Nuo Minijos iki Irano pasienio
E. Snieškaus profesinį kelią nulėmė gamtos pažinimo aistra, dar vaikystėje įsižiebusi Minijos upės pakrantėse Gargžduose.
„Vaikystėje eidavau ten žvejoti, maudytis. Kitame krante, kur yra piliakalnis, vaikščiodamas stebėdavau gamtą, įvairių žvėrių pėdsakus“, – prisimena pašnekovas.
Ankstyvą susidomėjimą gyvūnija dar labiau kurstė gamtininko Tado Ivanausko knygos, kurios jaunam tyrinėtojui tapo pirmuoju gidu į paukščių pasaulį. Pasak E. Snieškaus, tuo metu tai buvo vienas nedaugelio šaltinių, leidžiančių giliau pažinti Lietuvos fauną.
Galiausiai biologijos studijos atvėrė duris į rimtąjį mokslą, o pagrindinę tyrinėjimų kryptį daugeliui ateinančių metų nulėmė tarsi atsitiktinis pasiūlymas.
„Vienas laborantas, mums dar tik pradedant mokytis universitete, pasakė: „Žiūrėkite, koks įdomus objektas – Lietuvoje retas, mažai kam žinomas balinis vėžlys. Gal, kai pereisite į trečią kursą, kas nors norės jį pasirinkti diplominiam darbui?“ Kai atėjo laikas pasirinkti temą, jį ir pasirinkau“, – į profesinio kelio pradžių pradžią sugrįžta E. Snieškus.
E. Snieškaus mokslinės stebėjimų ir tyrinėjimų kelionės, skirtos tyrinėti balinių vėžlių prigimtį ir elgseną, tęsėsi net 20 metų: nuo Irano pasienio – Turkmėnistano, Azerbaidžano, taip pat Sakartvelo, nuo Kaspijos jūros iki Lietuvos vandens telkinių.
Vaikams pritaikyta disertacija
Nors E. Snieškus ilgus metus buvo atsidavęs mokslui, rašymas į jo gyvenimą įsiliejo organiškai, o pirmieji bandymai buvo įkvėpti artimiausios aplinkos. „Nebuvo taip, akd pabudęs vieną rytą panūdau tapti rašytoju“, – šypteli pašnekovas.
„Kai važiuodavau tyrinėti vėžlių į Dzūkiją, trumpam pasiimdavau ir savo mažus vaikus. Tas mergaitės ir berniuko vaizdinys vėliau įkvėpė pirmajai knygai „Eglutės ir begemoto Oto nuotykiai“. Į ją faktiškai sugulė mano daktaro disertacija – visą informaciją, kurią buvau surinkęs apie vėžlius, perteikiau vaikams. Tačiau jau ir anksčiau šia tema buvau pradėjęs rašyti nedidelius gabaliukus „Ūkininko patarėjui“, vėliau – žurnalui „Lututė“, – pasakoja Antano Viržio pseudonimu pasivadinęs vaikų rašytojas.
E. Snieškus atskleidžia savitą kūrybos procesą – jo istorijos gimsta ne iš žodžių, o iš vaizdų. „Mano metodika tokia: tarsi pradedu matyti vaikišką filmą – tam tikrus vaizdus. Paskui juos užrašau“, – pasakoja jis.
Pirmoji autoriaus knyga buvo labiau paremta ilgamečiais moksliniais tyrinėjimais, tad, kaip sako pats, norom nenorom jis jautėsi suvaržytas, įspraustas į tam tikrus rėmus, kurie neleido laisvai lietis fantazijai. Tačiau vėlesnėse istorijose apie kirstuką Filypą ir pelėną Šimą fantazijai atsivėrė plačios erdvės. Šiuo metu autorius įnikęs jau į antrąją šios serijos dalį – žaviųjų personažų nuotykių tęsinį žiemą.
Dabar nebegaliu nerašyti. Turiu tęsti, turiu pabaigti tą geštaltą, kaip sako psichologai.
Siekis – sužadinti fantaziją
Paklaustas, ar sudėtinga mokslinius faktus, sukauptas žinias papasakoti vaikams suprantama kalba, E. Snieškus teigia, kad jo pagrindinis tikslas – ne mokyti ar pamokslauti. Anot jo, informacinių, šviečiamųjų leidinių, atlasų ir enciklopedijų rinka yra perpildyta, o ir visagalis internetas dosnus bet kokių žinių, todėl jo misija – kitokia.
„Pagrindinis dalykas – sužadinti fantaziją. Tai skirta laikotarpiui iki pirmos klasės. Reikia, kad arba mamos skaitytų vaikams, kurie klauso pasakų, arba kad jie patys, jau pradėję mokytis, skaitytų. Šiame amžiuje vaiko fantazija labai aktyviai formuojasi“, – įsitikinęs rašytojas.
Tam, kad sukurtų įtikinamą pasaulį, autorius stengiasi įsijausti į savo personažus ir pažvelgti į aplinką jų akimis. Šį metodą jis ištobulino dar tyrinėdamas balinius vėžlius.
„Kad suprasčiau jų elgseną, turėdavau sumažėti iki vėžliuko dydžio. Pavyzdžiui, mums atrodo, kad 10 m – nedaug. Bet kai įlendi į to vėžliuko kiautą, supranti, kaip jam sunku įveikti tokį atstumą. Vėliau tą patį principą pradėjau taikyti kitiems gyvūnams. Nusileidi iki peliuko lygio ir galvoji: o kaip jis žiemą per tą tunelį turi bėgioti?“ – kūrybinės virtuvės subtilybėmis dalijasi rašytojas.
Kaip gamtos tyrinėtojas regi nūdienos iššūkius ir aplinkos pokyčius, susijusius su globaliu klimato atšilimu? Pašnekovas atviras – skaudžiausia matyti, kaip žmonija naikina pati save.
Tamsiausia – prieš išauštant
„Dabar panosėje vyksta karas, šis įvykis užgožia viską. Jis čia pat. Net dronai lekia. Dabar sunku kalbėti apie ką nors kito. Atšilimas bus dar baisesnis, nes per sprogimus, degimus į orą išmetami didžiuliai kiekiai teršalų. Nemanau, kad tai nepadarys įtakos. Kol žmogus neateis į protą, tol nieko gero nebus. Yra posakis, kad prieš pagerėjimą pablogėja. Manau, kad čia ir bus tas variantas: dabar labai blogėja, bet paskui pagerės. Tai yra gamtos dėsnis. Juk galiausiai mąstančių žmonių skaičius turi persverti nemąstančiųjų“, – samprotauja E. Snieškus.
Kalbėdamas apie savo paties mokslinių tyrinėjimų patirtį, pašnekovas prisipažįsta, kad bene patikimiausiai kintančią aplinkosaugos situaciją šioje srityje liudydavo tarptautinėse konferencijose skleidžiama kolegų iš įvairių pasaulio kampelių informacija.
„Į konferencijas susirinkdavo didžiulė grupė bendraminčių. Pavyzdžiui, pasauliniame vėžlių apsaugos kongrese Prancūzijoje. Dalyviai skaito pranešimus ir tada pamatai bendrą rezultatą, kas ir kur vyksta, sužinai, kurios rūšys nyksta ir kodėl. Tokios konferencijos padeda susipažinti su situacija ir susidaryti geriausią vaizdą, o ne pačios ekspedicijos. Juk kai nuvažiuoji į Turkmėniją 5 km iki Irano sienos ir aplink tave šimtai tūkstančių vėžlių – ten viena situacija. O Lietuvoje, kai pradėjau tyrimus, skaičiavome tik maždaug 300 gyvūnų. Dabar jau kasmet į gamtą paleidžiama Lietuvos zoologijos sode inkubuojamų balinių vėžliukų, tad jų populiacija didėja“, – pasakoja pašnekovas.
Gal net labiau reikia pačiam
E. Snieškus ir šiuo metu ištikimas savo profesijai – gamtininkas darbuojasi Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejuje, o laisvomis nuo darbo akimirkomis su malonumu imasi plunksnos. eje, neapsiriboja vien savo kūryba.
Neseniai jis svariai prisidėjo išleidžiant Yasono Badridzės knygą „Vilko ir žmogaus istorija“ – lietuvio kolega ir bičiulis iš Sakartvelo yra vienas žymiausių laukinių gyvūnų elgsenos tyrinėtojų, pirmasis ir vienintelis pasaulyje etologas, dvejus metus gyvenęs su vilkais jų natūralioje aplinkoje.
Be to, Antano Viržio ateities planuose – ir dar viena autorinė knyga, tik šįkart – apie paukščius.
„Man ir artimieji sakydavo: „Ko tu lendi į rinką, kuri visiškai užpildyta.“ Sakiau, kad gal man pačiam tos knygos labiau reikia nei vaikams. Kaip bus, taip bus. Dabar nebegaliu nerašyti. Turiu tęsti, turiu pabaigti tą geštaltą, kaip sako psichologai“, – juokiasi jis.
Nors autorius pripažįsta, kad vaikų knygų rinka labai konkurencinga, o šiuolaikinius vaikus sudominti gamta darosi vis sunkiau, jis džiaugiasi sulaukiantis šilto grįžtamojo ryšio. Tad ir patikimiausias pripažinimas – ne literatūros kritikų recenzijos, o nuoširdus skaitytojų džiaugsmas. Autoriui ypač džiugu, kad jo kūrybą geru žodžiu įvertina ne tik mažieji, bet ir suaugusieji.
„Žinoma, jaučiu tą atgalinį ryšį. Pavyzdžiui, kaimynų vaikui padovanoju knygą, o mama vėliau susitikusi parduotuvėje ir sako: „Kaip jūs taip sugalvojote? Mergaitė apakusi!“ – šypteli E. Snieškus.
Naujausi komentarai