J. Marcinkevičius gimė 1946 m. sausio 1 d. Prienų rajone, Balbieriškyje, Gerulių kaime. 1968 m. baigė Kauno medicinos institutą. Dirbo Kauno klinikinėje ligoninėje moksliniu bendradarbiu, Lietuvos radijo ir televizijos komitete, „Lėlės“ teatro literatūrinės dalies vedėju, „Nemuno“, „Mūsų gamtos“, „Kauno tiesos“, „Vilties“ redakcijose. Vėliau visą gyvenimą paskyrė literatūrai.

1969 metais debiutavęs eilėraščių rinkiniu „Rudens šalys“, iš viso išleido septyniolika knygų, tarp jų poezijos rinkinius „Bronzos amžius“, „Buvimas“, „Ruduo. Rugsėjis. Rūdys“. Taip pat rašė apysakas ir apsakymus – „Mirtis nebūna atsitiktinė“, „…neleisk numirti vasarą“, – bei knygas vaikams.

Didžiausią ir bene svarbiausią rašytojo kūrybinio palikimo dalį sudaro pjesės teatrams, radijo ir televizijos spektakliams. Lietuvos teatro scenose pastatyta daugiau nei 20 pjesių: „Čičinskas“, „Saulė ir jos žemė“, „Erelnyčia“, „Šiąnakt ir visada“, „Vegetaras“, „Mamutienos valgytojai“, „Užpustyta tėvynė“, „Sokrato teismas“, „Poezija ir meilė Lesbo saloje“, „Keistuolių akademija“, „Nuotykiai Melagių saloje“ ir kitos.

2007 m. J. Marcinkevičius sukūrė literatūrinį kino scenarijų „Broliai įveikę Europą“ („Žalgiris – geležies diena“), kuris laimėjo Kultūros ministerijos istorinio filmo konkursą.

Savo kūryboje rašytojas daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos istorijai ir jos asmenybėms, rašoma Lietuvos rašytojų sąjungos nekrologe. Jis kėlė gyvenimo prasmės, žmogaus, gyvenančio konkrečiame istoriniame laike, veiksmų ir atsakomybės už juos klausimus.

1987 m. J. Marcinkevičius buvo apdovanotas Boriso Dauguviečio premija už pjesių knygą „Paukščių ir žmonių lizdai“, o 1997 m. jam buvo įteiktas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medalis.

***

Atsisveikinimas su rašytoju J. Marcinkevičiumi vyks Vilniaus laidojimo rūmų (Olandų g. 22) 3 salėje sekmadienį (birželio 9 d.) nuo 13 iki 20 val. ir pirmadienį (birželio 10 d.) nuo 9 iki 13 val.

Artimųjų pageidavimu prašoma velionio pelenus pagerbti tik kukliu gėlės žiedu.