Be laiko diktato

Menininkas įsitikinęs: kinas yra labai glaudžiai susijęs su žmogiškąja, gyvenimiškąja patirtimi. "Ateiti į režisūrą niekada nėra vėlu, – sako režisierius. – Priešingai nei kituose menuose, kur reikalinga ilgai lavinti įgūdžius, įvaldyti instrumentą ir pan. Vėlyvumas kine yra pranašumas, nes kuo vėliau jame atsirandi, tuo daugiau žmogiškosios patirties tą akimirką būni sukaupęs."

Režisierius sako pats nežinantis, kurį momentą jau gali laikyti savo, kaip režisieriaus, kūrybos pradžia – juk nebuvo taip, kad kažką pamatė ir tą akimirksnį priėmė sprendimą. Tiesiog dėliojosi kažkokie dalykai, matyti filmai, bandymai rašyti. Net šiandien, sukūręs ne vieną filmą, pelnęs ne vieną tarptautinį apdovanojimą, jis sako nesantis užtikrintas, ar gali save vadinti režisieriumi.

"Tai, kad tu kažką jau padarei anksčiau, iš esmės nieko nereiškia, nes kaskart reikia iš naujo tai sau įrodyti. Visai ne tam, kad save patvirtintum, o tam, kad įsitikintum, jog tai, ką tu gyvenime darai, tau vis dar atneša kažką naujo, vis dar tave augina kaip asmenybę. Ir šiandien aš visai negaliu pasakyti, ar rytoj dar būsiu režisierius, ar mane priims dviračių sporto komanda, ar apsigyvensiu kaime ir užsiimsiu šaltalankių auginimu. Dar niekas neprasidėjo ir niekas nesibaigia", – sako A.Matelis.

Vidinė dokumentikos jėga

A.Matelis sako nesirinkęs dokumentikos žanro, gal greičiau žanras pasirinkęs jį. Studijų metais kūrė viską. Pirmieji jo darbai turėjo būti vaidybiniai, bet aplinkybės susiklostė taip, kad tuo metu buvo pats nepriklausomybės priešaušris, Maskva nutraukė finansavimą, buvo daug sutapimų, kurie lėmė, kad režisierius atsidūrė dokumentikos srityje.

"Žiūrėdamas dokumentiką išgyvenu ir jaučiu viską labai stipriai. Vaidybinis filmas gali būti daugiau intelektualiai įdomus, bet tokio stipraus emocinio poveikio, kurį suteikia tas žinojimas, kad taip tikrai būna, kad taip ir yra, jis neturės, – sako režisierius. Dokumentinės istorijos iš tiesų turi itin stiprią vidinę jėgą. Tiesos akimirkos dokumentikoje yra netikėtos. Regis, na, negali taip būti, bet buvo, yra, ir viskas, kas užfiksuota, yra tikra, niekas nesuvaidinta."

"Įsivaizduokite, jei filmas "Prieš parskrendant į žemę" (2005) būtų vaidybinis, niekas netikėtų tomis nuotraukomis, netikėtų tomis tiesos akimirkomis, jos nepaveiktų taip, kaip dabar, kai žinai, kad tai tikrai vyksta kasdien, nuolatos, kažkur visai šalia tavęs", – sako A.Matelis. Jo teigimu, vaidybiniai filmai paprastai pasižymi ganėtinai standartinėmis formomis ir rezervuotu požiūriu į pasakojamą istoriją, o kiekvienas dokumentinis filmas yra unikali pasakojimo forma.

Dokumentikoje nesą nė vieno identiško filmo. "BBC standartinės serijos gal ir panašios, bet jei kalbėsime apie vadinamąją kūrybinę dokumentiką, tikrai kiekvienas filmas yra skirtingas ir unikalus. Kiekvieno dokumentinio filmo pasakojimo forma yra netikėta ir vis kitokia. Net ir kino kalbos požiūriu, net jei įvyksta didžiosios inovacijos, idėjų ieškojimai ir atradimai, tai didžiąja dalimi pirmiausia vyksta būtent dokumentikoje", – sako A.Matelis.

Jei nusprendei nuo Vilniaus iki Paryžiaus važiuoti dviračiu, turi suvokti, kad tai truks tris keturias savaites. Juk, sustojęs Varšuvoje, Paryžiaus dar nerasi.

Vaidybiniame kine kinematografinių atradimų – kino kalbos, struktūros, dramaturgijos, pasakojimo būdo požiūriu – jo manymu, daug mažiau. "Dokumentika šia prasme šiandien yra stipriai priekyje. Tai labai gyva forma. Aišku, dokumentinis kinas niekada nebus toks masinis reiškinys kaip "Žvaigždžių karai", bet yra daugybė pavyzdžių, kai jis tikrai padaro stiprų poveikį", – tendencijas pastebi režisierius, prisimindamas savo dėstytojo Henriko Šablevičiaus žodžius, kad nėra nei vaidybinių, nei dokumentinių, nei animacinių filmų, tik geri arba blogi."

Motyvacijos galia

Temos į A.Matelio filmus ateina įvairiai. Tačiau jam esą svarbu, kad jam pačiam filmo tema būtų labai reikalinga. Jau vien todėl, kad dokumentinio filmo kūrimas – ilgas ir sudėtingas procesas (idėjos gryninimas, vystymas, rašymas, lėšų, finansavimo paieškos, filmo gamyba, montažas ir t.t.), trunka apie ketverius penkerius metus nuo pasiruošimo kurti konkretų kūrinį.

Pirminė filmo idėja turi būti tokia stipri ir reikalinga, kad pačiam režisieriui visą šį laiką išliktų svarbi. "Jei nusprendei nuo Vilniaus iki Paryžiaus važiuoti dviračiu, – sako režisierius, – turi suvokti, kad tai truks tris keturias savaites. Turi važiuoti pasiruošęs įveikti visą distanciją iki galo, nes juk, sustojęs Varšuvoje, Paryžiaus dar nerasi", – palygina menininkas.

Stebuklingos akimirkos

"Didžiausias ir vienintelis mano tikslas, kuriant filmą, yra sukurti filmą. Tu tiesiog negali kelti kažkokių ypatingesnių tikslų, nei gerai padaryti savo darbą", – A.Matelis neturi iliuzijų: negalima siekti savo filmu išgelbėti pasaulio.

Paklaustas apie 2005-aisiais už humanistinių vertybių įprasminimą gautą Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, režisierius sako, kad kurdamas "Prieš parskrendant į žemę" tesiekęs sukurti filmą. "Žinau, kad žmonės verkia jį žiūrėdami. Bet žmonės neverktų, jei aš pats nebūčiau verkęs jį kurdamas. Kiek tu savęs atiduodi, tiek žiūrovas jame ir išskaito. Niekas neišskaitys toje istorijoje kažko daugiau, nei tu įdėjai, o tu neįdėsi į ją daugiau, nei savyje turi", – filosofuoja režisierius.

Kitą asmenį žmogus gali paveikti tik savo malda, savo gyvenimo pavyzdžiu, o ne pamokymais. "Pačiam reikia būti tuo geresniam ir vengti puikybės manyti, kad gali pakeisti pasaulį. Gali nebent svajoti, kad tavo filmas galbūt padės tam sergančiajam, bet turbūt negalima apie tai garsiai kalbėti, nes tas įžodinimas išsklaido stebuklą. Tai gali būti tik tylus pamąstymas, kuris tave palaiko ir motyvuoja daryti tą darbą", – atskleidžia režisierius.

Filmas "Prieš parskrendant į žemę" gimė iš režisieriaus asmeninės patirties, susirgus jo dukrai. Be šios patirties jis būtų nesupratęs daugybės dalykų. A.Matelis dėkingas likimui už šią laimingai pasibaigusią patirtį kaip už įkvėpimo šaltinį vienam reikšmingiausių jo filmų. Tik kurdamas tokią juostą negali susiplanuoti, ar filmavimo metu įvyks ir į kinematografinę kalbą suguls kažkokie stebuklai, ar kaip tik – teks liūdnos patirtys. Čia reikalinga ne tik tavo gyvenimiškoji patirtis. Kinas esąs ir meno kūrinys, kuris priklauso ne tik nuo tavęs, bet ir nuo To, kuris viršuje ir organizuojąs gyvenimą toje vietoje, kur tu jį dokumentuoji, ir nežinai, ar atsiųs tau malonę, ar tu gebėsi pamatyti ir perskaityti siunčiamus ženklus.

"Prodiuseris yra gražiai pasakęs, kad tai kūrinys apie tas stebuklingas akimirkas, kurios daro žmones laimingus ligoninėje. Gal 90 proc. filmo istorijų yra apie laimės akimirkas ligoninėje ir dėl to filmas įgijo tą dvigubą gylį, kai nelaimėje randasi laimė, pralaimėjime glūdi pergalė, tamsoje užsidega šviesa ir esamomis aplinkybės tai daug stipriau nei tame įprastame gyvenime už ligoninės sienų", – sako menininkas.

"Prieš parskrendant į žemę" nebuvo pirmasis režisieriaus filmas ligoninės tema. Savotiška įžanga į šią temą buvo jo 2003-iųjų "Sekmadienis. Evangelija pagal liftininką Albertą" apie ligoninės liftininką.

Patį režisierių sužavėjo nesuvokiama Alberto ramybė ir gebėjimas ligoninės lifte kantriai laukti iškvietimo skambučio. Laukti atsidavusiai, tarsi S.Beketo Godo atėjimo. Alberto liftu keliauja ligonių maistas, lankytojai, gydytojai, kartais netgi pati mirtis. O Albertas ramus ir vis laukia, kol ir vėl bus reikalingas.

Tiesa, A.Matelis nėra linkęs daugžodžiauti apie savo kūrybą. Jis mano, kad filmai apie jų autorių pasako daugiau, nei autorius gali pasakyti apie filmus.

Kita planeta

Naujausias režisieriaus filmas "Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta" (2018 m., premjera Lietuvos kino teatruose – vasario 9 d.) pasakoja apie nematomą dviračių sporto pusę ir vadinamuosius gregorius – dviratininkus, kurie pralaimi tam, kad laimėtų jų komandos draugas.

"Nežinau, ar lietuviams šis filmas bus artimas, nes mes gyvename tokioje šalyje, kur lenktynės nėra labai įprasta ir natūralu, nėra mūsų savastis. Bet, pavyzdžiui, Italijoje, kur 6 mln. žmonių susirenka ir skiria visą dieną tam, kad 3 min. pažiūrėtų į pravažiuojančius dviračius, tai yra įprasta. Kiek žmonių buvo Baltijos kelyje? Tikrai kur kas mažiau nei 6 mln., nors tai buvo išsilaisvinimas po 50 metų! Italijoje kelyje kasmet stovi po 6 mln. dėl jiems natūralių, o mums galbūt sunkiau suvokiamų priežasčių. Todėl santykinai šis filmas yra tarsi antrasis mano "Baltijos kelias" (1990 m. drauge su režisieriumi Audriu Stoniu A.Matelis režisavo filmą "Baltijos kelias – aut. past)", – sako režisierius.

Niekas neišskaitys toje istorijoje kažko daugiau, nei tu įdėjai, o tu neįdėsi į ją daugiau, nei savyje turi.

Jį patį kurti filmą paskatino dviračių, lenktynių grožis iš to kampo, kuris galbūt nėra visų matomas, ir pralaimėtojo – lūzerio – bei laiminčiojo dilema. Ką reiškia lenktynėse būti lūzeriu? Galbūt iš kitos pusės tai reiškia nugalėti? Ką reiškia gebėti būti paskutiniam tam, kad tavo artimas būtų pirmas?

Anot režisieriaus, mūsų geografinėje platumoje ryškus to pavyzdys yra kokių 90 proc. moterų pasirinkimas, kai jos aukoja savo karjerą, savo svajones dėl motinystės, dėl vaiko ar vyro interesų ir tai yra priimta kaip visiškai natūralus suvokimas. Ar šeimos moteris kažko sieks, ar nesieks ir kiek ji pasieks profesinėje srityje, vis tiek ji visuomet jaus tą ribą, kels sau klausimą, kiek gali sau leisti eiti tolyn, neatimdama gerovės iš savo šeimos, iš vaikų. Taip, galbūt ji dalijasi buities darbais, šeiminėmis pareigomis, vaikų priežiūra su sutuoktiniu, bet vis tiek būtent moteris galiausiai atsako atsakomybę už savo vaikus. Ji yra ta galutinė stotelė, už kurios jau nėra kito, už ją atsakingesnio.

Auka – ir pergalė

Taigi filmas "Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta" nėra filmas tik dviračių sporto mėgėjams. Dviračiai čia tėra daugiau metafora. Filmas yra tai auditorijai, kuri aukojasi, toms moterims, kurios gyvena dėl savo vaikų, ir tiems vaikams, dėl kurių jos gyvena. Ir visiems, kurie sąmoningai lieka užnugaryje tam, kad jų artimas žmogus pasiektų savo svajonę. Filmas atsirado dėl to, kad šie žmonės ateitų, pažiūrėtų ir jame atpažintų save, kad suprastų kažką.

"Man šis filmas yra apie galimybę arba teisę nelaimėti. Juk 99 proc. tu neturi teisės laimėti. Ką tai reiškia, kai tu, pavyzdžiui, nuo dvylikos metų treniruojiesi ir supranti, kad kuo daugiau sieki, tuo mažiau teisės turi laimėti? Juk sporto esmė yra laimėti, o ne būti antram ar paskutiniam, – samprotauja režisierius. – Darbe tu nebūtinai turi būti viršininku ar lyderiu. Mene tau irgi visai nebūtina būti pirmam, pakanka tiesiog gerai parašyti knygą, sukurti muzikos kūrinį ar nutapyti paveikslą. O štai sporte visa fizika, visas mentalitetas yra nugalėtojo mentalitetas. Čia nėra prasmės nebūti geriausiam. Dviračių sporte net nėra antros vietos, yra tik pirma. Jei pažiūrėsite, pavyzdžiui, daugiadienes "Tour de France" lenktynes, pamatysite, kad jose apdovanojamas tik vienas žmogus. Kaip reikia jaustis žmonėms, kurie visą savo gyvenimą nėjo į pasimatymus, prastai mokėsi, nes turėjo be saiko treniruotis, viską aukoti, važiuoti bet kokiomis sąlygomis – per lietų, per vėją ar šaltį, griūti, keltis ir vėl važiuoti dėl to, kad... nelaimėtų? Tai yra didžiulis paradoksas – kur tuomet viso to prasmė? Net jei tu suvoki savo ribas, kad štai šiandien yra gerenis kitas, bet juk kiekvienam iš mūsų būtų sunku suprasti, ko tu ateini į sportą, jei ne būti pirmas? Savo malonumui galima sportuoti sporto klubuose, o kam eiti į profesionalųjį sportą, jei ne būti geriausiam?"

Filmo plakate vaizduojamas vienas kovingiausių vadinamųjų dviračių pasaulio vienuolių – gregorių – danas Krisas Ankeris Sorensenas, kuris ilgus metus padėdavo Albertui Kontadorui, prestižinių lenktynių "Giro d’Italia", "Vuelta a Espana" ir "Tour de France" čempionui. Nepaisydamas nei kraujuojančių pirštų, nei atvirų žaizdų ar geliančio skausmo, K.A.Sorensenas išsunkdavo priešininkų jėgas, taip paruošdamas kelią lemiamai A.Kontadoro atakai.

A.Matelis atvirauja: "Epizodas su iki kraujo susižeidusiu, purvinu K.A.Sorensenu, kuris jau nebepamena, kad griuvo, bet vardija savo vaikų vardus, yra paskutinis filme, ir nors tą epizodą peržiūrėjau jau daug kartų, jis mane kaskart iš naujo pribloškia. Nufilmavus šią sceną, pasakiau: "Viskas, filmas tikrai bus." Tai iš tiesų nukelia į kitą planetą, kur asmenybės tvirtumo ribos bandomos ir aukojamasi ne dėl savęs, o dėl savo artimo."