Kas pasakė, kad be pinigų – nė žingsnio? Klaipėdoje esantys trys jaunųjų menininkų sambūriai – „Kolektyvinis sodas”, „Tema“ ir „Gyvas piešimas” savo idėjine veikla suteikia džiaugsmo ne tik sau, bet ir kitiems. Visa tai jie daro negaudami jokio pelno. Menininkų organizuojami koncertai, spektakliai, festivaliai, dailės studija veikia geros energijos mainų dėka. „Idėjininkams” įdomu ir malonu kurti, o publikai būti ten, kur jaučia nuoširdumą.

„Kolektyvinis sodas” – galimybė nepripažintiems

„Kolektyvinis sodas“ nėra mano, Angelinos ar dar kažkieno – jis yra visų. Mes ne tik patys naudojamės šia erdve, bet leidžiam joje veikti ir kitiems“, - teigė neeksploatuojamose laivų remonto įmonės patalpose įsikūrę režisierius Donatas Savickis ir fotografė Angelina Furmaniuk. Čia jie rengia teatro, šiuolaikinio meno festivalius bei kūrybines dirbtuves.

Donatas pasakojo, kad dažnai meno studijas baigę žmonės jaučiasi išėję į nežinią. Surasti erdvę, kurioje jaunas menininkas galėtų kurti nevaržomas didelių mokesčių, įsipareigojimų yra nelengva. „Kolektyvinis sodas“ – tai šios spragos užpildymas. Kiekvienas norintis čia gali statyti spektaklį, surengti parodą ar koncertą.

Šį ketvirtadienį  19 val. „Kolektyviniame sode“ savo spektaklį pagal Gabrielės Labanauskaitės pjesę „Raudoni batraiščiai“ pristatys jauna režisierė Monika Klimaitė.

„Iš

Kūrybiškumą skatina neturėjimas

"Iš tiesų daug ką galima padaryti ir be pinigų – visi mūsų festivaliai buvo suorganizuoti iš asmeninių, labai minimalių lėšų“, - sakė Angelina. Jauni kūrėjai teigė, jog tokia veikla yra jų gyvenimo būdas. O varomoji jėga – žmonių reakcija ir smalsumas, kas iš viso to išeis. Jie džiaugiasi, kad jų idėjinė veikla susilaukia dėmesio ir be didelės reklamos. Šiais metais „Kolektyviniame sode“ pastatytas spektaklis „Lietuviai“ buvo nominuotas Klaipėdos teatralų apdovanojimui „Padėkos kaukė“.

Paklausti, ar norėtų turėti daugiau pinigų savo sumanymams įgyvendinti, menininkai atsakė, kad komfortas – šiltesnės patalpos, nuosava garso ir šviesos aparatūra yra viena iš jų svajonių, bet rizika prarasti kūrybišką mąstymą baugina labiau.

„Kuomet nėra sąlygų, tu pradedi galvoti, kaip padaryti pigiau, pavyzdžiui, skrajutę – kažką lankstai, renkiesi netradicines medžiagas ir žiūri, kad gimsta originalios idėjos“, – kalbėjo Donatas.

„Tema“ netarnauja ir nepataikauja

Klaipėdos menininkų grupė „Tema“ uostamiesčio gyventojams, vertinantiems alternatyvią kultūrą, žinoma gerai. Visi jos nariai (Linas Kutavičius, Dovydas Klimavičius, Viktė Dambrauskaitė, Kęstutis Sova, Henrikas Riškus) yra skirtingų meno krypčių atstovai, kuriantys individualiai.

Keletą kartų per metus jie savo talentus sujungia vienam tikslui – geram renginiui. Jame laisve pulsuojanti gyva muzika, gigantiškos, bet šiltą šviesą skleidžiančios instaliacijos kuria jaukią atmosferą. O plakatai ir dekoracijos visuomet sukelią nuostabą bei šypseną.

Apie idėjinę grupės veiklą kalbėjomės su saksofonininku Kęstučiu Sova.

„Tema“ – tai atsvara požiūriui, jog menas turi tarnauti verslui ir padėti jam parduoti kuo daugiau „cepelinų“. Kartu tai yra noras parodyti, kad ir be didelių pinigų įmanoma padaryti įdomių renginių“, – taip veiklos specifiką apibūdino muzikantas.

Publiką pritraukia nuoširdumu

Pavargę nuo restoraninės kultūros ir sužavėti „Temos“ organizuojamų koncertų auros, net ir žymiausi Lietuvos džiazmenai, tokie, kaip Liudas Mockūnas, mielai sutinka groti po šios grupės stogu. Aiškumo dėlei reikia paminėti, jog koncertai vyksta buvusiame faneros fabrike, Liepų gatvės gale.

„Mes nerengiame paprastų koncertų, kiekvienas mūsų renginys turi savo temą ir veidą. Klaipėdoje vyksta daug įvairių koncertėlių, bet jų pagrindinis tikslas – kad žmonės nupirktų kuo daugiau alaus. Kai pagrindiniu veiklos varikliu tampa pinigai – siela dingsta“, – mano „Papooginių“, „Džiazofilijos“, „Antiradiacinės zonos“, „Ką-Kai trečiadienį“ organizatorius. Gera naujiena pasiilgusiems „Temos“ renginių. Šiemet per Jūros šventę planuojama surengi jau ketvirtąsias „Papoogines“.

Žinoma, muzikantai maitinasi ne oru ir, norint juos pasikviesti koncertuoti, tenka mąstyti, kaip gauti pinigų kelionės išlaidoms padengti, minimaliems honorarams sumokėti. Šią problemą „Tema“ sprendžia paprastai –  renginiai yra mokami, bilietų kainos svyruoja nuo 5 iki 15 litų.

Apibendrindamas Kęstas sakė, kad jų veikla primena rusišką posakį – pats šoku, pats dainuoju, pats bilietą parduodu: „Pasiimi dūdą, prieš tai kepęs blynus ar stovėjęs prie durų, ir eini groti, kad žmonės linksmintųsi. O paskui, ką gauni už bilietus, atiduodi svečiams“.

Nuoširdi muzika ir įdomi aplinka visuomet susilaukia publikos dėmesio, dėl to scenoje pasirodantys atlikėjai nepatiria nei finansinių, nei dvasinių nuostolių.

„Gyvas piešimas“ – įgūdžiams palaikyti

„Mes prisiminėme seną svajonę – išmokti paišyti ir tai, kiek daug pastangų ji pareikalavo. Nenaudojami įgūdžiai silpsta – dažnas pajunta, kad prieš kelis metus (pavyzdžiui, kai studijavo dailės akademijoje) paišė žymiai geriau“, – apie 2010-aisiais įkurtos „Gyvo piešimo“ studijos atsiradimo priežastį pasakojo Nidas Arkušauskas.

Jo bei tapytojo Rolando Marčiaus iniciatyva įgyvendintas sumanymas leidžia kiekvienam norinčiajam nemokamai tobulinti savo meninius gebėjimus.

Du kartus per savaitę „pasportuoti“ su pieštukais rankose dailininkai ateina į Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro kieme esančią galeriją.

Studija pavadinta „Gyvas piešimas“ neatsitiktinai, iš anglų kalbos išverstas terminas „live drawing“ apibrėžia tai, kad piešiamas modelis yra gyvas žmogus. Dailininkai jiems pozuoti kviečiasi draugus, pažįstamus ar net gatvėje sutiktus žmones. Apie studijos veiklą taip pat galima sužinoti, bei portretus pamatyti socialiniame tinklalapyje „Facebook“.

Praskaidrino senelių kasdienybę

Vieniems dailininkams ši studija yra kaip treniruotė, kitiems – kaip poilsio forma.

„Ten, kur galėčiau gauti pinigų už savo piešimą, aš net neičiau. Turiu nuolatinį darbą, o čia ateinu pamedituoti, pailsėti nuo rutinos. Visai neseniai su kolege kalbėjomės apie japonų meną: jie piešia ne dėl rezultato, o dėl to, kad jiems malonu tai daryti“, – dalijosi mintimis studijos senbuvis Raimondas Lamsaitis.

Jokių piniginių įsipareigojimų nesaistomi piešėjai bei pozuotojai gali nesivaržyti dėl galutinio rezultato ir leisti sau ne iliustruoti, o pajusti piešimo gyvumą.

Noras tobulėti ir malonumas suteikti džiaugsmą kitam „Gyvo piešimo“ kompaniją paskatino išeiti už studijos ribų. Jokių socialinių akcijų neskatinami, smalsumo (ar sugebėčiau?) raginami dailininkai paišė vaikus darželyje, Vaikų dienos centre, Klaipėdos lėlių teatre, stovykloje, žuvis – Jūrų muziejuje. Lankėsi senelių namuose ir portretavo ten gyvenančius žmones.

„Man tai buvo dviguba prasmė. Kasdienybė senelių namuose juk nėra labai įdomi. Iš jų akių buvo matyti, kad jie labai patenkinti. Ne tik man buvo malonu piešti, bet ir jiems kažkaip kitaip praleisti savo dieną“, – prasminga veikla džiaugėsi R.Lamsaitis.

Pieštukų skrebinimas ir fone grojanti rami muzika dažniausiai būna vieninteliai šios studijos garsai. Kalbos pirmenybė čia suteikiama linijoms ir šešėliams, o žmonės prabyla tik pasibaigus kūrybiniam procesui.