„Miunchenas“. Šedevras. Pažiūrėkit

Be abejo, tai praėjusių metų Nr. 1. Nė vieno priekaišto ponui Spilbergui. Viskas nuo pirmojo iki paskutiniojo kadro veikia tobulai, be striginėjimų. Jokio muilo, jokios nepateisintos lyrikos ar nuglaistytos holivudinės pabaigos. Scenos apskaičiuotos ir kartu labai natūralios, pasekmės išplaukia iš priežasčių, kurios turi gilias šaknis. Visur, kur įmanoma sukelti įtampą, Spilbergas ją sukelia ir sukelia iki kibirkščiavimo.

„Miunchenas“ labai žmogiškas. Teisingas. 1972 m. Miuncheno olimpinėse žaidynėse palestiniečiai nužudo Izraelio delegacijos narius. Slaptosios žydų tarnybos organizuoja baudžiamąją komandą, kuri įvykdys keršto ritualą visiems „Juodojo rugsėjo“ dalyviams arabams. Izraelio premjerė skelia kaustantį dešimties minučių monologą. Jame ji kaip tautos motina svarsto visus už ir prieš. Motyvuotai nusprendžia, kad kerštas – pelnytas atlygis, ir kaina Viešpaties akyse nebus per didelė. Laikas už akį išlupti akį. Žudymas valingos moters lūpose skamba kaip tikra filosofija. Ji žino, kad pasekmės bus sunkios. Bet reikia...

Komanda, kuriai vadovauja visai ne bejausmis Avneris – marga ir isteriška. Kas gamina sprogmenis, kas planuoja, kas nesidairydamas vykdo. Tačiau kiekvienas išpuolis turi žmogiškąjį faktorių. Čia ir atsiskleidžia visa Stiveno Spilbergo meistrystė. Kiekviena scena paverčiama drama ar tragedija. Prie telefono, kuriame įmontuotas sprogmuo, prieina niekuo dėta mergaitė, vieno iš taikinių duktė. Kitu atveju užtaisą reikia paduoti kaip ant lėkštutės. Kažkas nesuveikia, ir vienas keršytojų puola auką plikomis rankomis. Spilbergas nepraleidžia progos sukrėsti nejaukia tyla. Arba netikėtu susidūrimu. Mirtini priešai – žydai ir arabai susitinka viename konspiraciniame bute. Avneris neišduoda savo tautybės ir veidmainiškai klauso arabo išpažinties – kodėl žydus būtina išnaikinti. Klauso ir supranta, kad jo misija beprasmiška. Į sprogimą atsakoma sprogimu. Į žmogžudystę – žmogžudyste. Pagaliau juk musulmonai irgi žmonės. Kraupiausias „Miuncheno“ dialogas nuskamba balkone prieš pat sprogimą. Būsimoji auka kalbina savo budelį ir net kviečia išgerti. Avneris sėdi prie lempos kaip Jėzus Alyvų sodelyje. Ranka trina jungiklį, užgesins šviesą ir duos ženklą sprogdinti. Iš vidaus graužia sąžinė. Mintyse – kodėl aš? Spaudžia. Reikia.

Aktoriniai Eriko Banos, Danielio Kreigo, Džefrio Rašo, Metju Kasovico darbai tiesiog šokiruojantys. Pakankamai žinomi kino veidai, kurie, išskyrus būsimąjį Bondą – Kreigą, į dešimtmilijoninius honorarus nepretenduoja. Per geri saldiems milijonams. Ir idealūs Spilbergo kinui. Didžiajam kinui su potekstėmis ir žinutėmis religinių vaidų amžinai skaidomam pasauliui. Režisierius neteisina nei palestiniečių, nei tėvynainių žydų, tik parodo kraujo liejimo beprasmybę.

„Miunchenas“ – emocionaliai sunkus, bet vizualiai lengvas. Įdomiausia, kad kaip manifestas nepaprastai lengvai žiūrimas ir neslegia. Sukrečia. Krato kaip pašėlęs. Nejučiomis užjauti gražią žudikę, su kuria Avnerio komanda ateina susidoroti ginkluoti į dviračių pompas įsuktais šautuvais. Sužeista ji dar spėja paglostyti katiną. Ir labai nenori mirti. Kaip ir kiekvienas mūsų. Spilbergas neglosto. Jis braukia per skaudžiausias žmonijos žaizdas. Geras kinas visada skauda. Ir – išlaisvina...