Vienas žymiausių Šri Lankos rašytojų, kuriantis angliškai, užaugęs Kolombe, studijavęs Naujojoje Zelandijoje, gyvenęs ir dirbęs Londone, Amsterdame ir Singapūre, literatūroje debiutavo 2010 m. su romanu „Kinas: legenda apie Pradipą Metju“ (Chinaman: The Legend of Pradeep Mathew). Knyga autoriui pelnė prestižines Tautų Sandraugos knygos (Commonwealth Book Prize), DSC pietų Azijos literatūros (DSC Prize for South Asian Literature) ir Gratjaeno (Gratiaen Prize) premijas.

Dar daugiau dėmesio ir pripažinimo sulaukė 2022 m. pasirodęs trečiasis autoriaus romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ (The Seven Moons of Maali Almeida) – už šį kūrinį rašytojas pelnė vieną prestižiškiausių anglakalbio pasaulio literatūros apdovanojimų – Bookerio premiją. Šįmet kūrinys išleistas ir lietuvių kalba (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš anglų kalbos vertė Marija Bogušytė).

Ar Sh. Karunatilakos romanas – apie vaiduoklius? Taip, atsako Rašytojų sąjungos leidyklos vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka. Nes vaiduokliai – didžioji mūsų gyvenimo dalis. Jų esame prisikūrę tiek, kad tarp jų ir gyvename. Tie vaiduokliai – tai mūsų mintys, iš kurių kyla didis noras pagerinti pasaulį. Kaip žinome, šis noras dažniausiai baigiasi žudynėmis. Sh. Karunatilaka ir kalba apie karo draskomą savo gimtąją šalį, apie kenčiančius žmones. Tiesa, jis renkasi savitą, Šri Lankos folkloru grįstą vaizdavimą.

Knygos herojus Malis Almeida, karo fotografas ir nepataisomas laisvamanis, pabunda negyvas. Jam duotos septynios dienos, esant tarpinės būsenos, išsiaiškinti, kas jį nužudė. Kaip fotografas, jis yra regėjęs visas žiauraus Šri Lankos pilietinio karo puses. Vaiduoklišką, ironiškai humoristinį, magiškai realistinį vaizdavimo būdą rašytojai dažniausiai renkasi tada, kai įprastomis priemonėmis tikrovės pavaizduoti nebeišeina.

Sulaukęs susijaudinusių savo literatūrinių agentų skambučio ir išgirdęs, kad antrasis jo romanas „Septyni Malio Almeidos mėnuliai“ buvo įtrauktas į ilgąjį 2022 m. Bookerio premijos sąrašą, Sh. Karunatilaka jautėsi pamalonintas, tačiau pernelyg daug sau galvos dėl to nekvaršino.

Kolombe gyvenantis rašytojas tuo metu turėjo svarbesnių rūpesčių. Jis vežė vaikus į mokyklą, jo žmona keturias paras laukė eilėje degalų, – štai tokia žiauri buvo kasdienio gyvenimo realybė siaučiant didžiausiai per septynis dešimtmečius Šri Lankos ekonomkos krizei. 22 mln. gyventojų šalyje dėl Vyriausybės netikusio finansų valdymo ir vėliau dar įsismarkavusios COVID-19 pandemijos, smarkiai sukrėtusios turizmo sektorių, stigo maisto, degalų ir vaistų. Infliacijos lygis viršijo 50 proc., šalyje stigo užsienio valiutos ir ji nepajėgė mokėti net už būtiniausius importuojamus produktus.

Šiaip ar taip, Sh. Karunatilaka galiausiai buvo paskelbtas prestižinės jau 53 metus gyvuojančios literatūrinės premijos laureatu. Žurnalo „Time“ žurnalistė Armani Sved su rašytoju kalbėjosi apie netikėtai gautą apdovanojimą ir tai, kokių sąsajų anuometis žiaurus Šri Lankos pilietinis karas turi su dabartine politine kova ir ekonomikos sunkumais. Į lietuvių kalbą interviu išvertė Gediminas Pulokas.

– Kokios jums buvo pastarosios 48 valandos?

– Telefonas vis skimbčiojo – dzingt, dzingt, dzingt – kiaurą naktį. Sulaukiau daug meilės kupinų žinučių ir tai puiku. Žinoma, turėjau duoti gausybę interviu ir daug fotografuotis, tačiau praėjusią naktį jau kiek daugiau pamiegojau, o miegas – puikus vaistas nuo visko. Pagaliau paskambinau mamai, savo agentei, vaikams.

– Į ilgąjį sąrašą jūsų knyga pateko liepą. Kaip tuo metu vertinote savo galimybes tapti laureatu?

– Kol parašiau „Septynis Malio Almeidos mėnulius“ ir radau jam leidėjus Jungtinėje Karalystėje, sukoriau ilgą kelią, todėl, romanui patekus į ilgąjį sąrašą, suprantama, nudžiugau. Tačiau, kaip žinote, Šri Lankoje tuo metu viskas vertėsi aukštyn kojom. Liepos mėnesį įvyko didieji protestai, aragalaja [„kova“ sinhalų kalba, čia ir toliau laužtiniuose skliaustuose – leidinio „Time“ pastabos], pasitraukė prezidentas ir t. t.

Rašant knygą nėra taip, kaip būna per kokią filmo premjerą, kai jis išleidžiamas ir palydimas su fanfaromis. Ji gimsta pamažu, o paskui dar reikia tikėtis, kad ras skaitytojų. Šiaip ar taip, tąkart pamaniau: oho, dabar romanas bent jau tikrai sulauks daugiau dėmesio – juk visas pasaulis kaip tik stebi, kas darosi Šri Lankoje. Vėliau knyga atsidūrė ir trumpajame sąraše, atrodė: ką gi, puiku, tęsiame vakarėlį. Rašytojo gyvenimas toks, kad verčiau būti iš anksto pasiruošus galimiems nusivylimams, nes jų dažniausiai išties nestinga. Laureato paskelbimo vakaras išties suėdė šiek tiek nervų – tikėjausi, pakelsiu tostą į kieno kito sveikatą ir trauksiu namo, o tada išgirdau, kad skelbiamas mano knygos pavadinimas. Viskas atrodė gan siurrealistiškai.

Rašytojo gyvenimas toks, kad verčiau būti iš anksto pasiruošus galimiems nusivylimams, nes jų dažniausiai išties nestinga.

– Koks buvo atspirties taškas imantis rašyti „Septynis Malio Almeidos mėnulius“?

– Pilietinio karo pabaiga 2009-aisiais. Šis karas truko ištisą mano kartos gyvenimą. Atrodė, kad jis tęsis amžinai. Vėliau vyko ginčai, kaip galėjo nutikti, kad galutiniame šio karo etape buvo nužudyta 40 tūkst. civilių gyventojų. Pamaniau, leisiu šia tema pasisakyti mirusiesiems, nes gyvieji apie tai neturi nė menkiausio supratimo. Štai toks ir buvo mano atspirties taškas.

– Kaip jums pavyko Malį Almeidą pavaizduoti šitaip įtikinamai?

– Kurdamas šį personažą rėmiausi realiu žmogumi – Richardu de Zoysa, kuris buvo nužudytas 1990-aisiais. Jis buvo iš Kolombo, vidurinės klasės anglakalbis aktyvistas, kurio nužudymo byla liko neišnarpliota iki šiol. Vis dėlto vėliau Malis tapo karo fotografu ir lošėju. Juos sieja ir tai, kad abu buvo užsislaptinę gėjai, – tuometėje Šri Lankoje 1989 m. gėjai tik tokie ir tegalėjo būti – užsislaptinę.

Be to, knygoje jis yra dirbęs visoms pusėms. Yra fotografavęs „Tamilų tigrus“, Šri Lankos kariuomenę ir marksistus. Pasitelkdamas tokį veikėją galiu kalbėti apie skirtingas to laikotarpio Šri Lankos politines grupes ir vykusiai kurti žmogžudystės paslaptį, nes jo mirties trokšti būtų galėjęs bet kuris iš visų tų žmonių.

– Anksčiau esate pasakojęs apie tam tikrą savicenzūrą, kurią taikėte rašydamas kai kuriuos savo apsakymus. Kaip politinis klimatas veikia jūsų ir kitų rašytojų kūrybą?

– Šri Lankoje visada esame atsargūs. Dabar išgyvename saviraiškos laisvės akimirkas, kai žmonės gatvėse šaukia viską, ką tik gali, apie valdančiąją partiją ir žudo ją pokštais internete. Tačiau taip buvo toli gražu ne visada.

Prieš dešimtį metų tvyrojo išvis kitoks klimatas. Lasantha Wickrematunge’as, kultinis angliškai leisto savaitraščio „Sunday Leader“ redaktorius, buvo nušautas tiesiog viduryje baltos dienos. Plačiai vyravo nusistatymas „verčiau nesakyk to, nerašyk ano, nes kitaip sulauksi atvažiuojant balto furgono ir tave prigriebs“. Tokia buvo realybė. Žurnalistai tiesiog dingdavo be žinios.

– Kaip atrodo kasdienis Šri Lankos gyvenimas siaučiant dabartinei ekonomikos krizei ir kokių sąsajų tai turi su pilietiniu karu?

– Tas karas baigėsi 2009-aisiais. Nors po jo liko neužgydytų žaizdų, viena pusė akivaizdžiai nugalėjo [„Tamilų tigrus“ Šri Lankos ginkluotosios pajėgos sutriuškino 2009 m. gegužę].

Staiga į šalį ėmė plaukti investicijos, pradėti tiesti greitkeliai, tad bent kurį laiką buvo sukurta pagerėjusios infrastruktūros ir klestėjimo regimybė. Tačiau viena po kitos keitėsi nevykėlių vyriausybės, kurios netikusiai valdė lėšas ir skolinosi negalvodamos apie padarinius. Be to, kilo dar ir pandemija – netekome pajamų iš turizmo, kuris maitino išties didelę dalį Šri Lankos gyventojų.

Nežinau, ar dabartinė krizė yra susijusi su pilietiniu karu. Tačiau kasdienis gyvenimas tapo gan niūrus – toks niūrus, kad žmonės išėjo į gatves, nes jie neturi net dujų maistui gamintis. Man pasisekė – aš laisvasis rašytojas, tad sėdžiu namuose, bet, žvelgdamas į didžiąją dalį šalies gyventojų, matau, kad jų išgyvenimas priklauso nuo to, ar jie turės degalų ir ar galės nuvažiuoti į darbą. Kai kurie žmonės neišvengiamai bus nustumti į skurdą.

– Liepą tuometis prezidentas Mahinda Rajapaksa dėl protestų buvo priverstas pasitraukti. Ar galima tai laikyti lūžio tašku Šri Lankai?

– Viliamės, kad tai bus lūžio taškas. Dabartinis prezidentas Ranilas Wickremesinghe nebuvo visuotinai išrinktas, o tiesiog tarsi parašiutu nuleistas į šias pareigas [įstatymų leidėjai parinko R. Wickremesinghe Gotabayos Rajapaksos įpėdiniu, kai šį protestuotojai privertė pasitraukti ir jis pabėgo į Maldyvus, tačiau rugsėjo mėnesį grįžo]. Daugelis mano, kad jis geriausias iš visų galimų blogų pasirinkimų, tačiau visi tie vyrai yra įžengę jau į septintąją ar aštuntąją dešimtį, o kai kurie – ir dar vyresni, be to, jie vadovavo per visas iš eilės suirutes mūsų šalyje.

Valdžioje būnant Rajapaksų šeimai atrodė nė neįsivaizduojama, kad mes, gyventojai, galėtume prabilti taip garsiai, kad net nušalintume prezidentą, finansų ministrą ir ministrą pirmininką. Viskas brendo pamažu, užtruko gerus tris mėnesius, tad tai buvo išties nepaprastai svarbus momentas. Dabar reikia stebėti, ar iš to tikrai bus naudos. Ar žengsime į priekį turėdami viziją? O gal politikai ir toliau kimšis sau į kišenes į šalį įliejamus pinigus? Ar valstybę valdysime tinkamai?

Turėjome daugybę neveiksnių vadovų ir mano gyvenimas bėgo dažniausiai valdant kaip tik tokiems, todėl šiek tiek nuogąstauju, ar dedamos viltys tikrai bus pateisintos. Vis dėlto tikiuosi, jog bus imtasi tam tikrų žingsnių, kad situacija nebūtų eskaluojama dar labiau.

– Kaip, tikitės, klostysis jūsų knygos gyvenimas ilgalaikėje perspektyvoje? Kokį poveikį ji darys?

– Tikiuosi, romanas bus priskirtas maginės fantastikos kategorijai ir jį vis dar pakartotinai spausdins – juk tai toli gražu nėra savaime suprantami dalykai. Jei po 20 metų padėtis mūsų šalyje bus tokia pat, kokia yra dabar, jausiuosi tragiškai. Rašau magiško siužeto knygas, kuriose figūruoja vaiduokliai ir demonai, o žmonės sako: „Aha, kaip tik tokia dabar ir yra Šri Lanka.“ Norėčiau, kad bibliotekose ši knyga atsidurtų prie „Hario Poterio“ ir „Žiedų valdovo“. Tai jau savaime skamba kaip fantastika, tačiau būtent to tikiuosi. Kad mes šio to pasimokysime iš pasakojimų, persmelktų mūsų patirties.

Be to, knygoje gana aiškiai parodoma, kad esu nusivylęs, jog mes nelaikome savęs visų pirma šrilankiečiais. Mes vis dar tam tikru lygiu pirmiausia tapatinamės arba su sinhalų budistais, arba su tamilais, arba su musulmonais. O juk, atrodytų, visiškai akivaizdu, kad visi esame tiesiog šrilankiečiai, nors ir kilę iš skirtingos aplinkos, galbūt kalbantys skirtingomis kalbomis ir tikintys skirtingais dalykais. Labai tikiuosi, kad vieną dieną tai visi suvoksime – gal prie to kažkiek bus prisidėjusi ir ši mano knyga.