Meno atgaivinimo receptas pagal D. Mažintą

Kalbėdamas apie sudedamuosius atlikėjo tapatybės elementus, meno funkcijas postmodernizmo fone ir kintančias meno formas, šiuolaikinis pianistas, meno licenciatas Darius Mažintas siūlo nevartoti žodžių "reikia", "privalo", "būtina" – mat kiekvienas žmogus, pasak scenos menininko, vidinį poreikį jaučia savaip.

Atlikėjo įsitikinimu, užuot bandžius prievarta įdiegti vyraujančius kriterijus ar sustabarėjusias normas, svarbiau atsigręžti į psichologinius romantizmo muzikos aspektus.

– Ko atlikėjai tikisi iš klausytojų mainais, pateikdami jiems savo turimą meno sampratą?

– Mes atiduodame savo meninę informaciją į patirtinę erdvę ir ją ten paliekame, o ją pasiims tie, kuriems ši informacija bus reikalinga. Juk tai ir yra savotiška demokratija, arba kitaip – vidinė laisvė, o pastaroji susijusi su postmodernizmo kryptimi. Postmodernizmas irgi išlaisvina, nenustato griežtų taisyklių ir neįskiepija normų, jame visi atsakymai teisingi (postmodernizmo šūkis: "Anything goes" – viskas tinka). Taigi, mes neturime iš anksto tikėtis tam tikros vienos, specifinės reakcijos iš žiūrovo. Priešingai – mes, atlikėjai, esame atviri klausytojų reakcijoms, nes reakcija ir yra meno kūrinys postmodernizmo kontekste.

Kiekvienas asmuo yra individualus, o į individualumo sąvoką įeina ir pasirinkimo laisvė, ir skirtinų sampratų laisvė. Mums svarbiausia yra gerbti patį žmogų.

– Ar tik nerizikuojame nutolti nuo meno prigimties, suteikdami žiūrovui tokią galią ir pasikliaudami jo reakcija? Galbūt racionaliau gėrėtis meno kūriniu ar meniniu procesu savaime ir tiesiog mėgautis vertingomis, techniškai sudėtingoms jo savybėmis?

– Mums itin svarbi kūrinio ir klausytojo sąveika. Mūsų užduotis – įtraukti į klausytoją dialogą, perteikti meninę žinutę ir palikti ją patirtinėje erdvėje, kurioje renkame tam tikrą kariuomenę – žmones, kuriems mūsų siunčiamos žinutės reikia, nes jų pasaulėjauta sutampa su mūsų menine pasaulėjauta. Mes turime suteikti galimybę, progą žmonėms prieiti prie mūsų kuriamo meno, kad tie, kurie jį atras, pasiliktų jo pusėje, nes mūsų reprezentuojamas menas padeda ne tik pažinti vieną ar kitą laikotarpį kaip Viduramžiai, Renesansas ar Romantizmas, bet ir atrasti savo pačių tapatybę.

– Kaip atspėti, ką apie mus galvoja potencialus klausytojas ir kokie jo poreikiai bei tikslai?

– Jeigu susitelktume į kiekvieną mūsų meno vartotoją ir stengtumės jam pataikauti, įsigilinti į jo mintis, elgtis taip, kad jis mus pripažintų, vienareikšmiškai pritartų mūsų idėjoms, tai prieštarautų visiems fizikos ir logikos dėsniams. Tokiu atveju mes paneigtume žmogaus išskirtinumą. Kiekvienas asmuo yra individualus, o į individualumo sąvoką įeina ir pasirinkimo laisvė, ir skirtinų sampratų laisvė. Mums svarbiausia yra gerbti patį žmogų. Aš asmeniškai turiu tam tikrą suvokimą, kurį savyje vertinu ir gerbiu, nes jis sudaro svarbią mano tapatybės dalį, todėl kito žmogaus pasirinkimą taip pat turiu laikyti gerbtinu. Sąveikos su klasikine muzika metu mane apima labai daug stiprių jausmų, aš jaučiu savyje virpesius ir esu dėkingas už galimybę tai patirti, bet negaliu tų virpesių primesti niekam kitam. Ar mano kelias teisingas, ar ne – šito nė aš negaliu žinoti.

– Vadinasi, jei pats atlikėjas patiria savo reprezentuojamo meno sukeliamus malonius vidinius virpesius, jis daro prielaidą, kad klausytojams jo atliekamas menas sukels panašių potyrių. Ar nėra pernelyg egoistiška į klausytojo požiūrio tašką bandyti įsigilinti per asmeninę prizmę?

– Priešingai. Egoizmas – savotiškas variklis, kuris leidžia judėti, užsibrėžti tikslų ir jų siekti. Jeigu būsime orientuoti į aplinką, į įvaizdžius, į reputaciją, tai bus netikra. Jei mūsų veiksmų visuma bus nukreipta ne į savęs suvokimą, o į pašalinius žmones, tai tebus betikslis blaškymasis, neliks turinio. Čia ir prasideda disbalansas. Tada perteikiama žinutė praranda prasmę, jos tiesiog nėra – ji labai abstrakti, nes jos siekis kažkur užstrigęs. O nekryptingo blaškymosi fone žmogus praranda savo unikalų stilių ir kryptį. Tai primena automobilio vairavimą: svarbu nepamesti krypties, nei jei į kelią išbėgtų stirna ar pasitaikytų akmuo. Atlikėjas taip pat yra savotiškas muzikos, kaip mechanizmo, "vairuotojas" savo turimos interpretacijų visumos vizijos link. Turėti tapatybę – tai labai aiškiai žinoti, ką darai ir kokia kryptimi eini. Tai ir yra svarbiausia. Užuot bandęs besąlygiškai atitikti kitų žmonių kriterijus, aš orientuojuosi į tikslą, ne į pavienius žmones. Renkuosi savo nusibrėžtą paveikslą – tokį, kokį aš jį suprantu dabar. Jis, žinoma, nuolat kinta, bet mano kryptis nesikeičia jau daug metų.

– Kas tuomet kinta jūsų, kaip atlikėjo, tapatybės paveiksle?

– Bėgant metams, kinta tik formos, o turinys lieka tas pats: vertybės, kaip humanizmas, moralinės normos, estetika. Apskritai estetinės meno funkcijos atmesti nereikėtų, nors ir kaip gerbtume postmodernizmo pradininkus, teigusius, kad menas turi egzistuoti tik dėl paties meno savaime, neatlikdamas jokios moralinės, socialinės ar politinės funkcijos. Estetika buvo svarbi ir Romantizmo laikotarpiu, ir anksčiau. Šiandien ji taip pat svarbi. Tai yra viena pagrindinių meno perteikimo funkcijų mūsų atveju – atlikimo meno fone, kadangi estetika – būdas, kuriuo mūsų atliekamas ir suvokiamas menas įgauna kūną. Čia svarbų vaidmenį įgyja paties atlikėjo vidinės savybės, elegancija, kultūrinis aristokratiškumas meno ribose. Tai nubrėžia paveikslą, pagal kurį atlikėjas perteikia savo, kaip menininko, tapatybės turinį.

– Rašytojas ir filosofas Alainas de Bottonas teigia, kad iš meno žmogus daug tikisi, tarsi menas būtų įpareigotas labai jį paveikti, sukrėsti ar sukelti itin stiprių pojūčių. Bet štai žmogus, turėdamas lūkesčių, kad įvyks kažkas ypatingo, apsilanko galerijoje ir išeina nieko nesupratęs, nepaveiktas. Dėl to potencialiems meno vartotojams labai svarbu iš anksto žinoti, kokias funkcijas menas atlieka. Be estetinės ir tapatybės formavimo funkcijų, kokiomis kitomis meno funkcijomis tikite?

– Viena reikšmingiausių – psichologinė meno funkcija. Ilgą laiką įvairiuose sektoriuose, įskaitant finansinį, kultūrinį ir kitus, pirmenybė buvo teikiama intelektinei prizmei, nuvertinant emocinę, į kurią pastaraisiais dešimtmečiais vis dažniau atsisukama. Tad ir mūsų reprezentuojamas menas galbūt padėtų klausytojams šią jausminę plotmę geriau išnagrinėti ir atrasti emocinių atspalvių, apie kurių egzistavimą savyje jie patys nė neįtarė. Tarkim, stiprios emocijos daug metų buvo nuslopintos, užgniaužtos, klausytojas dėl šios priežasties potencialiai sirgo depresija. Ir štai išgirdęs mūsų atliekamą muziką (pvz., romantizmo laikotarpio kūrinius) klausytojas praturtina savo patirtinį spektrą visiškai kitokiais emociniais potyriais. Emocija yra pirminis reiškinys. Žmogaus mąstymas priklauso nuo tuo metu išgyvenamų jausminių potyrių, kitaip tariant, nuo emocijos. Galima sakyti, kad emocija – pirmas tuometės būsenos indikatorius. Būtent romantizmo meno atstovai ir iškėlė emocinį pradą į pirmą planą, išaukštino jausminę sritį. Galbūt emocijos buvo pabrėžiamos pernelyg hiperbolizuotai, bet šis posūkis parodė, kad įmanoma ir tokia kryptis – jausminės plotmės link. Jie atkreipė dėmesį, kad emocija apskritai egzistuoja. Ir tai yra labai svarbu.

– Kokie pavojai kilo romantikams, susitelkusiems į emocinę prizmę?

– Vis dėlto manau, kad pagrindinė rizika buvo stiprus disbalansas tarp proto ir emocijų. Juk emocija yra tai, kas kyla iš pat pradžių, prieš įsijungiant objektyvios logikos režimui. Bet jei ir vėliau emocija nevaldomai stiprėja, ima viršų proto atžvilgiu, nukenčia visavertis gyvenimas, užkertamas kelias potencialiems pasiekimams, prie kurių mus atvestų tik šaltas protas. Situacija tampa neurotiška ir, užuot pasimėgavęs šviežiai patirtos emocijos žavesiu ir pasiekęs aukštesnį lygį, žmogus murkdosi toje pačioje liguistoje emocijoje ištisus metus ir netgi dar ilgiau, galbūt atsiranda ir fanatizmo požymių. Tad pernelyg ilgai užstrigti pradiniame etape būtų žalinga.

Ir vis dėlto pačioje pradžioje emocija yra svarbiau už intelektą. Be to, emociją visada svarbu rodyti. Mano tikslas ir užduotis muzikoje – visais atvejais subalansuoti emocinį pradą ir protą. Čia yra trijų elementų seka: emocija, protas ir pusiausvyra. Siekdamas ją geriau iliustruoti, nubrėžčiau paralelę su kitais trimis elementais: kompozitoriaus muzika, atlikėjo interpretacija ir muzikos priėmimu iš klausytojo perspektyvos.

– Kaip teigė XX a. filosofas Martinas Heideggeris, menas mirė, nes ilgainiui nebe pats menas savaime, bet būtent jo pramoginė funkcija tapo svarbesnė. Meno vartotojas, užuot įvertinęs meno kūrinį intelektiniu, profesionaliu kampu, analitiniu žvilgsniu, veikiau mėgaujasi pramoginiais meno aspektais. Ar pritartumėte tokiai meno mirties diagnozei?

– Iš dalies galėčiau pritarti, kad paties meno kūrinio vertė paliekama nuošalyje, susitelkiant į antrinius požymius, bet iš kitos pusės galėtume tai laikyti meno metamorfoze, transformacija, meno perėjimu į kitą lygį tarp atlikėjo ir klausytojo. Menas tampa dialogu, jis tampa gyvas, neapsiriboja vien kūrinio rėmais, nebėra vadinamosios ketvirtos sienos, skiriančios jį nuo klausytojo.

– Kuo apskritai svarbi atlikėjo tapatybė – kaip ji išgelbės meną nuo mirties?

– Iš dalies meno mirtį siečiau ir su heroizmo mirtimi atlikimo mene. Kai kurie atlikėjai susitaiko su įsitikinimu, kad menas priklauso nuo publikos, o patys tampa priklausomi nuo paviršutiniško blizgesio – tuomet jie serga. Tokie atlikėjai pametė Ariadnės siūlą, už kurio jie laikėsi ilgą laiką. Jie prarado savo talentą, savo kryptį, savastį, nes būdami neprisijungę prie bendro tinklo, kuris juos maitina vidine energija ir suteikia vidinius impulsus, atlikėjai tiesiog išsenka lyg telefono baterija. Kad elektros dalelių srovė telefono laidu būtų kryptinga ir nenutrūktų, heroizmo, būtino meno gyvasčiai palaikyti, reikėtų daugiau. Net išgirdus M.Heidegerio diagnozę "menas mirė", Roland'o Bartheso diagnozę "autorius mirė" arba Friedricho Nietzsche's diagnozę "Dievas mirė" atlikėjams svarbu sutelkti jėgas būti herojais ir meną atgaivinti.

Laikas yra linijinis, jis visada juda į priekį. Būdami praeities sergėtojais, bet nedalyvaudami dabartyje, mes prarandame ateitį.

– Kai viskas taip lengvai prieinama iš populiariosios kultūros rankos be didelių intelektinių pastangų, ar klausytojams heroizmas apskritai reikalingas?

– Esu įsitikinęs, kad pasiūla svarbiau už paklausą. Tuo tarpu nesunkiai įsitikintume, kad šių dienų žiniasklaida skelbia priešingai. Kartą paklausiau vienos televizijos darbuotojų, kodėl jie rodo žmonėms visišką šlamštą. Sulaukiau atsakymo, kad žmonėms būtent šis šlamštas ir yra reikalingas. Į tai sureagavau klausimu, ar tik ne žiniasklaidai ir priklausytų formuoti žmonių nuomonę? Į mano klausimą buvo atsakyta teigiamai, bet nežymų galvos linktelėjimą lydėjo frazė "tegu tai daro kiti". Šis susitaikymas su situacija, atsakomybės vengimas, permetimas nežinia kokiam adresatui – tai dar nuo sovietmečio paliktas pėdsakas mūsų mentalitete. Norėtųsi skatinti visuotinės nuomonės formuotojus paimti lyderystę į savo rankas, nepaminant tikrosios esmės. Menas anaiptol negali apsiriboti vien blizgučiais. Menas – tai energijos šaltinis, kuris tiesiogiai kontaktuoja su kažkuo, ko mes negalime apčiuopti ir pamatyti savo akimis – mes tai galime tik pajausti, visiškai panirdami į meno ir jo vartotojo sąveikos procesą. Nors kalbame apie muziką, tas pats modelis galioja visoms meno kryptims, kurios yra visiškai lygiavertės. Tiesiog muzika greičiau įsisąmoninama, mat ji nukreipta į vidines vibracijas. Muzika priimama dviem lygmenimis – ji veikia ir sąmonę, ir kūną. Bet tik tada, jei pasiekia klausytojus per herojiškumo kanalą.

– Deja, bendroje įvairių paslaugų pasiūlos skalėje rimtosios muzikos atlikėjų spektras nyksta. Ar esamą situaciją įmanoma įveikti revoliucijos, maišto principu?

– Labai svarbu pripažinti faktą: reali situacija yra tokia, kokia yra dabar, ir ją pirmiausiai tenka tokią priimti, užuot mėginus paneigti. Viena iš galimybių pakeisi situaciją, grąžinti prioritetus – ieškoti naujų formų. Tai galima sugretinti su pažanga medicinoje: šiais laikais mes jau negalime gydyti žaizdos, tiesiog užpildami ant jos amerikietiško viskio, arba nukreipti skausmo šaltinį, norėdami išvengti migrenos priepuolių. Esama šiuolaikinių priemonių, kuriomis galima jei ne iš pašaknų įveikti ligą, tai bent jau apgydyti kažkokią žaizdą ar numalšinti simptomus. Prieiti prie auditorijos dialogo forma, nepaminant scenos meno esmės, – toks receptas galėtų egzistuoti šiandien.

– Kokias vyraujančias tendencijas įvardytumėte klasikinės muzikos elito sluoksniuose, kai kalbama apie šios meno rūšies sklaidą platesnei auditorijai?

– Dažnai klasikai sustoja vietoje, progresą paaukodami dominuojančių kanoninių rėmų ir stagnacijos atžvilgiu. Jie mano, kad mes turėtume vaikščioti su perukais, važinėti karietomis, dėvėti baltas puskojines – bet juk tai nėra tinkamas sprendimas. Tokiu atveju gyvensime tik sau ir mirsime kaip dinozaurai muziejuje. Muziejus saugo tai, kas buvo anksčiau, – linijinio laiko principu. Klasikinės muzikos ribose svarbu pratęsti tradiciją ir palaikyti jos gyvastį, nes antraip ji išnyks. Išlaikydami praeities epochų dvasią, mes galime prikelti ją naujam etapui. Čia klasikinę muziką galėtume palyginti su kalba: jeigu izoliuosime lietuvių kalbą, nepriimdami naujovių, ir už kalbos kultūros klaidas išrašinėsime baudas, šią kalbą netrukus bus galima įkurdinti muziejuje.

– Kokia tuomet muziejaus prasmė? Ar jis reiškia tik stagnaciją ir liudija neišvengiamą išnykimą?

– Muziejaus prasmė ir misija – priminti tai, kas buvo, ir tai, kas svarbiausia. Istorijos mokslas paremtas tokiu principu: vertindami praeities įvykius, negalime žiūrėti iš dabarties perspektyvos. Labai svarbu įsigilinti į atitinkamo laikotarpio žmogaus akiratį, socialinius, politinius, ekonominius veiksnius. Dabar, turėdami kitokias istorines ir socialines patirtis, Romantizmo epochos kūrinius mes vertinsime visiškai kitaip, XXI a. žmogaus sąmoningumo lygmeniu. Pasitelkdami turimą akiratį, suvoksime romantizmo meną, kartu išsaugodami esmę, bet ir papildydami savo vertinimą dabartinės patirties atspalviu.

Laikas yra linijinis, jis visada juda į priekį. Būdami praeities sergėtojais, bet nedalyvaudami dabartyje, mes prarandame ateitį. Mūsų geografija traukiasi, mes tirpstame kaip Antarktidos ledynai, kurie turėtų būti amžini, mat jie reguliuoja klimatą, tad yra mums gyvybiškai svarbūs, nors ir nesudaro mūsų įprastos, apčiuopiamos buities dalies. Panašiai yra ir su meno plotme: ji nepatenka į mūsų rutininę, regimą kasdienybę, kurią galėtume paliesti savo rankomis ar kasdien matyti prieš akis, tačiau ji funkcionuoja mūsų gyvenimuose kaip visų pamatinių elementų pagrindas ir taip reguliuoja mūsų kultūrinį ir dvasinį klimatą, kuris mums reikalingas kaip deguonis. Pusiausvyra reikalinga visose srityse. Ekonomika irgi priklauso nuo įvairių aplinkybių, įskaitant ir kultūrines. Esant šiai situacijai mums reikia atkreipti dėmesį į profesionalųjį meną. Dabar svarbiausia sutvarkyti mūsų sielą, pripildyti savo taurę, savo tapatybę papildyti kultūriniais aspektais, neapsiribojant ekonominio liberalizmo ar vertybių nuvertėjimo sąveika.

– Kokias konkrečiai naujas meno formas įvardytumėte postmodernizmo kontekste?

– Viena naujų, vis populiarėjančių formų – tarpdisciplininis menas. Jeigu tikėsime, kad visi elementai aplink mus veikia kartu ir sudaro bendrą visumą, meno rūšys irgi nėra izoliuotos viena nuo kitos. Jeigu interaktyvų meną suprantame kaip klausytojo sąveiką su atlikėju, tuomet tarpdisciplininio meno atveju tokiu pačiu principu kalbasi meno rūšys. Interaktyvaus ir tarpdisciplinio meno paralelė – tai draugystės, ne konkurencijos simbolis. Juk kartu galime pasiekti žymiai vertingesnį rezultatą. Žmonės tarpdisciplinį meną priima gerokai greičiau nei pavienes meno rūšis (tarkim, vizualiuosius menus). Kai susijungia skirtingos meno rūšys, jos turi dvigubai stipresnį efektą pačiam žmogui. Juk jeigu mes abu su jumis turėtume po vieną mintį, jos funkcionuotų atskirai ir būtų apribotos savo pačių sąlygiškumo. Bet jeigu mes jomis pasidalytume ir sujungtume jas į bendrą visumą, tuomet turėtume jau dvi mintis, kurios, veikdamos išvien, turėtų dvigubai stipresnę kuriamąją minties jėgą, taigi, ir stipresnę energiją, tad jas toliau plėtojant kartu išvien pasiektume nepalyginti veiksmingesnį meninį rezultatą. Auditorijos požiūriu skirtingas meno rūšis jungti taip pat naudingiau – jei literatūros mylėtojas ateis į poezijos vakarą, kuriame kartu su eilėraščiais bus pristatoma ir fortepijoninė profesionalioji romantizmo muzika, potencialiai jo meninių interesų sritys plėsis ir ateityje toks meno vartotojas eis į klasikinės muzikos renginius jau savo iniciatyva.

– Kaip apibrėžti atlikėjo tapatybės esmę ir ją atskirti nuo paviršiaus apžavų?

– Individualumas, ekspresija ir heroizmas tėra antrinės savybės. Tai technika, leidžianti priartėti prie esmės, arba pirminio šaltinio, meno kaip energijos. Geras, įtaigus atlikėjas – tai visų pirma tikras žmogus, susitelkęs ne į karjerą, populiarumą ar pinigus, bet į savo paties tapatybės paieškas, taigi, ir į meno turinio ir visų dalykų esmę, kartu išsaugodamas nepertraukiamą kryptį jos link. Esmę reikia pajausti, mes jos neapibrėšime, nes kiekvieną kartą gyvendami ir ugdydami supratimą neišvengiamai kažką sužinome, kol galiausiai vis tiek suprantame, kad nežinome nieko. O tai reiškia, kad mums nuolat atsiveria vis kita perspektyva, kur svarbus dar didesnis įsigilinimas. Ir tai yra dovana – sužinoti tiek, kad atrodytų, jog nežinai nieko. Toks žinojimas – tai variklis, kuris mus nuolat įkvepia veikti, domėtis ir eiti gilyn.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

Daugiau straipsnių