Mantas Valantiejus – aktorius ir prodiuseris, žinomas iš filmų "Solidarity" (Solidarumas), "No Solace" (Be ramybės) ir "Kalifornija". Tokią informaciją apie lietuvį pateikia žymiausias kino filmų portalas IMDb.com. Daug laiko Los Andžele praleidžiantis lietuvis į gimtinę grįžta tik retsykiais. Šį kartą grįžo dėl festivalio "Kino pavasaris". Programos "Lietuviai svetur" repertuare buvo pristatytas ir M.Valantiejaus filmas, kurį jis pats ir režisavo, ir kuriame atliko pagrindinį vaidmenį, – "When The Wind Gets Cold" (Kai vėjas tampa šaltas).

Su M.Valantiejumi susitikome prie Roberto Antinio ir jo sūnaus skulptūrų skvero, šalia Kauno menininkų namų. Iki išvyko iš Lietuvos, daugiau prieš nei prieš dešimtmetį, jis gyveno Kaune, tačiau, prisipažįsta, čia nė karto nesilankė. Aš prieš tai nebuvau mačiusi jo filmų. Taigi Mantas gavo progą apsilankyti, kur nebuvęs, o aš – pamatyti jo kuriamą kiną ir būtent apie jį su šiuo jaunu aktoriumi ir režisieriumi pasikalbėti.

Peržiūrėjus filmus, kuriuose puikuojasi M.Valantiejaus pavardė, dėmesį patraukia personažai – liūdni, susimąstę apie tikrąsias vertybes ir kokia tų vertybių kaina. Mantas į juos įsijaučia ir skirtinguose filmuose jis – vis su kitokiais jausmais, emocijomis, gyvenimais.

Juostose apnuoginamos egzistencinės problemos, nesvetimos ir paprastam žmogui: emigranto dalia kitoje šalyje, artumo ilgesys, skausminga meilė ir geresnio gyvenimo ieškojimas. Tačiau realiame gyvenime šis aktorius visiškai kitoks – komunikabilus, noriai besidalijantis savo ateities planais ir ketinimais.

"Su filmu "Solidarumas" patekome į Kanų kino festivalį", – vos paklaustas, kaip sekasi, džiaugsminga naujiena pasidalija M.Valantiejus. Tas pats "Solidarumas" buvo nominuotas BAFTA geriausio studentiško filmo kategorijoje, apdovanotas kaip geriausia trumpametražė drama San Diego kino festivalyje (JAV).

– Nuo ko prasidėjo jūsų kaip aktoriaus ir režisieriaus karjera?

– Nuo pat mažų dienų vis kalbėdavau apie kiną. Visada norėjau būti aktoriumi. Matyt, pirmas žodis, kurį pasakiau, buvo ne "mama", o "kinas". Prieš vienuolika metų išvykau iš Lietuvos. Dirbau ir gyvenau Lake Tahoe miestelyje. Čia dirbau įvairiausius darbus – nuo indų plovėjo iki kortų dalytojo.

Kai dirbau kazino, ant mano vardo kortelės buvo parašyta ne Mantas Valantiejus, o Mantas Holivudas. Kai mano draugai kalbėdavo apie krepšinį, aš kalbėdavau apie kiną.
Į Los Andželą atvykau 2008-aisiais baigti mokslų ir savo gyvenimą susieti su filmais. Baigiau Santa Monikos koledžą, teatro menų specialybę. Kodėl pasirinkau šį koledžą? Čia studijavo mano vaikystės idealas Arnoldas Schwarzeneggeris, taip pat ir žmonės, kuriais žaviuosi dabar – Dustinas Hofmannas ir Seanas Pennas. Sekiau savo idealais ir taip darau dabar. Antrame kurse pats A.Schwarzeneggeris buvo atvykęs į koledžą ir aš laimėjau konkursą surengti interviu su juo. Taigi, čia išsipildė mano vaikystės svajonė.

Būtent studijuodamas susipažinau su Dustinu Brownu – mes kartu lankėme Kino klubą. Galiausiai ėmėme kartu dirbti. Dustinas norėjo kurti filmą būtent su lietuviu, kadangi jo mergina – lietuvė. Labai norėjau vaidinti, todėl vaidinau visur, kur tik mane kvietė.

– Koks filmas labiausiai įsirėžė į atmintį, kai buvote vaikas?

– Pirmas matytas filmas, kurį pamenu, – "King Kongas". Žiūrėjau jį viename Kauno kino teatrų, kurio dabar jau nebėra. O gyvenimą pakeitė filmas "Kruvinas sportas" su Jeanu Claude'u van Damme'u. Man, mažam berniukui, tai buvo kažkas nuostabaus. Ir tuo metu norėjau vaidinti koviniuose filmuose, tačiau kai paaugau, kiti aktoriai ėmė imponuoti ir pakeitė anuomečius norus.

Šiuo metu žiūriu įvairiausius filmus, tačiau labiausiai patinka tokie, kurie kažką tau perduoda. Kurie leidžia pasinerti į kitą pasaulį.

Mano mėgstamiausias režisierius – Paulas Thomas Andersonas. Svajoju, kad po 10–15 metų būčiau labai žinomas režisierius ir aktorius. Manau, kursiu tokius filmus, kuriuose pintųsi Paulo Thomo Andersono, Quentino Tarantino ir Woody Alleno filmų manieros.

– Kokius uždavinius sau išsikeliate ir ką norite perduoti žiūrovams?

– Pagrindinis mano kaip aktoriaus uždavinys, kad žiūrovas patikėtų, kad aš esu tas personažas, kurį vaidinu. Todėl atsiduodu iki galo. Jeigu man dreskia – tai turi būti nesuvaidinta. Noriu žiūrovui duoti emociją, kuri suteiktų galios, kad žiūrovas susimąstytų, noriu perduoti jam žinutę.

– Ar būnate patenkintas galutiniu filmo rezultatu?

– Taip, žinoma. Kadangi filmai, kuriuose vaidinau, buvo trumpametražiai ir jie yra lengvesni, kad būtum patenkintas galutiniu rezultatu. O kalbant apie pilnametražius filmus, manau, niekada nebūsi patenkintas, nes čia jau didelė atsakomybė ir labai daug kas priklauso nuo visos filmo kūrėjų komandos.

– Kaip apskritai vertinate trumpametražius filmus, kuriuose vaidinote? Ar šis žanras – tramplinas didžiosios karjeros link?

– Taip, trumpametražiai filmai yra tramplinas į didįjį kiną. Šiuo metu kuriame filmą "Solidarumas" – jis bus pilnametražis.

– Ką tenka aukoti siekiant svajonės?

– Tenka daug ko atsisakyti, kad pasiektum savo tikslą. Ir aš tikrai daug ko atsisakiau, bet nesakau, kad gailiuosi. Lietuviška patarlė "lašas po lašo ir akmenį pratašo" matyt, man tinka labiausiai. Nes atkakliai siekiu tikslo, ir dabar sulaukiu puikių rezultatų. Patekome į Kanų kino festivalį, Amerikos paviljono kylančių režisierių pristatymo programą. Negaliu atsidžiaugti. Juk tai vienas prestiziškiausių kino festivalių! Iš tiesų jau vien tai, kad mes čia dalyvausime, parodo, kad su Dustinu einame teisingu keliu. Nors Dustinui nėra nė 30-ies, tačiau jo kuriami filmai jau dabar yra itin brandūs.

– Kuriuos lietuvius filmų kūrėjus ir jų darbus labiausiai vertinate?

– Itin patiko lietuvių filmas "Lošėjas" – jo kūrėjai skynėsi kelią į originalumą ir naujumą. Tačiau nesakau, kad kiti lietuvių kurti filmai tokie nėra. Filmas "Redirected: Už Lietuvą!" – tai komercijos ir humoro mišinys. Kristinos Buožytės filmą "Aurora" galiu pavadinti labai drąsiu. Ji nepabūgo mesti iššūkio kino industrijai. Su Kristina mes esame draugai, todėl itin ja didžiuojuosi. Lietuviai labai stipriai eina į priekį. Vis dėlto vieno dalyko pasigendu vaidyboje, nors neturiu teisės kritikuoti, – tikrai trūksta įsijautimo į vaidinamą personažą. Kol kas dabar tai atrodo arba per daug perspausta, arba ne iki galo atlikta.

– Ar nekilo mintis nufilmuoti filmą Lietuvoje, Kaune?

– Kilo. Su mama vaikštinėjome Laisvės al. ir negalėjau atsistebėti, kaip čia gražu. Filmas, nufilmuotas Lietuvoje, tikrai sukasi mano mintyse ir, manau, tai įgyvendinsiu.

– Kiek kino pasaulyje yra galingas Holivudas? Ar jis vis dar diktuoja madas? O gal slapta stebi nepriklausomus kino kūrėjus ir iš jų semiasi idėjų?

– Holivudas madų nediktuoja. Ją diktuoja rinka. Reklama. Gali nusifilmuoti penkiuose nepriklausomų filmų kūrėjų darbuose ir būti niekas, o gali suvaidinti didelio biudžeto Holivudo filme ir tapti kažkuo. Tačiau tapsi kažkuo ne menine, o komercine verte.

– Kur pasirinktumėte gyventi – Lietuvoje ar Los Andžele?

– Los Andžele. Ten labai šilta, žmonės šypsosi ir ten galiu siekti savo tikslų. Bet žinoma, jeigu Lietuvoje oras būtų toks kaip Los Andžele – likčiau savo gimtojoje šalyje.