„Mergina vandenyje“: šiaudas skęstančiųjų negelbsti

Siaubo ir netikėtų siužetų meistras M.Naitas Šiamalanas keičia profesiją. „Šeštojo pojūčio“, „Nepalaužiamojo“, „Ženklų“ bei „Kaimo“ scenarijaus autorius ir režisierius nutarė paeksperimentuoti su romantika. Sukurti šiuolaikinę pasaką, kokios dar niekas nėra regėjęs. Pažaisti jausmais, atskiesti lengvu siaubu, suintriguoti ir net sugraudinti. Pasekmės - daugiau nei graudžios. „Mergina vandenyje“ – pirmasis komercinį fiasko patyręs Šiamalano darbas. Visi kiti filmai atnešdavo kosminį uždarbį. Režisierius laimėjo aklą Disnėjaus kino studijos bosų pasitikėjimą, kurį sugriovė naujausiu filmu. 75 milijonų JAV dolerių biudžetas ir net 50 milijonų nepasiekęs bilietų pardavimas. Pasaulio kino kritikai „Merginos vandenyje“ taip pat nepagailėjo.

Sukaupęs tiek informacijos, filmą pradedi žiūrėti su nervingu jauduliu – kaip išsėdėti šį beveik dvi valandas trunkantį vargą?

Iš tiesų taip blogai nėra. Tik pusblogiai. Nors pažįstant Šiamalaną nereikėtų stebėtis. Tuo, kad beviltiškus „Ženklus“ keitė kone šedevras „Kaimas“. Kad ekrane svarbiausi ne personažai ar jų istorijos, o idėjos. Kad veikėjų ir kultūrų beprotiškai daug. Kad žodynas turtingas kitomis civilizacijomis ir naujadarais. Kad atsakymo reikia ieškoti pagrindinio herojaus praeityje...

„Mergina vandenyje“ netraukia į jokį konkretų žanrą. Situacijų, minčių, žmogeliukų ir atėjūnų iš povandeninio pasaulio makalynė. Noras papasakoti apie tautų draugystės reikšmę. Apie vieno žmogaus tragediją. Pagaliau – apie visa apimančią meilę. Ir čia Šiamalanas išskysta. Palieka vien vandenėlis. Troškimas aprėpti pasaulio istoriją atitraukia nuo to, kas realiai vyksta ekrane.

O ekrane ir taip nevyksta nieko. Namų valdytojas vargsta su kelio į savo pasaulį ieškančia undine. Jis atranda kelią į save, į giliai paslėptus jausmus. Ji pažįsta žmonių pasaulį. Jame - ne tik geraširdžiai dvikojai, bet ir amžinai viskuo nepatenkinti kino kritikai. Šiamalanas mėgaujasi įkąsdamas režisierius smerkiančiai kastai. Tik tas įkandimas nei labai juokingas, nei pikta lemiantis. Niekuo dėtas šioje istorijoje...

Kaip ir tikrai puikūs aktoriai – Polas Džiamatis ( „Klystkeliai“) ir Brais Dalas Hovard („Kaimas“). Blaškosi neišmanydami, kur papuolė ir kokiais atrodyti. Ko gero, Šiamalanas tiesiog norėjo, kad jie idealiai paskaitytų tekstą. Pasektų pasaką, kuria patikėtume. Bet žodžiai keičia žodžius, filmas eina sau, o žiūrovas – sau. Negana to, pats režisierius sumano pasivaidenti ekrane. Klaikiau nebūna, nes nekoks iš eksgenialiojo režisieriaus aktorius.

Kol kas Šiamalano karjera sustojo. Disnėjaus kino studija nedelsdama nutraukė kontraktą. Talentingajam (to nepaneigsi) indui teks pradėti iš naujo. Ir vėl stebinti suktais siužetais. Taip geriau.