Nors, kaip sako J.Račiūnaitė, jos kūrybos kredo yra more is more (liet. daugiau yra daugiau), tačiau menininkė jaučia ribą, kurią "daugiau" skiria nuo "per daug": kad ir kokia sveika ironija būtų, jei jos per daug, gali sukelti nemalonių pojūčių. J.Račiūnaitei sekasi paerzinti žiūrovą, bet jo nesugluminti – būtent šis veiksmas gali būti laikomas rafinuota pramoga. O menas iliustratorės darbuose išlaiko klasikinius grafikos pagrindus, atlikimo preciziškumą ir idėjos įtaigą, kuri neretai nulemia ir naujos formos radimąsi. Viską sujungus, susimaišo apetitą žadinantis aperityvas, puikiai tinkantis gurkšnoti prieš apsilankymą "Koncerte".

– Jūsų nuomone, autoportretas yra savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Autoportretas atstovauja autoriui. Tačiau konkretus, pasirinktas atstovavimas ir yra savivokos rezultatas.

– Kodėl būtent lino raižinių ciklą "Koncertas" prigretinote autoportreto žanrui?

– Pagrindinis "Koncerto" motyvas yra mano tėvų portretai. Šį pasirinkimą nulėmė paprasta formulė: tėtis + mama = aš. Tai, galima sakyti, drovus slapstymasis už tėvų nugarų.

– Kodėl norisi pasislėpti?

– Toks seno šnipo įprotis.

– Tiesioginio jūsų autoportreto (atitinkančio šio žanro kriterijus) šiame cikle nėra, todėl kyla dvejonių, kurį teiginį – "tai – mano darbas" ar "tai – aš" – atspindi šis ciklas?

– Kalbant apie kūrybinį darbą, nematau didelio skirtumo tarp šių dviejų teiginių.

– Ar kūrinyje siekėte perteikti savo emocijas, būsenas?

– "Koncertas" nėra abstrakčių būsenų ar jausmų išdava. Kūriau strateguodama ir organizuodama tuo metu rūpėjusius reiškinius, temas. Man magėjo atlikti keletą eksperimentų su klasikinėmis portretinėmis kompozicijomis, o taip pat su klasikinės grafikos teikiamomis tiražavimo galimybėmis. Kita vertus, kalbant apie būsenas ar, veikiau, būkles – šiame darbe tikrai atsispindi metams bėgant vis labiau ūmėjanti gigantomanija. Jei tuo laiku, kai kūriau šį darbą, būčiau pajėgusi, savo tėvų atvaizdais būčiau užtvindžiusi Žalgirio areną, Nemuno salą, keli iš jų, ko gero, dar ir plauktų laiveliu "Tolstojus" Kulautuvos link. Kitaip tariant, more is more – mano širdžiai artimas kūrybos kredo.

– Koks kūrinyje yra santykis tarp realybės (tos, kurioje atradote idėją ciklui) ir meninėmis priemonėmis kuriamos iliuzijos (kurioje idėja įgauna naujų, jūsų kuriamų daugiasluoksniškesnių prasmių)?

– Kadangi kūrinį eksponavau ir galerijų erdvėse, ir utilitarinės paskirties patalpose, galiu teigti, kad šiam darbui glaudus santykis su realybe yra tik į naudą. Būtent integravus figūras į kultūros centro koncertinę salę, prasmės pradėjo daugintis (seno salės interjero estetika, žinoma, ne paskutinėje vietoje), darbas tapo pleištu, trikdžiu įprastoje aplinkoje.

– Kokią reikšmę cikle "Koncertas" turi atsitraukimas nuo įprastai suvokiamo paveikslo (kai jį apibrėžia griežtas lapo, drobės formatas) "rėmų" ir tradicinės grafikos technikos transformavimas į instaliaciją?

– Tradicinis paveikslo formatas sufleruoja žiūrovui, kad žvilgsnį reikia koncentruoti į kūrinį jo paties ribose, supanti aplinka lieka neutralesnė. Panaikinus įprastą formą, žiūrovas kviečiamas apsvarstyti ir kūrinio kontekstą, ir darbo bei aplinkos dermę, tarp jų iškylančius prieštaravimus. Kuriant ciklą man buvo svarbu, kad portretuose grafikos tradicijų tąsa išliktų akivaizdi, bet džiugintų nauja traktuote.

– Kuo kūriniui reikšminga jūsų pasirinkta erdvė? Ar buvo svarbu, kad ji būtų kuo konkretesnė, ar tiesiog atitinkanti tam tikrus jūsų keliamus estetinius kriterijus?

Integravus figūras į kultūros centro koncertinę salę, prasmės pradėjo daugintis, darbas tapo pleištu, trikdžiu įprastoje aplinkoje.

– Kaip minėjau, tinkamiausia kūriniui erdvė atsirado ne iš karto (pirma, svarsčiau tik švarios, galerijos erdvės galimybę), tačiau apie erdviškumo aspektą galvota buvo nuo pat pradžių: norėjau paaštrinti instaliacijos perspektyvą, todėl abiejų tėvų portretus išraižiau trijų skirtingų dydžių ir nuo kiekvienos klišės atspaudžiau po keliasdešimt atspaudų. Instaliacijoje visi atspaudai išdėstyti mažėjančia tvarka, sudarant nuosaikiai į perspektyvą mažėjančios minios įspūdį.Taip pat kiekviena iš figūrų (tarsi molbertas) turi po atlenkiamą atramą, taigi yra pritaikomos įvarioms erdvėms.

– Cikle "Koncertas" figūros yra tiražuojamos tik dėl siekio užpildyti instaliacijos erdvę?

– Tiesaus atsakymo duoti negaliu, nes kurdama mąsčiau klausimais, o ne teiginiais. Tačiau būtų galima svarstyti, kodėl pasirinkau "klonuoti" būtent savo tėvus? Kokios yra portreto žanro atsiradimo priežastys, paskirtis? Kaip bėgant metams ji keitėsi? Kaip portretas susijęs su atsiminimų tiražavimu, atminties užfiksavimu? Kiek portretas pajėgus atspindėti konkretų žmogų? Ar portretas yra žmogaus tiražavimo priemonė?

– Ar į visus šiuos klausimus turite sau atsakymus?

– Tik svarstymus.

– Kuo rėmėtės pasirinkdama ciklo, taip pat jo ir pačios erdvės spalvinį santykį?

– Rinkausi nespalvotą spaudą, norėdama neapkrauti kūrinio papildomais kontekstais,  taip pat išlaikyti tradicinio atspaudo įspūdį. O Rokų kultūros centro koncertinės salės ir šio darbo estetiniai sąskambiai buvo palankus atsitiktinumas.

– Ar kūrinyje išryškėja laiko dėmuo? Ar jis neturi reikšmės?

– Turiu silpnybę praeičiai konservuoti. Beveik visi mano darbai yra perorganizuoti, perdirbti, pakoreguoti praeities artefaktai.

– Ką užšifruoja ciklo pavadinimas – "Koncertas"?

– Darbas pavadinimą įgijo ne iš karto. Rokų kultūros centro koncertinėje salėje su kolege Toma Šilinaite nutarėme eksponuoti mano kūrinius kaip žiūrovus, o jos (pastarieji irgi buvo portretai) – kaip atlikėjus. Įėję į salę lankytojai galėjo jaustis nejaukiai, lyg trukdantys susikaupusiems žiūrovams stebėti pasirodymą. Ciklas pavadinimą "Koncertas" gavo po šios parodos.

– Pažvelgus į kūrinį iš šalies, kaip per jį pats kūrėjas suvokia save jį supančio pasaulio kontekste?

– Manau, kad tai klausimas žvelgiantiems iš šalies.