Menininkė A. Albina: atrasti save įkvėpė pelikanai

  • Teksto dydis:

Menininkė Appias Albina (tikrasis vardas Jevgenija Jones – aut.past.) kūrė grafinio dizaino, iliustracijos, juvelyrikos srityse, su kitais kūrėjais bendradarbiavo realizuojant audiovizualinius projektus. Daugialybė patirtis Appias Albiną paskatino nepaisyti meno kryptis skiriančių ribų, tyrinėti ir eksperimentuoti ieškant ir atrandant unikalų, grafišką savo kūrybos stilių, atsiskleidžiantį per autorinę anglies monotipijos techniką.

Ši technika menininkės kūrinius priartina prie mokslinių iliustracijų vizualinės estetikos, kuria žavisi Appias Albina. "Praėjusių amžių mokslinės iliustracijos įdomios tuo, kad jas kūrė ne menininkai, o mokslininkai, ir jų tikslas buvo perteikti žinias apie objektą, nieko daugiau. Jokios kūrybos, jokio meninio polėkio – vaizduojama tik tai, kas svarbiausia", – sako menininkė, darbuose šiuolaikiškai interpretuojanti mokslinių iliustracijų žanrą.

"Kuriu pelikaną, išklotą iš lapų, kandį iš burbulinės plėvelės arba karštas magnolijas iš šiaurinių pušų spyglių atspaudų. Sumaišau ir užšifruoju natūralius gamtiškus ir žmogaus kurtus raštus, suskaidydama juos į vizualų triukšmą, užrakintą griežtoje formoje", – sako ji.

– Kaip manote, bendrąja prasme autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Reprezentavimo. Savęs suvokimo erdvė yra kažkur kitur. Visą laiką bandau save suprasti ir kai, atrodo, jau pagaunu siūlo galą, traukiu už jo, sukdama siūlų kamuolį delne, manydama, kad pagaliau kažką suvokiau apie save, savo gyvenimą, susuku tik dar vieną kokoną. Jei pasiseka – iš jo išskrenda drugys, bet aš net nespėju juo pasigrožėti. Ši paieškų erdvė yra begalinė. Todėl autoportretas – tik šiandien pamatyto drugio atvaizdavimas.

– "Autoportreto" rubrikoje pasirinkote kalbėtis apie paveikslą "Pelican on the Wind" (liet. "Pelikanas vėjyje"), kuriame baltoje kūrinio erdvėje vaizduojamas ramiai tupintis pelikanas. Kodėl reflektuoti save pasirinkote būtent pelikaną? Kuo jums artimas šis paukštis?

– Su pelikanais turiu keistą ryšį, užsimezgusį sapnuose. Viename iš sapnų ėjau betoniniu vandens kanalo krantu ir pamačiau vandenyje didelę medinę dėžę. Šokau į vandenį, ištraukiau ją, atidariau, o ten – prikimšta pelikanų, lyg sudėtinga dėlionė susisukusių keisčiausiomis pozomis. Visi jie žiūrėjo tiesiai man į akis. Kol galvojau, ką su jais daryti, atsigręžusi pamačiau, kad kanale tokių dėžių plūduriuoja iki pat horizonto. Pelikanų sapnuose buvo ir daugiau. Tai jie skrisdavo virš mano galvos, liesdami sparnais plaukus, tai slėpėsi už baldų, šešėliuose, tačiau nė viename iš sapnų negalėjau priartėti prie pelikanų tiek, kad juos gerai apžiūrėčiau. Todėl nusprendžiau sukurti monotipiją.

Detaliai sudėjau 1 m aukščio pasakišką paukštį. Tada sukūriau antrą, trečią. Tiesiog traukdavau juos iš savęs ir guldydavau ant popieriaus. Kūriau naktimis, dienomis – visada, kai tik mano vaikas užmigdavo. Niekada nebuvau taip atsidavusi kūrybai. Per keletą metų susiformavo grafiškas mano kūrybos stilius, gimiau aš – Appias Albina (meninis pseudonimas – aut. past.). Keistas sutapimas, kad tuo laikotarpiu lioviausi sapnuoti pelikanus. Po kelerių metų sukūriau "Pelican on the Wind" – ramiai vėjyje tupintį pelikaną. Nestandartinį, griozdišką, neapeinamą, neužmirštamą, nebylų ir magiškai keistą. Įkvepiantį.

Appias Albina. Pelican on the Wind (Pelikanas vėjyje)

– Pelikaną vaizduojate iš profilio, taip žiūrovui atidengdama tik vieną jo pusę. Kodėl?

– Taip pelikanas mato geriau. Daugumos paukščių akys yra galvos šonuose, o tai suteikia jiems galimybę matyti panoramiškesnį vaizdą. Kūrinyje vaizduojamas pelikanas pasisukęs profiliu, atrodo, nekreipiantis į nieką dėmesio, tačiau iš tiesų jis taip geriausiai jus mato ir stebi kiekvieną jūsų judesį.

Detaliai sudėjau 1 m aukščio pasakišką paukštį. Tada sukūriau antrą, trečią. Tiesiog traukdavau juos iš savęs ir guldydavau ant popieriaus.

– Paveikslas sukurtas labai įdomia autorine – anglies monotipijos – technika, leidžiančia į popieriaus lapą perkelti įvairiausias gamtos ar žmogaus sukurtas faktūras, neprarandant smulkiausių detalių, kurias dar paryškinate grafitu. Ar vaizduojamo motyvo vizualinė raiška, įsižiūrint į smulkiausias jo išorės detales ir jas atkartojant, naudojantis šia technika, yra svarbesnė nei konceptualus kūrinio turinys?

– Pradėdama kurti paveikslą, beveik niekada neturiu išsikėlusi sau konceptualaus tikslo. Prasmė ateina vėliau. Labai daug padiktuoja būtent detalės, kurių atsiradimo iki galo kontroliuoti negaliu. Mano technikos specifika yra tokia, kad aš iki paskutinio momento nežinau, kurios tekstūros ir kiek jų išryškės paveiksle. Galiu visiškai kontroliuoti tik formą, siluetą. Tai reiškia, kad, pradedama darbą, galvoju, jog šiandien kursiu pelikaną (ar vorą, ar dar ką nors), ieškau išraiškingiausio silueto, pasirenku tekstūras, kalkę prikepu prie popieriaus, ir kai ją atidengiu – tik tada iš išryškėjusių tekstūrų suprantu: "Aha... ši varna yra lobių ieškotoja", arba "Šis kormoranas – tikras samurajus su nesuskaičiuojamais kimono sluoksniais", ar "Šis pelikanas – tai aš". Tada paryškinu detales, pabrėžiančias atsiradusią prasmę. Man patinka, kad kūryboje ne viską kontroliuoju.

– Koks kūrinyje yra santykis tarp realybės (tos, kurioje atradote motyvą paveikslui) ir meninėmis priemonėmis kuriamos iliuzijos (kurioje motyvas įgauna naujas, jūsų sukurtas prasmes)? O gal paveiksle stengėtės pabėgti nuo realybės, ją perkurti?

– Tai simbolinis savęs vaizdavimas per vizualų objektą, kurį intuityviai pasirinkau savo kūrybiškumui sužadinti ir paskatinti save intensyviai kurti.

– Ar paveiksle siekėte perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas, ar, priešingai, jame kūrėte dar nepatirtas emocijas, neišgyventas būsenas?

– Galima teigti, kad kūrinyje yra vaizduojamas skausmingas sielos augimas. Todėl pelikanas yra toks ramus. Sukūriau ji tuo metu, kai su padėka pradėjau priimti netikėtus savo gyvenimo posūkius. Sunkumai, kurie atrodė neįveikiami, nepelnytos nuoskaudos, planai – neįkainojami ir susprogdinti, visa tai tapo savęs suvokimo pakopomis, tais drugiais, kurie neatsiranda be kokonų, be šilkinių siūlų, išvyniotų iš žmogaus vidaus. Tai man buvo mano nestandartinio grožio ir skirtingumo suvokimo laikas, sutikimas žaisti gyvenimą, nesistebint, kodėl, bet žavintis juo.

– Kodėl pasirinkote monochrominį koloritą?

– Koloritą diktuoja technika. Nors yra ir spalvotų kalkių, bet pasiekti aukštą kokybę pavyksta tik su juoda. Kol kas.

– Kokią simbolinę prasmę turi baltas, lengvas, pelikaną supantis fonas?

– Yra du dalykai, kurie mane įkvepia labiausiai: rytietiška estetika ir mokslinės iliustracijos. Praėjusių amžių mokslinės iliustracijos įdomios tuo, kad jas kūrė ne menininkai, o mokslininkai, ir jų tikslas buvo perteikti žinias apie objektą, nieko daugiau. Jokios kūrybos, jokio meninio polėkio – vaizduojama tik tai, kas svarbiausia. Viskas, kas nereikalinga, yra pašalinama, o viskas, kas lieka, išryškinama. Man tai labai gražu. Įdomu tai, kad rytietiška kultūra taip pat tuo remiasi, tik vadovaudamasi ne moksliniais, bet filosofiniais tikslais. Kuo švariau aplinkui – tuo svarbesniu nematomu partneriu jis tampa vaizduojamai formai. Gyvenime nėra galimybės ištraukti žmogų iš jį supančių kontekstų, o jei ji būtų, toli gražu ne kiekvienas galėtų priimti savo unikalumą. Iš kitos pusės, kiek daug nuostabių asmenybių galėtume pamatyti, jei būtų įmanoma ištrinti kasdienybės foną.

– Paveikslas "Pelican on the Wind" yra sukurtas 2018 m. Žvelgiant per laiko atstumą, kaip tada suvokėte save ir kaip šis suvokimas pakito, kai į paveikslą žvelgiate dabar?

– Ne tiek daug laiko praėjo. Reikėtų to paklausti kiek vėliau. Bet tikrai tuo metu jaučiausi stipri ir galinti labai daug. Jaučiausi nepriklausoma nuo kitų nuomonių, aplinkybių, kantresnė. Tačiau dabar suprantu, kad kantrybės vis dar trūksta.



NAUJAUSI KOMENTARAI

išvada.........

išvada......... portretas
....... pritrūko kantrybės likt neįvertintai nuo 2018 ir pratrūko besibaigiant karantinui
VISI KOMENTARAI 1

Galerijos

Daugiau straipsnių