Sovietmečiu atstatyta Trakų pilis turėjo tarsi įgyvendinti poeto lūkesčius. Tačiau perskaitęs Vytauto Volungevičiaus knygą "Pilies šešėlyje. Teritorija, visuomenė ir valdžia Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje" supranti, kad Maironio aprašoma Trakų pilies padėtis atspindėjo realius ir neišvengiamus visuomenės pokyčius.

Dėl to caro valdžią galima kaltinti mažiausiai, nes lietuviškų pilių aukso amžiaus pabaiga ir jų nykimo pradžia sietina su mūsų pergale Žalgirio mūšyje. Ši pergalė panaikino karinę grėsmę iš Vakarų, todėl neliko poreikio pilių statybai Vokiečių ordino ir LDK pasienyje. Pilių nykimas Lietuvoje atspindėjo pasikeitusias geopolitines realijas. A.Volungevičiaus veikalas reikalauja nemažų intelektualinių pastangų ir kartu padeda pamatyti visiškai naują LDK visuomenės vaizdą.

Galios simbolis

Pradžiai tenka nusivilti. Kiekvienas iš mūsų be vargo galėtų išvardyti artimiausius apylinkėje esančius piliakalnius, kuriuos visuomet suvokėme kaip pilis. Deja, tačiau taip nėra. Piliakalniai – tai pirmieji statiniai, su kuriais turėjo susidurti Vokiečių ordino riteriai.

Gynybinis pylimas, sutvirtintas medžiais ir žemėmis, žymėjo gyvenvietės, slėptuvės vietą ir buvo genties teritorinis centras. Jį svetimšaliai laikė pilimi. Piliakalniai sietini su iki valstybine Lietuvos istorija ir gentine visuomene. Pilies statyba reiškė didžiojo kunigaikščio bandymą įtvirtinti savo valdžią konkrečioje teritorijoje. Kitaip tariant, pilis XIII–XIV a. simbolizavo, kad tam tikra teritorija tampa Lietuvos valstybės dalimi ir visi ten gyvenantys žmonės tampa priklausomi nuo didžiojo kunigaikščio valios.

Susikūrus Lietuvos valstybei galima kalbėti tik apie piliakalnio – slėptuvės pavaldumą piliai ir kartu didžiajam kunigaikščiui. Pilis simbolizuoja ne tik politinius, bet ir ekonominius pokyčius. Daugumoje šaltinių kalbama apie valstiečių prievoles būtinas piliai išlaikyti. XIII–XV a. iš tikrųjų pilis, o ne piliakalnis, reiškė didžiojo kunigaikščio valdžios stiprėjimą ir valstybės valdymo reformas.

Norėdamas pabrėžti LDK nevienalytiškumą, autorius išskiria tris regionus – Tikrąją Lietuvą, Žemaitiją ir rusėniškas žemes. Natūraliai LDK valstybės branduoliu tapo didžiojo kunigaikščio pastatytos ir lankomos pilys Tikrojoje Lietuvoje: Alytus, Maišiagala, Ukmergė, Trakai, Merkinė, Medininkai, Alšėnai, Nemunaitis, Lyda. XV a. istoriniuose šaltiniuose minimos Dubingių, Rudaminos, Naugarduko, Gardino ir kitos pilys. Vytauto laikais atsirado valdymo pakeliui praktika, kuomet buvo aplankomos svarbiausios Tikrosios Lietuvos pilys.

Dėl vykusių intensyvių karo veiksmų Vokiečių ordino kronikininkai nuo XIII a. mini daugybę Žemaitijos piliakalnių, tačiau palaipsniui XIV a. jie buvo sunaikinti. Nors XIV a. pabaigoje pastatomos Kražių, Karšuvos, Paršpilio, Paštuvos, Pieštvės, Veliuonos pilys, tačiau XV a. pradžioje minimos tik Veliuonos ir Bisenės (Panenumės) pilys. Aptarti pokyčiai liudija apie situacijos regione pasikeitimą. Dėl išnykusios Vokiečių ordino karinės grėsmės dalis pilių virto dvarais arba natūraliai sunyko.

LDK įtaka

V.Volungevičiaus monografija "Pilies šešėlyje" reikalauja valios pastangų, tačiau ji kupina malonių atradimų. Pasidalysiu vienu iš jų. Daugumai teko matyti animacinių filmukų seriją, pavyzdžiui "Slibinas Goriničius ir Dobrinia Nikitičius" ir kt., apie senuosius rusų (???) karžygius ir jų kovas su totoriais bei kitais Kijevo Rusios priešais. Visus filmukus simboliškai jungia Kijevo miestas ir jo kunigaikštis. Šiuose filmukuose Kijevas vaizduojamas kaip nuostabaus grožio miestas su mūro pastatais ir apjuostas mūrinėmis sienomis. Žinia, animaciniuose filmukuose kuriamas praeities vaizdas neturi atitikti akademinių tiesų, tačiau maloniai nuteikia kai kurie autoriaus pateikiami istoriniai faktai.

Po totorių antplūdžio Kijevas tapo LDK miestu. Iš V.Volungevičiaus pateiktos istorinių šaltinių analizės supranti, kad nei XI–XII a., nei vėlesniais amžiais Kijevas nebuvo apjuostas mūrine siena, nes neturėjo techninių galimybių degti plytas. Medis buvo prieinamiausia statybų medžiaga, todėl visi miesto pastatai buvo mediniai. Tik cerkvės buvo mūrinės.

Kitas faktas, istoriniuose šaltiniuose minimi Kijevo Rusios miestai yra laikyti ne miestais, o pilimis, ir leidžia kalbėti apie luominės visuomenės užuomazgas. Tik LDK politinės galios sklaida rusėniškose žemėse, o kartu ir Kijevo žemėse, palaipsniui skiepijo vakarietišką visuomenės modelį. Tuo metu pilis simbolizavo LDK valdovo valdžią, kuriam priklausė valdomoje teritorijoje gyvenę valstiečiai. Vėliau už nuopelnus pilis buvo perleidžiama valdyti Gediminaičių dinastijos atstovams ar nusipelniusiems didikams. Mūrinių pilių statyba rusėniškose žemėse sietina tik su lietuviais. Pilių statybos mastus lėmė didėjanti konfrontacija su Maskvos kunigaikštyste.

Tad kiekvienas gali pasirinkti ar susikurti idealų praeities vaizdą, tačiau kai kalbame apie jaunąją kartą, verta susimąstyti, kiek populiarioji kultūra sugeba perteikti svarbius ir teisingus dalykus apie praeitį. Lietuva kol kas šioje srityje atsilieka.

Vietos visuomenė

Šiandien kiekvienas žinome, kad valstybės gyvenimas neįmanomas be įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teismų valdžios. Viduramžių visuomenėje šie dalykai nebuvo akivaizdūs. Dėl to valdovas įkūnijo visą įmanomą aukščiausią valdžią valstybėje. Dalį savo valdžios jis perleisdavo dinastijos atstovams, Bažnyčiai, didikams ir bajorams. Didelis vaidmuo teko tarpasmeniniams santykiams, pagrįstiems priesaika ir ištikimybe.

Kadangi ilgą laiką nebuvo atskirų valstybės institucijų, sprendžiančių teisės ar administracines problemas, todėl kiekviename regione reikėjo atskirai spręsti pavaldumo, priklausomybės ir subordinacijos problemas. Didžiojo kunigaikščio lankymasis ir gyvenimas LDK pilyse buvo vienas iš patikimiausių valstybės valdymo būdų.

Ilgainiui pilis tapo ne tik teritorinės valdžios simboliu, bet lėmė visuomenės sandaros pokyčius. To meto pilies visuomenę sudarė pareigybinis personalas: kariai (bajorai), valstiečiai, vykdantys įvairias tarnybas, ir įvairūs pareigūnai, kurie atlikdavo jiems pavestas užduotis. Skaitydamas V.Volungevičiaus knygą supranti, kokia buvo sudėtinga pilies gyvenimo kasdienybė ir kaip nėra paprasta ją atkurti bei pateikti vientisą vaizdą.

Autorius atitraukia dėmesį nuo skambių pergalių bei išskirtinių pasiekimų Lietuvos istorijoje ir nukreipia žvilgsnį į tai, kaip buvo kuriama LDK valdymo sistema.

Kita vertus, ar kiekviena naujai rekonstruota pilis padeda suprasti LDK laikų gyvenimo kasdienybę, kiek ji skiriasi nuo taip nuoširdžiai puoselėjamo Lietuvos etnografinių regionų savitumo. O gal rekonstruotą pilį suprantame kaip dar vieną koncertų salę?