Prasmingas projektas

Ilgiau nei dešimtmetį Prancūziją valdęs Napoleonas Bonaparte'as (1769–1821) turėjo įtakos Europos ir pasaulio istorijai. Napoleono eros poveikis šiuolaikinės Europos kultūros paveldui atsispindi daug kur: vietovėse ir objektuose, pastatuose, paminkluose, balduose, meno kūriniuose ir įstatymuose, nematerialaus kultūros pavelde.

Napoleono kultūros kelias jau apima daugiau kaip 60 miestų iš trylikos šalių nuo Portugalijos iki Rusijos ir demonstruoja Napoleono istorinį palikimą europinėje plotmėje. Muziejuose ir vietose, skirtose Napoleonui, kasmet apsilanko apie 3 mln. lankytojų.

Lietuva jau yra įsitraukusi į Šv.Jokūbo piligrimų kelio ir Europos žydų paveldo kelio projektus. Napoleono kelias – dar viena puiki galimybė. Pasak Kultūros paveldo departamento (KPD) tarptautinių ryšių ir paveldo sklaidos skyriaus vedėjo Alfredo Jomanto, nors Lietuvoje dažnai rengiami rekonstruoti istoriniai Napoleono armijos mūšiai, organizuojami teminiai renginiai ir pan., vis dėlto kultūros paveldo ir turizmo sektoriuose ši tema yra nepakankamai išnaudojama. Apie tai buvo diskutuojama KPD surengtame tarptautiniame seminare, kuriame pristatyta kitų šalių geroji praktika.

Anot Europos Napoleono miestų ir kultūros kelio "Destination Napoleon" federacijos pirmininko Charles'io Bonaparte'o, Napoleono istorija yra bendros istorijos puslapis, galintis tapti įdomus ne tik tiems miestams, bet ir visai Europai bei kitų žemynų turistams. "Napoleonas karų (ir ne tik jų) metu pasirodė kaip vienas iš šiuolaikinės Europos kūrėjų. Jis yra Europos projekto skleidėjas", – KPD pranešime cituojamas Ch.Bonaparte.

Traktuojamas skirtingai

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas dr. Gintas Karalius atskleidė šviesiąją Napoleono veiklos pusę.

„Nepaisant ne visada teigiamo įvaizdžio (vis dėlto šis imperatorius Europą laistė krauju), tai įspūdinga asmenybė, – sakė istorikas. – Napoleoną iki šiol prisimename ne dėl karų, o dėl jo poveikio Europai ir mūsų visų tapatybei. Napoleonas vieniems buvo kruvinas tironas, kitiems – naujos epochos nešėjas. Nereikia mėginti kurią nors pusę užglaistyti – geriau yra pripažinti jas abi."

Anot istoriko, Napoleono kontroversiškumas atspindi ir modernią Europos tapatybę. "Jokia kita civilizacija taip nedraskė savęs visokiais prieštaravimais. Modernioje Europoje nuo XVIII a. pabaigos gimė ir sugyveno ir gražiausios idėjos (žmogaus orumo, moralinės pagarbos, emancipacijos, proto pirmumo prieš fizinę galią, prietarus), ir blogiausios (totalitarinio režimo, kolonijų grobimo ideologijos), – akcentavo dr. G.Karalius. – Ispanijoje jis prisimenamas kaip kraugerys. Ispanijoje daug paminklų jo valdymo aukoms. Ispanams tai labiau neigiama asmenybė. Italijoje ar Lenkijoje jis labiau suvokiamas kaip išvaduotojas.“

Pasak G.Karaliaus, Napoleonas nuo kitų XIX, XX a. despotų, diktatorių skiriasi civilizaciniu palikimu. Apšvietos laikais prigimtinės žmonių laisvės ir lygybės idėjos, tautų suverenumo įstatymo viršenybė, mokslo progreso idėjos per Napoleono žygius buvo paskleistos visoje Europoje.

„Aš juokais tai vadinu idėjine vakcinacija. Tai jis darė ginklu, bet palikimas jaučiamas ir dabar. Napoleonas, nors pats gal to neplanavo, tačiau jėga visam kontinentui įdiegė Prancūzijos revoliucijos iškeltas universalias žmogaus teisių, politinės laisvės ir lygybės idėjas, – teigė G.Karalius. – Vėliau tuo pasekė visas pasaulis."

Unikali situacija

Skirtingai nei kiti užkariautojai, Napoleonas simbolizavo epochos virsmą iš feodalinės santvarkos į modernią, jau iš esmės demokratiniais principais grįstą Europos visuomenę.

Netiesioginę Napoleono įtaką tautinio išsivaduojamojo judėjimo Europoje ir pasaulyje išplitimui. Civilizacine prasme buvo svarbi ir Napoleono kampanija Egipte. Šioje šalyje jo dėka pradėtos ištisos naujos mokslo sritys.

„Žymiausias Napoleono pasiekimas – civilinis kodeksas. Tiems laikams tai buvo revoliucingas dalykas. Buvo galutinai panaikintos feodalizmo liekanos, įtvirtinta visų piliečių lygybė prieš įstatymą", – seminare pasakojo istorikas.

Pavyzdžiui, Suvalkijoje šis Napoleono kodeksas įsigaliojo anksčiau nei kitoje Lietuvos dalyje. Baudžiava čia irgi buvo panaikinta anksčiau. Tai įvyko dėl to, kad Suvalkija, visa Užnemunė po trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo atiteko Prūsijai, o 1807 m. – Varšuvos kunigaikštystei, kurią įkūrė Napoleonas ir įvedė savo tvarką (pagal Napoleono, Rusijos imperatoriaus Aleksandro I ir Prūsijos karaliaus Frydricho Vilhelmo III pasirašytą Tilžės taikos sutartį).

Napoleono istoriją tyrinėjantis "Napoleono kelio" mokslinio komiteto narys Neapolio universiteto profesorius Mascilli Migliorni akcentavo, Napoleono kelio projektui istoriniu požiūriu labai svarbu plėstis į Lietuvą.

„Napoleono atminties vietos Europoje dažniausiai yra mūšių vietos. Čia viską galima traktuoti ir per nugalėtojų, ir per nugalėtųjų prizmę. Kalbant apie Vilnių, negalima sakyti, kad čia Napoleonas tapatinamas su karu. Karas čia tampa antraplanis. Labai įdomu pasižiūrėti į Lietuvos pavyzdį. Jūsų šalyje nėra kokių nors Napoleono pergalių vietų. Tai vieta, kur Napoleonas buvo atsidūręs, kai jam kilo sunkumų. Napoleono patirtis Lietuvoje buvo skausmas ir kančia, nors nekalbame apie jokius mūšius. Tai ne tokia istorija, kokia buvo Rusijoje, kur skaičiuojama tūkstančiai mirčių“, – Lietuvos unikalumą Napoleono istorijos kontekste aiškino profesorius.

Poveikis visuomenės raidai

Anot G.Karaliaus, norint labiau suprasti kultūrinio Napoleono kelio ypatumus, svarbu žinoti ir Napoleono biografijos faktus. Napoleonas gimė Korsikos saloje, italų bajorų šeimoje. Pirmoji jo karinė sėkmė buvo revoliucinių karų įkarštyje: Tulono mieste, žuvus respublikonų artilerijos vadui, užėmė jo vietą ir sutriuškino rojalistus. Už Tulono miesto paėmimą gavo generolo laipsnį.

Visur, kur žengdavo jo armija, įsigaliodavo revoliucinės laisvės, lygybės, brolybės idėjos, imtos naikinti feodalizmo liekanos, baudžiava.

„Napoleonas kariniu perversmu 1799 m. nuvertė iki tol buvusią Prancūzijos porevoliucinę valdžią, pasiskelbė vienvaldžiu konsulu. Vykdė sėkmingas kampanijas Europoje. Visur, kur žengdavo jo armija, įsigaliodavo revoliucinės laisvės, lygybės, brolybės idėjos, imtos naikinti feodalizmo liekanos, baudžiava, perteklinė Bažnyčios įtaka politikai, atsisakyta diskriminacijos religijų atžvilgiu. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad Ispanijoje tik su Napoleono atėjimu baigėsi inkvizicija. Jis tapo savotiška Europos tautų žvaigžde, buvo priimamas kaip kovotojas už laisvę", – pasakojo G.Karalius.

1804 m. Napoleonas pasiskelbė imperatorium. Tai nuvylė dalį jo gerbėjų. 1812 m. nesėkmė Rusijoje, pralaimėjimas Leipcigo mūšyje, tremtis į Elbos salą, grįžimas iš tremties 1815 m., mėginimas dar atkurti savo valdžią, tačiau pralaimėtas Vaterlo mūšis. Po šių įvykių Napoleonas ištremtas į Šv.Elenos salą Atlanto vandenyne. Mirė 1821 m., o 1840 m. jo palaikai perlaidoti Paryžiuje, Invalidų rūmuose.

"Pagrindinis Napoleono nuopelnas, kuris aktualus ir dabar, – Apšvietos amžiaus politinių ir moralinių idėjų praktinis įgyvendinimas. Napoleonas nebuvo žmogaus teisių gynėjas, tačiau savo valdymą grindė būtent šiomis Apšvietos filosofų idėjomis, taikė universalias civilizuotumo idėjas, – pastebėjo istorikas. – Jo valdymo metu įtvirtinta lygybė prieš įstatymą, nuosavybės teisė, religinė tolerancija, centralizuotas finansų valdymas, įvesti apdovanojimai už nuopelnus, o ne už kilmę, įvestas sekuliarus, centralizuotas švietimas.“

Žinomas kiekvienas žingsnis

Seminare dalyvavęs Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikas Arvydas Pociūnas apžvelgė Napoleono armijos kelius Lietuvoje 1812 m.  „Lietuva pirmą kartą su Napoleonu susidūrė 1807 m., kai jo armija sutriuškino Prūsiją ir pietinė Lietuvos dalis pateko į Prancūzijos imperiją, – pasakojo istorikas. – Kalbant apie Napoleoną Lietuvoje, reikia išskirti du miestus – Vilnių ir Kauną. Kaunas tada buvo mažas miestelis su 600 pastatų, 5 tūkst. gyventojų. Įdomu tai, kad miestas buvo padalytas į dvi dalis: 1807 m. dalis Kauno pateko į Prancūzijos imperiją, dalis – į Rusijos imperiją. Kaunietis, eidamas į Aleksotą ar atvirkščiai, turėjo tvarkyti dokumentus, pereiti muitinę, be to, keliolika dienų skyrėsi kalendorius.“

Egzistuoja daug pasakojimų, kur Napoleonas sėdėjo, valgė, keliavo. „Pirmiausia Napoleonas atvyko į Vilkaviškį ir perskaitė pranešimą, kad Prancūzijos kariuomenė įžengė į Rusijos imperijos teritoriją. Vadinasi, jei tai įvyko Vilkaviškyje, tai negalėjo būti kituose miesteliuose. Tačiau vis dar pasitaiko vietinių kraštotyrininkų, pasakojančių, kad Napoleonas neva lankėsi ir kituose Suvalkijos miesteliuose, – mitus neigė A.Pociūnas. – Napoleonas nemėgo blaškytis. Labai retai pasitraukdavo nuo maršruto. Toliau jo kelias ėjo per Pilviškius, Antanavą, Strielčius, Veiverius, Garliavą, Aleksotą."

Kaune yra namas, kuriame imperatorius nakvojo traukdamasis. "Kauną Napoleonas pasiekė ankstų birželio 24 d. rytą, paliko birželio 27 d. ir žygiavo pro Žiežmarius, Vievį, tiksliau, Sabališkes. Nakvojo Ausieniškių dvare. Traukdamas į Vilnių trumpai sustojo Rykantuose. Apie 15 dienų išbuvo Vilniuje, čia gatvėje susitikdavo su žmonėmis, kalbėjosi su jais. Liepos 16 d. pro Nemenčinę, Pabradę, Švenčionis patraukė į Rusiją. Napoleono grįžimo maršrutą taip pat galima nusakyti griežtai tiksliai: per Medininkus, Vilnių (apsistojo šalia Vilniaus), Vievį, Rumšiškes, Kauną (čia išlipo iš rogių sušalęs), tada pro Veiverius, Marijampolę gruodžio 10 d. jau pasiekė Varšuvą“, – imperatoriaus kelionę dėstė A.Pociūnas.

Mitai ir tikrovė

Pasakodamas apie Napoleono persikėlimą per Nemuną, istorikas pažymėjo: ilgai klaidingai buvo manoma, kad imperatorius stovėjo ant Jiesios piliakalnio ir žiūrėjo į savo karius, persikeliančius per Nemuną.

„Imperatorius buvo užjojęs ant šio piliakalnio, bet nujojo toliau ir apsistojo ant toliau esančio didelio skardžio, kad iš tolo galėtų stebėti visus. Ta kalva yra priešais Jiesios piliakalnį. Vienas tiltas armijai keltis buvo permestas per Nemuną ties Jiesios piliakalniu, kitas – ties Šančiais, trečias – ties Baibokų kaimu (dabar tai irgi Šančiai). 60 tūkst. žmonių sėkmingai persikėlė per Nemuną, – pasakojo A.Pociūnas. – Dar galima paminėti, kad Napoleonas nebuvo geras jojikas. Dažnai nukrisdavo nuo arklio. Kaune yra du kartus nukritęs: vieną kartą – prie Jiesios, kai kiškis pabaidė žirgą, kitą kartą Vilijampolėje – jodamas į statų šlaitą.“

Lietuvoje, A.Pociūno teigimu, galima paminėti keturias Napoleono armijos kautynes. Vienas, žvalgybinis, mūšis įvyko ties Karmėlava, kitas – ties Naujaisiais Trakais; žinomos ir Deltuvos kautynės, kur jau ne vienus metus organizuojami teatralizuoti mūšiai. Kautynės įvyko ir ties Švenčionimis. Kitose Lietuvos vietose mūšių nebuvo, nes Rusijos kariuomenė labai greitai traukėsi (toks buvo jų planas – nuvilioti toliau, į Lydą). „Napoleono kelias aprėpia daug Lietuvos savivaldybių. Turizmo centrai galėtų planuoti įvairių renginių, pasakojančių apie Napoleono kelią“, – mano istorikas.