Jei 1911 metų rugpjūčio 2-osios rytą būtumėte stovėję netoli Luvro Paryžiuje, galbūt būtumėte pastebėję tris vyrus, išskubančius iš muziejaus.

Jie turėjo kristi į akį ramų pirmadienio rytą, teigia rašytojas ir istorikas Jamesas Zugas. „Sekmadienis Paryžiuje buvo svarbi pobūvių naktis, tad pirmadienio rytą dauguma žmonių buvo pagiringi“, – teigė jis.

Trys vyrai nebuvo pagiringi. Tačiau jie galėjo būti šiek tiek pavargę, mat jie ką tik praleido naktį sandėliuke, praneša npr.org.

O rytą, kai Luvras dar buvo uždarytas, jie išsmuko iš sandėliuko ir nukėlė 90 kilogramų sveriantį paveikslą, rėmus ir apsauginio stiklo gaubtą nuo sienos. Išimtas iš rėmų ir stiklinio gaubto paveikslas buvo apdengtas ir skubiai išneštas į „Quai d`Orsay“ stotį, kur trijulė įlipo į 7.47 val. iš miesto išvykusį ekspresą.

Jie pavogė „Moną Lizą“. Prieš vagystę „Mona Liza“ už meno pasaulio ribų nebuvo plačiai žinoma. Leonardo da Vinci paveikslą nutapė 1507 metais, tačiau tik XIX amžiaus 7 deš. kritikai pradėjo jį garbinti kaip Renesanso tapybos šedevrą. Ir ši nuomonė neprasiskverbė pro ploną Prancūzijos inteligentijos sluoksnį.

„Mona Liza“ net nebuvo žymiausias paveikslas savo galerijoje, nekalbant apie visą Luvrą“, – teigia J. Zugas.

Dorothy ir Tomas Hoobleriai paveikslo vagystę aprašė savo knygoje „Paryžiaus nusikaltimai“. Anot jų, praėjo 28 val., kol galiausiai buvo pastebėti keturi tušti kabliukai. Vaikinas, kuris pasigedo paveikslo, buvo įkyrus natiurmortų tapytojas, pasistatęs savo molbertą ir ketinęs tapyti Luvro galeriją.

„Jis pajuto, kad negalės dirbti, kol „Monos Lizos“ ten nebus“, – sakė T. Hoobleris.

Tačiau menininkas nesunerimo. Tuo metu buvo vykdomas projektas ir fotografuojama daugelis Luvro paveikslų. Kiekvienas kūrinys buvo nešamas ant stogo, nes tuomet fotoaparatai viduje neveikdavo labai gerai.

„Tačiau galiausiai jis įtikino apsaugininką pasidomėti, ar ilgai paveikslas bus pas fotografus. Šis išėjo, o sugrįžęs pasakė: „Žinote ką, fotografai sako, kad jie jo neturi!“ – pasakojo T. Hoobleris.

Ir staiga, anot J. Zugo, „Mona Liza“ tapo nepaprastai garsiu paveikslu ir tai nutiko per naktį.

Kai Luvras pranešė apie vagystę, viso pasaulio laikraščių antraštėse buvo rašoma apie dingusį paveikslą.

„60 detektyvų ieško pavogtos „Monos Lizos“, Prancūzijos visuomenė pasipiktinusi“, – skelbė „The New York Times“. Vagystė greitai tapo nacionaliniu skandalu.

„Prancūzijoje tuo metu buvo labai nerimauja, kad Amerikos milijonieriai superka Prancūzijos palikimą – geriausius paveikslus“, – teigia D. Hoobler. Vienu metu įtarta, kad vagystę užsakė amerikiečių magnatas ir meno mėgėjas J. P. Morganas. Apklaustas ir įtariamuoju laikytas Pablo Picasso.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kylant įtampai tarp Prancūzijos ir Vokietijos, buvo manančiųjų, kad už to slypi kaizeris, teigia D. Hoobler.

Po savaitės Luvras vėl atvėrė duris minioms žmonių, tarp kurių buvo ir Franzas Kafka, skubančių pamatyti tuščios vietos, paryžiečiams tapusios „gėdos žyme“.

Tuo metu vagys niekieno nesutrukdyti paspruko. Visi jie buvo italai: du broliai, Vincenzo ir Michele Lancelotti, bei vadeiva Vincenzo Perugia. Jis pats dirbo Luvre ir įrenginėjo apsauginį stiklą, kurį vėliau nuo „Monos Lizos“ ir nuėmė.

V. Perugia tikėjosi paveikslą parduoti. Tačiau vagystė susilaukė tiek daug dėmesio, jog tai padaryti tapo ypač sunku, aiškino J. Zugas.

„Jau po kelių dienų laikraščiai ėmė siūlyti atlygį. V. Perugia galėjo paveikslą atiduoti, tačiau, manau, jis taip nepasielgė, nes bijojo, kad bus suimtas. Ši istorija tapo tokia didelė, kad jis greičiausiai nemanė galėsiąs išsisukti“, – kalbėjo jis.

Taigi V. Perugia paveikslą paslėpė savo lagamine pensione Paryžiuje.

Praėjus 28 mėnesiams po vagystės, V. Perugia galiausiai pavyko susitarti dėl paveikslo pardavimo meno prekeiviui Florencijoje. Tačiau prekeivis buvo įtarus. Jis paprašė, kad paveikslą apžiūrėtų Italijos meno galerijos vadovas. Kitoje paveikslo pusėje buvęs atspaudas patvirtino jo autentiškumą.

„Jie pasakė: „Gerai, palik jį mums, mes pasirūpinsime, kad gautum atlygį“, – teigė T. Hoobleris. V. Perugia išvyko namo. Tačiau po pusės valandos prie jo durų pasirodė policija.

„Jis vėliau teigė mėginęs grąžinti jį Italijai, kad jis buvo patriotas. Paveikslą pavogė Napoleonas, o jis bandė grąžinti paveikslą savo tėvynei“, – teigė J. Zugas.

Taigi su fanfaromis paveikslas grąžintas į Luvrą. V. Perugia prisipažino jį pavogęs ir buvo nuteistas tik 8 mėnesiams kalėjimo.

Tačiau praėjus kelioms dienoms po jo teismo, anot D. Hoobler, prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Staiga vagystės drama dingo iš pirmųjų laikraščių puslapių.