Būtent šiame kanalų mieste XV amžiuje atsirado terminas „karantinas“, kai į Venecijos Respubliką atvykę pirklių laivai turėdavo išstovėti prie kranto 40 dienų (it. quaranta giorni), siekiant įsitikinti, jog niekas iš jų įgulos narių nėra užsikrėtęs maru. Būtent čia, atokioje salelėje, buvo pastatyta pirmoji izoliuota užkrečiamųjų ligų ligoninė, mūsų dienų COVID-19 skyrių pirmtakė. Tai Venecijoje XVI amžiuje gydytojai pradėjo nešioti paukščio snapo pavidalo kaukes, kurie būdavo prikimšti kvapiųjų žolelių, turėjusių išvalyti jų įkvepiamą orą gydant užsikrėtusius ligonius. Šią anų laikų apsaugos priemonę šiandien dažnai galima išvysti Venecijos karnavalų kostiumuose.

Venecijos reikšmingas indėlis į kovų su pandemijomis istoriją sukuria tinkamą atmosferą trečiadienį prasidedančiam šių metų Venecijos kino festivaliui, kurį atidarys konkursinėje programoje dalyvaujančio Pedro Almodovaro filmo „Parallel Mothers“ premjera. Šį filmą režisierius sukūrė 2020 metais per koronaviruso bangą Ispanijoje, kuri buvo viena didžiausių ir pražūtingiausių Vakaruose.

Prieš festivalio atidarymą antradienį vyksiančioje peržiūroje italų kino režisierius Andrea Segre (Andrėjas Segrė) pristato pernai nufilmuotą trumpametražį dokumentinį filmą, primenantį, kokių priemonių ėmėsi Venecijos kino festivalio organizatoriai, kad surengtų pirmą ir vienintelę ne nuotoliniu būdu vykusią kino šventę pirmaisiais pandemijos metais. Nors renginys vyko laikantis tam tikrų suvaržymų, organizatoriai parodė, kad tokius festivalius rengti yra įmanoma. 2020 metais atidėtas Kanų kino festivalis įvyko tik šiemet; kiti didesni festivaliai kilus pandemijai taip pat pernai vyko internetu.

A. Segre filme įamžinti tuomet šokiravę, bet dabar visiškai įprasti vaizdai, kai Holivudo filmų premjerų salėse žiūrovai užpildo tik pusę ten esančių vietų, atvykstančios žvaigždės dėvi apsaugines kaukes, valytojai – apsauginius kostiumus, o prie svečių patikros postų nepaliaujamai pypsi jų temperatūrą per atstumą matuojantys termometrai.

Panašių apsaugos priemonių planuojama imtis ir šiais metais. Didžiulė užtvara vėl skirs raudonąjį kilimą nuo smalsuolių, o kino žvaigždžių gerbėjų galimybės sugauti į Lido salą vykstančius vandens taksi su svarbiais asmenimis bus apribotos. Darbuotojų ir festivalio žiūrovų patikrinimui įrengta daugiau nei 10 testavimo vietų. Atvykstantieji į peržiūras turės pateikti dokumentą, kad jų testo dėl COVID-19 atsakymas yra neigiamas, jie yra pasiskiepiję arba neseniai persirgo koronavirusine infekcija. Uždarose patalpose bus reikalaujama dėvėti apsaugines kaukes.

Kitaip tariant, Venecijos šventė tęsiasi, nors Italijoje vėl auga sergamumo rodikliai, plintant užkrečiamesnei koronaviruso delta atmainai.

Seniausiame pasaulio kino festivalyje bus ir daugiau premjerų, įskaitant kanadiečių režisierius Denis Villeneuve'as (Deni Vilnevo) filmą „Kopa“ (Dune) ir juostą „Spenser“ (Spencer), kur princesės Dianos vaidmenį atliko Kristen Stewart (Kristen Stiuart).

Venecijai – tai tikrai nėra nieko nauja

„Venecijos istorija moko, kaip mūsų miestas, pirmas iš Europos sostinių, aplenkdamas laiką suprato, kaip malšinti virusų plitimą, – sakė Venecijos turizmo skyriaus vadovas Simone Venturini (Simonė Venturinis). – Jų pasikartojimai yra analizuojami ir dar dažniau prisimenami šiandien, nes paradoksalu, bet Venecijos modelis tebenaudojamas mūsų dienomis.“

Nuo pirmojo patvirtino maro epidemijos atvejo Venecijoje, kai 1348 metais mirė mažiausiai trečdalis jos gyventojų, miestas ėmėsi suvaržymo priemonių, net epidemiologiškai nesuprasdamas, kaip plinta užkratas, sakė Padujos universiteto medicinos istorijos profesorius Fabio Zampieri (Fabjus Zampjeris).

Tikėdami, kad vadinamą juodąją mirtį sukelia „blogas oras“, Venecijos pareigūnai uždarė bažnyčias ir restoranus, atšaukė religines procesijas ir nurodė gyventoms kruopščiai valyti namus bei viešąsias vietas, kalbėjo F. Zampieri.

Per 1423 metais kilusią epidemiją Venecijos Senatas nusprendė uždaryti visą miestą ir uždraudė į jį įvažiuoti atvykėliams iš, kaip manoma, maru užkrėstų vietų. Senatas numatė pusės metų laisvės atėmimo bausmę gyventojams, kurie suteikdavo prieglobstį sergantiems užsieniečiams. Pasak profesoriaus, po metų Venecijos valdžia atidarė pirmąjį lazaretą izoliuotoje saloje maru užsikrėtusiems pacientams.

Iš šios idėjos po daugelio metų atsirado karantino – izoliuotos vietos, kur 40 dienų laikomi atskirti žmonės, įtariami galintys nešioti maro užkratą – koncepcija. Karantine būdavo laikomi prekybinių laivų įgulų nariai, o jų laivai – dezinfekuojami, pasakojo F. Zampieri.

Per 1575–1577 metų maro protrūkį gydytojai vis dažniau pradėjo naudoti kaukes su žolelių prikimštu „paukščio snapu“, norėdami apsisaugoti nuo sergančiųjų, vis dar nesuprasdami, kad maro užkratą daugiausia nešioja blusos ir žiurkės, o ne „blogas oras“.

„Kaip bebūtų, ši patirtis buvo svari medicinos, sveikatos priežiūros ir užkrečiamų ligų valdymo istorijai“, – kalbėjo profesorius.

Po 1630 metais kilusio protrūkio, vėl pražudžiusį apie trečdalį gyventojų, epidemijos išvarginti Venecijos gyventojai dėkojo Mergelei Marijai, kad maras nenusinešė dar daugiau gyvybių. Priešais Šv. Morkaus aikštę kitapus Didžiojo kanalo jie pastatė Švč. Marijos Sveikatos (Santa Maria della Salute) baziliką, vieną įsimintiniausių statinių mieste.

Centrinė vieta Venecijos muitinės uoste baltai bazilikai su aštuoniakampiu kupolo bokštu buvo pasirinkta ne atsitiktinai – taip siekta visiems parodyti miestiečių dėkingumą, kad miestas išgyveno dar vieną maro epidemiją ir nuo jos atsigavo, sakė meno istorikė ir Venecijos patriarchato muziejaus kuratorė Silvia Marchiori (Silvija Markiori).

„Į Veneciją buvo atvykstama jūra, o ne sausuma, todėl kiekvienas turėjo pamatyti šią didžią šventovę, pastatytą iš balto Istrijos akmens“, – paaiškino ji.

Bazilikoje esantį Švč. Mergelės paveikslą venecijiečiai iki šiol garbina per vieną didžiausių miesto religinių švenčių lapkričio 21 dieną, kai prie jo meldžiama geros sveikatos, nurodė meno istorikė.

Nežinia, ar dėl tų maldų, ar visuomenės sveikatos politikos, ar drausmės, bet visa Venecija gana gerai atsilaikė per pastarąją pandemiją. 2020 metų vasarį, kai šiaurinėje Italijos dalyje buvo užfiksuoti pirmieji užsikrėtimo COVID-19 atvejai,  miesto valdžia priėmė netikėtą sprendimą – atšaukė garsųjį Venecijos karnavalą. Per vėliau atėjusį didžiausią pandemijos protrūkį miestas liko uždarytas, tuo tarpu kaimyninis Lombardijos regionas ir kai kurie Veneto regiono rajonai registravo milžiniškus naujų užsikrėtimo atvejų ir mirties skaičius vienoje labiausiai nuo COVID-19 nukentėjusiose Europos šalyse.

Šį pavasarį ir vasarą Venecija sulaukė atpildo už savo pastangas – turistų sugrįžimo. Tai įvyko pačiu laiku, miestui švenčiant savo įkūrimo 1600-ąsias metines, ruošiantis kino festivaliui, buriuotojų regatoms ir populiariems „Valentino“ ir „Dolce & Gabbana“ mados namų kolekcijų pristatymams.

Visa tai yra dalis miesto valdžios pastangų pritraukti kuo daugiau lankytojų, kad jie pasiliktų ilgiau mieste, išleistų jame pinigų ir pasidžiaugtų Venecijos istorija bei meno kūriniais vietoje to, kad atvyktų į miestą dienai pasiplaukioti gondola Didžiuoju kanalu ir vėl išvyktų, sakė turizmo vadovas S. Venturini.

„Tai yra kertiniai akmenys, ant kurių mes atkuriame turizmą po COVID-19“, – pridūrė jis.