Režisierius K.Jakštas įsitikinęs, kad scenoje turi būti dainuojama tik laiku ir vietoje

Kauno valstybinio muzikinio teatro žiūrovų salėje tvyro tyla – iš čia scenoje dirbančius solistus stebi režisierius Kęstutis Jakštas. Jokių šūksnių, tik akys įsmeigtos į prožektorių apšviestą sceną. Tai vaizdas iš vilniečio aktoriaus ir režisieriaus Kaune statomos operetės "Monmartro žibuoklė" repeticijos. Tikriausiai aktoriams nejauku stebėti tokį rūstų režisieriaus veidą? "Jokiu būdu. Tai labai šiltas žmogus. Režisierius nuolatos permąsto, analizuoja vaizdą – pasveria žodžius, o tik tada juos ištaria", – tvirtina salėje trumpo atokvėpio įsitaisęs vieną pagrindinių – dailininko Raulio Delakrua – vaidmenų operetėje atliekantis aktorius Kęstutis Alčauskis.

Operetė su dramos elementais

Scenoje liejasi veiksmas, skamba melodijos, vienas kitą veja dialogai. Laikrodžiui skaičiuojant ketvirtą repeticijos valandą, sudedami trijų veiksmų Imrės Kalmano operetės scenos štrichai. Režisierius atgyja: nors jį nuo scenos skiria orkestro duobė, susidaro įspūdis, kad jis jau scenoje – įnirtingai demonstruoja rankų ir kojų judesius, kurių tikisi iš aktorių. Santūrumas dingsta, o nutilus muzikinio numerio "Karambolina" paskutiniams akordams, iš K.Jakšto lūpų pasigirsta ne tik pastabos, bet ir padėkos žodžiai. "Antro veiksmo cirką reikia pakeisti. Judesiuose jaučiamas avangardas. Duokit man dieną ir visus aktorius – viską padarysim iš naujo", – atsisveikindamas dirigentui Virgilijui Visockui tarsi guodžiasi režisierius.

Padirbėję su juo, Muzikinio teatro solistai įsitikino: K.Jakštui svarbiausia ne pastatytas balsas ir šaltos bereikšmės akys, o natūrali vaidyba. Nuoširdžiai atlikti vaidmenis, įsiklausyti į personažo vidinį pasaulį, kaip sako pats režisierius, dirbti visa koja – tokie reikalavimai keliami visiems operetėje "Monmartro žibuoklė" vaidinantiems aktoriams.

– Režisieriau, viena žymiausių XX amžiaus operečių "Monmartro žibuoklė" šioje scenoje statoma jau trečią kartą. Kuo bandysite nustebinti žiūrovus?

– Oho, koks klausimas. Komercinė paslaptis (juokiasi).

– Žadama, kad pastatymas bus modernus ir šmaikštus. Su jumis dirbantys aktoriai tvirtina, kad laužote nusistovėjusius operetės žanro kanonus. Nebijote likti nesuprastas?

– Aš tikrai nieko nelaužau ir nesirengiu to daryti. Vėlgi, kas nustatė operetės kanonus? Pasaulis – didelis, gal mano mąstymas tiesiog kitoks (šypsosi). Noriu, kad vaizdas scenoje būtų gyvas – nebūtų padrikų dialoginių scenų, kurias lydėtų netikėtai suskambanti muzika. Juk žmogus dainuoja, kai jam širdyje gera arba kai labai bloga, – tai kam scenoje dirbtinai, ne vietoje ir ne laiku dainuoti?

– Daugeliui aktorių šis pastatymas tapo neįprasta pamoka – teko atsisakyti šiam žanrui būdingų štampų.

– Atvirai pasakysiu: prašau aktorių to, kas man patinka. Man sunku žiūrėti, kai žmonės nenatūraliai vaidina ir beria tekstą. Bandau aktorius įtikinti, kad jie turi jausti tai, ką šneka, kad atskleistų ne tik savo personažą, bet ir save. Kai aktorius pradeda puikiai jausti savo vaidmenį, mizansceną, jis uždainuoja visu balsu ir emocijos liejas per kraštus.

Siekiu, kad žiūrovas matytų gražų, jaunatvišką spektaklio veikėjų gyvenimą ir pavydėtų, kad norėtų kartu su jais scenoje gyventi.

Perrašė scenarijų naujai

Viena naktis. Tiek laiko režisieriui reikėjo apsvarstyti muzikinio teatro vadovo Benjamino Želvio pasiūlymą pastatyti žinomą operetę. Prieš pusmetį atvažiavęs į muzikinį teatrą ir pasiėmęs ankstesniųjų pastatymų libretus, K.Jakštas suprato – reikia parašyti šiuolaikinį operetės scenarijų, mat ligšioliniai savo jau atgyveno.

– Vasaros pradžioje turėjote iš dviejų scenarijų sulipdytą istoriją, naujai parašytas visas operetės arijas. Ar operetėje galima įžvelgti jūsų ir kolegų gyvenimo linijų?

– Operetė netradicinė tuo, kad scenoje daug veiksmo. Juk jauni žmonės vaidina! Jie impulsyvūs ir turi laipioti sienomis. Pagrindiniai trys personažai – dailininkas, kompozitorius, poetas – jauni menininkai. O juk visi aktoriai jaunystėje linksmai dieneles leido... Tik dabar subrendo, surimtėjo. Atpažįstu ir save šioje pjesėje. Kalbėdamas su solistais, stengiuosi jiems pateikti gyvenimiškos patirties.

– Gimėte Kaune, baigėte J.Naujalio vidurinę meno mokyklą, dainavote Kauno valstybinės filharmonijos chore, Lietuvos valstybinėje konservatorijoje solinio dainavimo specialybės mokėtės pas profesorių Eduardą Kaniavą. Vėliau pasirinkote aktorystę. Paskutiniuoju metu statote miuziklus, operetes. Bandote sugrįžti prie muzikos?

– Pirmasis miuziklas "Velnio nuotaka" atsirado po ilgų svarstymų. Galvoju, kad šioje srityje šiek tiek suprantu: lyg ir girdžiu muziką, lyg ir žinau muzikinį raštą, žinau, kada nešvariai dainuoja. Man patinka muzikiniai intarpai spektaklyje, visą gyvenimą žavėjausi gyvu orkestru. Operetėje sudėta viskas, kas sukelia žiūrovo emocijas: vaidyba, geras balsas, arijų interpretacijos, pagaliau simfoninis orkestras, šviesos... 1990 m., būdami jauni aktoriukai, trumpai stažavomės Džiuliardo menų akademijoje Niujorke. Galėjome nemokamai lankytis koncertuose, repeticijose. Kartą Brodvėjuje patekau į vieną generalinę repeticiją – išėjęs iš jos niekaip nesupratau, ką mačiau: ar dainininkus, ar šokėjus, ar aktorius. Iki šiol prisimenu grojantį orkestrą, puikiai vaidinančius artistus. Galbūt tai – mano žanras.

– Jūsų aktorinis bagažas didelis: aštuoniolika vaidmenų teatre, aštuoni vaidmenys kine. Be to, šeši režisuoti kūriniai. Kodėl ėmėtės režisūros?

– Man patinka režisūra todėl, kad, sugalvojęs neįmanomų dalykų, ieškai, kaip juos realizuoti. Įsivaizduokit, į 15 metrų aukštį užkelti chorą. Pats lipi ant stelažo ir rodai: čia stovi tu, čia – tu, pažiūrėkit, kaip puikiai suveržti varžtai (šypsosi). Aš niekad neveju aktorių ten, ko nesu pats išbandęs. Visada einu pirmas.

Su latvių choreografu, bet be žmonos

Scenografiją ir kostiumus "Monmartro žibuoklei" kuria vilnietė dailininkė Marija Rubavičiūtė, o choreografas Agris Danilevičs atvyksta iš Latvijos ir atsiveža savo padėjėją italą Markusą Zmoelnigą.

– Kodėl kviečiate latvių choreografą – Lietuvoje nėra gerų choreografų, kurie pateisintų jūsų lūkesčius?

– Su manimi Agris dirba jau ne vienus metus, kartu kūrėme ir "Velnio nuotaką". Man su juo malonu dirbti, nes tai žmogus, kuris turi ambicijų, bet nėra ambicingas. Jis per naktį dirba ir pastato šokį, jei netinka, griauna visą piešinį ir kuria iš naujo. Per kelias akimirkas jis tapo kūrybiniu partneriu ir girdi, ko aš noriu.

– Režisuojant Jums paprastai padėdavo žmona aktorė Viktorija Streiča, tačiau šį kartą jos pavardės būsimojoje spektaklio afišoje nematyti. Kodėl?

– Ji namuose, su dviejų mėnesių mūsų atžala Dominyka Emilija ant rankų. Ir aš Viktorijos labai pasigendu čia. Esu nedėmesingas žmogus, nemoku sudėlioti darbų plano, užtemsta protas, ir aš galiu dirbti 10 valandų. Ji – artimiausias patarėjas, kuris jaučia ir žino, kas yra gerai. Žmona žino, kada man yra riba, tada atima cigaretes ir sako, kad per 20 minučių negalima pakelio surūkyti (užgesina cigaretę).

Deividas Norvilas-Deivis (operetėje – kompozitorius Florimonas Hervė):

– Deja, prie šio projekto negaliu prisidėti tiek, kiek norėčiau ir kiek norėtų režisierius. Atvažiavęs stengiuosi save realizuoti visiškai, netaupau savęs ir jėgų. K.Jakštas dirba kitaip, nei įprasta operetės žanre – jis kuria dramos spektaklį su muzika. Jis nenori perdėtų emocijų, nereikalingų judesių, dirbtinumą užmušinėja juodai. Režisierius reikalauja visiško atsidavimo, net repeticijų metu negali savęs taupyti, žadėti atsiskleisti vėliau. Tik gaila, kad vaidmenį kuri mėnesius, o žiūrovas jį įvertina per 2–3 valandas.