ispanijoje, Lenkijoje, Italijoje, Pietų Korėjoje.

„Barzakh“ atidarė Tarptautinį Helsinkio dokumentinių filmų festivalį, o atidarymo ceremonijoje filmą pristatė pati Suomijos prezidentė Tarja Halonen. Šio filmo recenzijoms buvo skirti pagrindiniai kultūros apžvalgos puslapiai didžiausiuose Europos dienraščiuose. Apie jį kalbėjo CNN, BBC bei „Deuche Welle“ kanalai.

Filmą įvertino ir Lietuvos kino profesionalai – jis apdovanotas “Sidabrine gerve” už geriausią metų dokumentinį filmą, festivalis „Kino pavasaris“ jį išrinko geriausiu debiutiniu filmu, o Vilniaus dokumentinių filmų festivalio žiuri pripažino geriausiu Baltijos šalių dokumentiniu filmu.

Svarbu pažymėti, kad filmą prodiusavo vienas garsiausių pasaulio kino kūrėjų Akis Kaurismäkis.

Filmas pasakoja apie karo nusiaubtą Čečėniją, čia tvyrančią valdžios savivalę, gatvėje grobiamus žmones, slaptus kalėjimus ir begalinės baimės atmosferą. Tačiau pagrindinė filmo mintis, peržengianti geografines, politines, kultūrines, religines ribas – tai bendražmogiškas skausmas netekus artimo žmogaus, desperatiška viltis, kad jis vis dar gyvas ir vieną dieną sugrįš namo, ir kankinanti nežinia dėl rytojaus.

Filme rodomos motinos, žmonos, vaikai, broliai, seserys – tai ne tik Čečėnijos gyventojai. Tai metaforos žmonių, gyvenančių bet kuriame pasaulio krašte ir kenčiančių dėl artimųjų netiekties, dėl valdžios patyčių, bet randančių savyje jėgų neprarasti žmogiškojo orumo ir savigarbos.