„Mūsų tėvų vėliavos“ – dar vienas K.Istvudo laimėtas karas

Klintui Istvudui kadaise pabodo standartiniai vesternai, kuriuose jis auklėjo blogiečius ir pats buvo truputį blogas, kad pabaigoje triumfuotų gėris. Išeidamas iš jį išgarsinusio žanro, kino asas nusprendė trinktelėti durimis. Ir metė kritikams po kojomis naujųjų laikų vesterną „Neatleistas“. Filmas bematant buvo apipiltas „Oskarais“. Taip K.Istvudas – aktorius buvo įšventintas į režisierių gildiją. To Holivudo legendai nepakako. Jis pasinėrė į režisūrą, atverdamas ten nematytus horizontus. „Mistinė upė“ – pribloškianti. „Mergina, verta milijono“ – šokiruojanti. Tuomet K.Istvudas nusprendė išbandyti save karinės dramos žanre. Bet ne šiaip sukurti eilinį filmą apie neeilinį mūšį, o skelti istoriją į dvi dalis. Bet ne taip, kaip „Nužudyti Bilą“, kai antra dalis pratęsia pirmąją. Idėja neregėta – tas pačias kautynes parodyti skirtingomis akimis. Priešų akimis. Pirmasis filmas „Mūsų tėvų vėliavos“ skirtas mūšio lauke kritusiems amerikiečiams. Antrasis – „Laiškai iš Ivu Džimos“ – japonų istorijos versija.

Iš karto krenta į akis „Mūsų tėvų vėliavų“ aktorių komanda. Rajanas Filipas, Baris Peperis, Adamas Byčas, Polas Volkeris, Robertas Patrikas – veidai, kurie visą savo karjerą yra per plauką nuo superžvaigždžių statuso. Bet prasimušti į jas niekam nepavyko. O K.Istvudui iš jų puikiausiai pavyko suburti įtikinamą kariūnų armiją. Taip, nė vienas iš kitų ypač neišsiskiria, bet bendroje masėje nepražūva. Įdomu tai, kad Adamas ir Baris sykį kino ekrane jau kariavo. Vienas – „Kalbančiuose vėjui“, antras – „Mes buvome kariai“.

Kitas dalykas – pasakojime apie ryškų pėdsaką istorijoje palikusį mūšį nėra perdėto patriotizmo. Beje, svarbus ne tik pats mūšis, bet ir tai, kas dėjosi prieš tai ir po to. Širdyse ir galvose žmonių, kurie savęs nelaikė didvyriais, tik kovos draugais, broliais, lyderiais ir įsakymų vykdytojais. Liudininkais ir dalyviais to pragaro, į kurį juos nusviedė aplinkybės. Paprastas žmogiškumas kariniame kine suteikia tą vienintelę dažnai trūkstamą tikrovės pojūčio grandį. K.Istvudas tos grandies nepraleido. Atvirkščiai – sutvirtino.

Mūšių epizodai efektingi. Nufilmuoti pasitelkiant visą karinio kino istoriją. Paralelės su „Gelbstint eilinį Rajaną“ neišvengiamos. „Mūsų tėvų vėliavų“ prodiuseris – Stivenas Spilbergas, net porą kartų paprašęs perrašyti scenarijų. Tačiau panašumas į geriausius karinius epus netrukdo. Ne veltui sakoma, kad kare geros visos priemonės. O jų K.Istvudas turi tikrai daug.

Be neginčijamų filmo pasiekimų, yra ir abejotinų momentų. Kad ir interviu su karo veteranais. Toks pats svetimkūnis kaip teatro epizodai A.Puipos „Dievų miške“. Trukdo sekti pagrindinius įvykius, blaško dėmesį, tai tarsi „pertraukėlės cigaretei surūkyti“. Tačiau čia kinas, o ne sporto varžybos, todėl pertraukėlės nepageidaujamos. Užtat įdomesnių personažų norėtųsi. Nes dabar – tik mirtis arba išgyvenimas. Kita vertus, galbūt tai ir yra karo esmė. Nežinomų karių kapai neturi veido.

Karinio kino gerbėjams šis filmas tikrai paliks įspūdį. Kuris neišdils iki antrojo filmo „Laiškai iš Ivo Džimos“ premjeros.