Taigi, jei kalbama grynai apie derybų aspektą, iki šiol buvo vienos nesėkmės, iš kurių didžiausia – „sandėrių karaliaus“ Donaldo Trumpo nesėkmė priversti Rusiją nutraukti ugnį. Kaip bebūtų, bet kurioje blogoje situacijoje reikia ieškoti galimybių ir šioje situacijoje jų yra tiek Ukranai, tiek Lietuvai ir kitoms rytinio NATO flango šalims.
Atvirai išsityčiojusi iš D. Trumpo ir jo pasiuntinių pastangų, Rusija padarė vieną klaidą – paskatino JAV prezidentą prigesinti savo, kaip vienintelio visų problemų sprendėjo, aroganciją ir atidžiau įsiklausyti į tai, ką jam sako sąjungininkai. Galiausiai, pastarąjį ultimatumą Rusijai paskelbė ne JAV, o Europa ir Vašingtonas daugiau ar mažiau prisijungė prie šios iniciatyvos. Jei reikalas iš tiesų prieis prie konkrečių veiksmų, bendros Vakarų pastangos galėtų virsti naujomis problemomis Maskvai.
Kodėl keli mėnesiai D. Trumpo komandos pastangų nedavė vaisių ir kaip tuo pasinaudoti mums – pokalbyje su JAV politikos apžvalgininku Mindaugu Montvilu:
– Nuo pat pradžių matėsi, kad D. Trumpas eina į derybas su V. Putinu be konkretaus plano. Kaip jis tikėjosi laimėti? Asmeniniu žavesiu ir autoritetu?
– Nesutinku su teiginiu, kad amerikiečiai neturėjo plano. Nors ir nesuveikė taip, kaip tikėjosi D. Trumpo administracija, planas buvo. Jis rėmėsi tuo, kad dabartinė administracija manė ligšiolinę „kietą“ politiką buvus neteisinga, nes ji stūmė Rusiją šalin nuo bet kokio dialogo. Tikėtąsi, kad pasiūlius Rusijai kelią į santykių normalizavimą ir atvėrus ekonominio bendradarbiavimo galimybes, Maskva sutiks imtis kažkokių draugiškų žingsnių.
Tai buvo teigiamas priėjimo bandymas, ką patvirtina ir Steve’o Witkoffo paskyrimas pagrindiniu derybininku – pasirinktas ne patyręs diplomatas ar politikas, o D. Trumpo verslo partneris, sumanus verslo sandėrių sudarinėtojas. Apeliuota į tai, kad Rusija galbūt tikrai turi tam tikrų racionalių interesų ir jos atžvilgiu daug metų vykdyta pernelyg agresyvi politika. Tapo akivaizdu, kad Rusija neįvertino šios pozicijos ir nenori normalizavimo. Maskva visais įmanomais būdais parodė, kad nesivadovauja racionalumu ir Ukrainoje jai reikia ne nuolaidų, o visiško šalies sunaikinimo.
Amerikiečiai suklydo ir manau, kad tame galima įžvelgti teigiamų dalykų. Net ir tie, D. Trumpo komandos nariai, kurie įtikinėjo amerikiečius, kad Rusija nėra baubas ir su ja galima susitarti, darbar turės suprasti, kad su Maskva reikia tvarkytis griežčiau, o tai naudinga mums, ypatingai ilgalaikėje perspektyvoje.
Mindaugas Montvilas/Asmeninio arch. nuotr.
– Negebėjimas suprasti Rusiją buvo antra didžiausia nesėkmės priežastis. D. Trumpo komanda, ar bent jos dalis, nesuprato, kad turi reikalą ne su verslininkais, o plėšikais, griebiančiais viską, kas „prie grindų neprikalta“ ir sandėrius darančiais tik tada, kai „gauna į dūdą“. Beje, akivaizdžiai į šalį buvo stumiami tie, kas mėgino įspėti apie naivaus požiūrio pavojų, kaip pavyzdžiui, generolas Keithas Kelloggas.
– Manau, kad Rusijos suvokimas pasikeitė. Santykiai su ja parodė, kad tai ne ta valstybė, su kuria amerikiečiai, kaip tikėjosi, gali tartis dėl taikaus ir racionalumu pagrįsto sutarimo pasaulyje.
Kalbant apie kitokios nuomonės atmetimą, reikia pripažinti, kad dauguma D. Trumpo komandos žmonių iš tikrųjų nepasitikėjo senuoju politiniu elitu ir atmetė jo atstovų nuomonę kaip klaidingą ir nepasitvirtinusią. Jų mąstymas buvo toks: „o ką, jei nubrauksime kelis dešimtmečius dominavusią institucinę atmintį ir inerciją ir išmėginsime naują, mūsų pačių sugalvotą būdą?“. Na, ką gi… Jiems nepavyko.
D. Trumpas vis dar turi pakankamai manevro laisvės užsienio politikoje ir greičiausiai išmėgins naujus būdus, taip pat ir Rusijos atžvilgiu.
Tiesą sakant, panaši taktika išbandyta ir Irano „fronte“, kuriame S. Witkoffas iš pradžių taip pat „įjungė“ teigiamą retoriką ir net kalbėjo apie tai, kad esant tinkamai kontrolei, Iranui galbūt galima leisti vystyti taikią branduolinę programą. Ši strategija taip pat nepasiteisino ir Vašingtono retorika pasikeitė – amerikiečiai nesutinka leisti Iranui sodrinti uraną net civiliniais tikslais. Beje, klausimas, ką toliau daryti su Iranu, Vašingtonui yra svarbesnis, nei klausimas, ką daryti su Rusija. Mums gali nepatikti, bet valstybės sekretoriaus Marco Rubio žodžiai apie tai, kad Ukraina nėra svarbiausias pasaulyje dalykas, objektyviai atspindi amerikietišką požiūrį.
Dabar dėl visų šių klausimų esama daug nesutarimų D. Trumpo komandos viduje ir žvelgiant iš mūsų perspektyvos, turbūt svarbiausias klausimas – kas taps kitu prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais? Dabar daug kalbama apie Stepheną Millerį, kuris labiau patyręs vidaus saugumo klausimuose. Sunku numatyti, kokia bus jo pozicija, bet, tikėtina, kad jis labiau bus „vanagų“, nei izoliacionistų stovyklos žmogus. Irano, Rusijos ir Kinijos koalicija yra pakankamai tvirta, išklibinti iš jos Rusijos nepavyko, todėl, manau, kad griežtesnė Vašingtono politika ateityje yra neišvengiama.
D. Trumpas vis dar turi pakankamai manevro laisvės užsienio politikoje ir greičiausiai išmėgins naujus būdus, taip pat ir Rusijos atžvilgiu. Tai gali būti tolesnis naftos kainų mažinimas per OPEC, o gal sankcijos su Rusija prekiaujančios trečioms šalims. Variantų yra. Išskyrus vieną – karinis eskalavimas šiuo metu nesvarstomas ir Ukrainos apginklavimas „iki dantų“ įmanomas tik kaip pati paskutinė priemonė.
– Galimą D. Trumpo „praregėjimą“ Rusijos atžvilgiu rodo jo pasikeitusi retorika Volodymyro Zelenskio atžvilgiu. Ar nematote čia galimybių tiek Ukrainai, tiek gynyba susirūpinusiomis mūsų regiono šalimis? Tai šansas kreiptis į D. Trumpą ir sakyti: „Pone prezidente, matote? Rusai nedaro „dylų“, o štai mes esame tam visada pasirengę“.
– Manau, kad tokie teigiami postūmiai jau vyksta. Sutartis dėl Ukrainos naudingųjų iškasenų yra geras pavyzdys. Po ilgų, sudėtingų ir emocingų derybų amerikiečiai mato, kad su Kyjivu galima susitarti. Tai geros žinios ir mūsų regionui, kuriame vis daugiau svorio įgyja racionalus požiūris į santykius su JAV. Grynai emocinė neapykanta D. Trumpui nyksta, nebesigirdi absurdiškų istorijų apie „agentą Krasnovą“, „JAV – Rusijos koaliciją“ ir taip toliau. D. Trumpas seniai pabrėžė, kad nesileis išnaudojamas, kaip jo žodžiais leidosi Joe Bidenas. Jis sudarinėja Amerikai naudingus sandėrius ir su tokia administracija galime dirbti, jei patys pakankamai gerai ją suprantame. Parodykime jam, kuo galime būti naudingi JAV ir jis galės nuraminti net aršiausius izoliacionistus Vašingtone. Apskritai, situacija dabar yra geresnė, nei prieš porą mėnesių, kai atrodė, kad JAV tikrai gali numoti ranka į sąjungininkus. Dabar tokia grėsmė yra labai maža ir reikalai krypsta į gerąją pusę. JAV neapleis Ukrainos, o ilgainiui, manau, pamatysime ir stipresnes poveikio priemone Rusijai.
