Nauji spektakliai, skirti egzistencialistams, poezijos ir medijų teatro mėgėjams

„Helverio naktis“

Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis, rodomas „Kultūros fabrike“ (Bangų g. 5A, Klaipėda)

Repertuarą sekite www.kjt.lt

Prieš gerą dešimtmetį įvyko režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio premjera pagal vieno populiariausių Lenkijos dramaturgų Ingmaro Villqisto pjesę „Helverio naktis“. Tuomet neeilinės nakties įvykius scenoje išgyveno Jolantos Dapkūnaitės ir Arūno Sakalausko duetas. Iš atminties iki šiol neišnyksta ir milžiniškas juodas butaforinis dailininkės Jūratės Paulėkaitės sukurtas sceną trypęs batas, simbolizavęs likimus traiškančią sistemą.

Visai neseniai pjese susidomėjo Valentinas Masalskis, tad istorijos premjera įvyko ir Klaipėdoje. Klaipėdos jaunimo teatro aktoriai, pasirinkę šią ekspresionistinę dramą, pasakoja apie Karlos (aktorė Laima Akstinaitė) ir jos globotinio, protiškai atsilikusio Helverio (Paulius Pinigis), santykius, apie pasiaukojimą ir tarnystę kitam, kaip šiandieniame pasaulyje vis senkančią vertybę. Klara kažkada į kitų rankas atidavė naujagimį, tačiau nuo tos akimirkos ją slegia kaltė. Kad klysti – žmogiška, anokia čia naujiena. Tik klausimas, kokia tos klaidos kaina ir ar po ilgų atgailavimo metų vis dar įmanoma laiminga holivudinė pabaiga?

J.Vaitkaus spektaklyje pagrindinė drama vyko tarp Helverio ir jo nesugebančios priimti visuomenės, o V.Masalskis aštrina ir gilinasi į asmeninę Klaros gyvenimo tragediją. Juk jos sąmonė yra užnuodyta baimės. Karla paaukoja savo gyvenimą Helveriui, kuris, susižavėjęs fašizmu, svajoja tapti fiziškai stiprų ir nepriklausomą žmogų simbolizuojančiu kareiviu ir tarnauti šaliai.

Scenografės Paulės Bocullaitės sukurtoje ir į XX a. vidurį nukeliančioje virtuvėje prie vakarienės stalo, bet emociniam zenite prasidėjusi istorija intensyvi išlieka visą spektaklį. Tad, net ir beveik griūvant namo sienoms, skraidant stiklo šukėms ir keičiantis apšvietimui, ne tik klausytis, bet ir suprasti, išgyventi atskleidžiamą istoriją tampa sunku. Emociškai tiršta istorija jauniems aktoriams tampa iššūkiu ir atveria ne tik stipriąsias, bet ir silpnąsias aktorystės puses.

Rekomenduojama egzistencialistams.

Nerekomenduojama nemėgstantiems dramatiško teatro.

„Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“

Valstybinis jaunimo teatras (Arklių g. 5, Vilnius)

Repertuarą sekite www.jaunimoteatras.lt

Uždarius rekonstruoti didžiąją Jaunimo teatro sceną, žiūrovai pamažu atranda ir kitas teatro erdves ir yra kviečiami intymesnės bei nekasdieniškos teatrinės patirties. Dažnai viešai poeziją skaitantis teatro ir kino aktorius Andrius Bialobžeskis dar 2009 m., apipynęs poeto Rimvydo Stankevičiaus eiles muzikiniu Domanto Razausko talentu, išleido eilėraščių CD. Praėjus beveik dešimtmečiui, A.Bialobžeskis pristato ilgai brandintą autorinį poezijos spektaklį „Valhala. Poetiniai (išsi)tardymai“ pagal R.Stankevičiaus trilogiją ir į pusrūsyje įkurtą Jaunimo teatro studiją pakviečia žiūrovus. Perskaityti eilėraštį sunku, bet kaip jį suvaidinti nemeluojant sau, autoriui ir žiūrovui? Kaip scenoje ne tik atlikti, bet ir sukurti eilėraštį?

Scenografės Neringos Keršulytės sukurtoje landynėje, kur sieną dengia knygų ir įvairių buitinių smulkmenų perkrautos lentynos, aktoriai Mindaugas Ancevičius, Aldona Bendoriūtė, Emilija Jaujininkaitė ir A.Bialobžeskis išgyvena, išjaučia, išdainuoja ir išdeklamuoja „Valhalos“ eilėraščių partitūrą. Punktyriško siužeto vingius ir emocijas stiprina gyvai Mantvydo Leono Pranulio, Haroldo Pranulio ir Domanto Razmaus atliekama muzika ir Kornelijaus Jaroševičiaus parinkti kompiuterio ekrane ar už grotų, ant baltos sienos transliuojami nespalvoti vaizdo įrašai.

Sunku nesižavėti vaizdingomis, egzistencinėmis ir kartais skaudžiai tiksliomis R.Stankevičiaus eilėmis. Tačiau, neabejodamas savo minčių ir nuomonės teisingumu, žmogus galėtų abejoti savo sugebėjimu teisingai ar bent santūriai ir kūrybiškai jas reikšti. O jei vis dėlto klausimų kūrėjui nekyla, tai dvejoti tenka žiūrovui. Aktoriams skandinantis savo sukurtuose chaotiškuose ritualuose, teatrališkomis intonacijomis beriant tekstą ir galbūt ir nesąmoningai iliustruojant pasirinktus eilėraščius, vertybinė ar socialinė spektaklio žinutė taip ir neperskrieja ketvirtosios sienos. Net atrodo, kad žiūrovas spektaklio kūrėjams ir nereikalingas. Galbūt eilėraščiams šįkart lemta likti knygose.

Rekomenduojama mėgstantiems poeziją.

Nerekomenduojama patetikos priešams.

„Y: Alisa“

OKT Studija (Ašmenos g. 8, Vilnius)

Repertuarą sekite www.okt.lt

Technologijoms įžengus į gyvenimą, jos pamažu tampa mūsų namais, gyvenimu, pažinčių ir išpažinčių erdve, o realus pasaulis darosi nebe toks saugus, malonus ir įdomus. Pastaraisiais metais ši tematika užvaldė kiną, turbūt pamenate filmus „Ji“ (rež. Spike'as Jonze'as), „Omaras“ (rež. Yorgas Lanthimas) ar žymųjį „Netflix“ TV serialą „Juodasis veidrodis“. Kelerius metus gryninusi idėją ir ieškojusi kūrybinių bendraminčių, režisierė Agnija Leonova teatre prabyla apie ateityje gresiančią bendražmogiškų santykių krizę ir OKT studijoje pristato spektaklį apie savo – Y – kartą.

Spektaklyje „Y: Alisa“ režisierė kartu su dramaturgu Matu Vildžiumi, scenografe Irina Komissarova, vaizdo dailininku Vytautu Narbutu ir aktoriais Valentinu Novopolskiu (Tomas), Šarūnu Zenkevičiumi (Jonas), Inga Šepetkaite (Milda) ir Adele Šuminskaite (Alisa), pasakodami jaunos šeimos dramą, sukuria bauginančią netolimos ateities iliuziją. Sterilus, teisingas ir sėkmingas jaunos poros gyvenimas keičiasi vyrui užmezgus pažintį internetu su paslaptinga tolimų šalių keliautoja Alisa. Konflikto centre – brolių ir poros santykių trikampis. Tobulų partnerių nebūna. O jei ir būna, tai jie nebūtinai žmonės.

Atskaitos taškas prasideda tuomet, kai konfliktus su artimais žmonėmis, pamėgtą darbą ir realų, bet ne tokį idealų gyvenimą Tomas išmaino į fikcinį. Erdvinėmis vaizdo projekcijomis ir gyvomis transliacijomis spektaklio kūrėjai ne tik stebina technologijų panaudojimo teatre galimybėmis. Kiek ištęstais dialogais, beveik eliminuojant sceninį veiksmą, jie kalba apie savirealizacijos ištroškusią, prasmingo gyvenimo siekiančią ir retai laimingą kartą.

Atsidavimo, pagarbos kitam šiandienos pasaulyje maža ir šios vertybės pamažu grimzta į praeitį. Vis ieškodami gyvenimo simuliacijos fanatiškai paskęstame religijoje, skaitmeniniame pasaulyje, svaiginamės narkotikais ar alkoholiu. O nebegalėdami susikalbėti nei su savimi, nei su aplinkiniais, vis dažniau ieškome psichologinės pagalbos. Taigi klausimai apie technologijų socialinius padarinius, kuriuos iškelia spektaklis, šiandienei visuomenei yra išties aktualūs.

Rekomenduojama medijų teatro mėgėjams.

Nerekomenduojama bijantiems technologijų iškreiptos ateities.