Beveik šešių valandų trukmės filmas „My Undesirable Friends: Part II — Exile“ (liet. „Mano nepageidaujami draugai. II dalis. Tremtis“), kuris šį savaitgalį pradedamas rodyti kai kuriuose pasaulio kino teatruose, yra antroji J. Loktev pasakojimo apie Rusijos žurnalistus dalis ir penkerius metus trukusio projekto kulminacija. Projektas prasidėjo 2021 m. rudenį, kai režisierė Maskvoje ėmė filmuoti nepriklausomų žurnalistų grupę, Vladimirui Putinui pradėjus kai kuriuos žurnalistus skelbti „užsienio agentais“.
Po keturių mėnesių padėtis iš esmės pasikeitė: Rusija pradėjo plataus masto invaziją į Ukrainą, tad daugeliui žurnalistų teko vos per kelias valandas susiruošti bėgti iš šalies. J. Loktev filmavo toliau, sekdama savo dokumentikos herojus, kurie apie karą pranešinėjo jau gyvendami užsienyje.
„Žmonės išgirsta ir sako: „O Dieve, šešių valandų filmas apie žurnalistus? Skamba bauginamai.“ Bet iš tiesų taip nėra. Tai savotiškas filmas apie laiką, praleistą kartu. Tai šiltas filmas“, – neseniai duotame interviu naujienų agentūrai AP sakė J. Loktev.
Filmas neprailgsta
Šių laikų vadinamoje dėmesio ekonomikoje gali būti sunku įtikinti žiūrovą skirti laiko beveik šešių valandų trukmės dokumentiniam filmui, kad ir kokia būtų jo tema. J. Loktev tai puikiai supranta.
Su tuo ji jau susidūrė kurdama pirmąjį filmą „My Undesirable Friends: Part I — Last Air in Moscow“ (liet. „Mano nepageidaujami draugai. I dalis. Paskutinis eteris Maskvoje“), kuris pateko į trumpąjį kandidatų „Oskaro“ nominacijai sąrašą ir šiuo metu rodomas platformoje MUBI. Šis beveik penkių su puse valandos trukmės dokumentinis filmas pasakoja apie žurnalistus, dirbančius visuomenėje, kurioje netrukus gali būti visiškai panaikinta spaudos laisvė.
Dabar režisierė vėl ėmėsi panašaus projekto, tačiau nė vienas iš šių filmų nebuvo platinamas padedant tradiciniams kino platintojams. Viena viešųjų ryšių specialistė neseniai jai netgi sakė girdėjusi, kad žmonės nenori žiūrėti filmo, nes yra „šiek tiek pavargę nuo kalbų apie spaudos laisvę ir autoritarizmą“.
„Pagalvojau, kaip įdomu, nes autoritarizmas nuo jų tikrai nepavargo“, – sakė režisierė.
Vis dėlto „My Undesirable Friends“ filmai, nepaisant sunkios temos, ilgos trukmės ir daugybės veikėjų, kažkokiu būdu nesukuria pojūčio, tarsi darytum varginančius namų darbus. Be to, norint žiūrėti antrąją dalį, nebūtina būti mačius pirmosios.
Pagrindinė priežastis – įtraukiantys ir žiūrovams artimi filmo herojai, kurių dauguma yra dvidešimtmečiai ar trisdešimtmečiai, nors jiems tenka išgyventi labai neįprastas aplinkybes. Dėl to ir pačiai režisierei nepabodo jų filmuoti.
„Tai filmas apie visiškai paprastus žmones, kurie tiesiog stengiasi padaryti ką nors gero siaubingu laikotarpiu. Šis filmas daugiausia apie atkaklumą ir apie tai, kaip toliau pasakoti istoriją, kai visuomenės dėmesys nukrypsta kitur. (...) Kaip išsaugoti optimizmą ar bent tiek jo, kad kitą rytą galėtum atsikelti ir dirbti savo darbą?“ – sakė J. Loktev.
Nuo 2021 m. Rusijos valdžios institucijos dešimtims žiniasklaidos priemonių ir žurnalistų suteikė „užsienio agentų“ statusą, kuriuo siekiama juos diskredituoti ir kuris taip pat neleidžia jiems parduoti reklamos. Valdžia taip pat ėmėsi teisinių priemonių prieš žurnalistus, kai kuriuos jų įkalino. Daugelis žiniasklaidos priemonių nuo pirmųjų karo Ukrainoje savaičių perkėlė savo redakcijas į užsienį, o Rusijoje jų turinį galima pasiekti naudojantis virtualiaisiais privačiais tinklais (VPN).
Filmavo telefonu
J. Loktev gimė 1969 m. tuometėje Sovietų Sąjungoje ir būdama devynerių su šeima emigravo į JAV. Ji ir toliau kalbėjosi rusiškai su motina, todėl jai buvo lengviau įsilieti į Rusijos nepriklausomų žurnalistų pasaulį. Susipažinti su šia aplinka jai padėjo nepriklausomame televizijos kanale „Dožd“ („TV Rain“) dirbusi Anna Nemzer.
Visus savo herojus J. Loktev filmavo telefonu „iPhone“, todėl galėjo beveik nepastebimai įsilieti į aplinką. Filmuodama antrąją dalį ji nuolat keliavo po Europos šalis, nes jos herojai buvo išsibarstę po skirtingas valstybes.
Prasidėjus invazijai, J. Loktev iš Rusijos išvyko šiek tiek vėliau nei jos herojai. Prieš mėgindama išvykti iš šalies su turistine viza, ji norėjo įsitikinti, kad visus nufilmuotus įrašus įkėlė į debesijos saugyklą. Režisierė buvo perspėta, kad jei pareigūnas ilgiau nei įprastai tikrina pasą ir sako, jog „stringa kompiuteris“, tai reiškia, kad „jie tave tikrina“.
„Stovėjau ten (...) Maskvos oro uoste ir klausiau: „Ar kas nors negerai?“ O jie atsakė: „Ne, ne, tiesiog stringa kompiuteris.“ Jis strigo geras 20 minučių. Stengiausi iš baimės nepridaryti į kelnes“, – pasakojo ji.
Svajoja sukurti trečiąją dalį
Keli filmo herojai, tarp jų A. Nemzer, kartu su J. Loktev dalyvavo Venecijos kino festivalyje, kur įvyko pasaulinė filmo premjera. Daugelis jų ir toliau dirba žurnalistais užsienyje. Tačiau vieno herojaus gyvenimas antrojo filmo viduryje pasuka kita linkme: buvęs Rusijos žurnalistas Peteris Ruzavinas, kurio žmona taip pat yra žurnalistė ukrainietė, nusprendė stoti į Ukrainos kariuomenę. Jis sakė supratęs, kad nors savo žurnalistiniu darbu atskleidžia tikrovę, jis jos vis dėlto nekeičia.
„Turime ne bėgti nuo Putino, o su juo kovoti. Todėl ir priėmiau tokį sprendimą. Palikau geriausią darbą. Kasdien jo ilgiuosi“, – Venecijoje sakė P. Ruzavinas, Ukrainos kariuomenėje tarnaujantis jau daugiau kaip dvejus metus.
Pastarosiomis dienomis J. Loktev pastebėjo keletą įdomių savo filmui skirtų antraščių. Pavyzdžiui, leidinys „The Daily Beast“ rašė: „Sukrečiančiame naujame filme atskleidžiami Vladimiro Putino „karo nusikaltimai“.“
Nors jos filmas nėra karo nusikaltimų tyrimas, tokios antraštės, pasak režisierės, primena, ką filmo herojai žurnalistai stengiasi daryti, kai visų kitų dėmesys jau nukrypęs kitur.
„Manau, kad dabar, tiesą sakant, tai viena problemų, su kuriomis susiduriame pristatydami filmą: visi pereina prie kitos temos. Tačiau ankstesnė problema niekur nedingusi“, – sakė J. Loktev.
Pasak režisierės, jos svajonė būtų sukurti trečiąją dalį, „jeigu Rusijoje kada nors pasikeistų politinė padėtis“.
„Tačiau manau, kad iki tol galime labai pasenti“, – pridūrė ji.
Naujausi komentarai