Justiną ir jo nueitus kryžiaus kelius labai smulkiai aprašė 22 metus (1922–1944) miškams tarnavęs Telšių apskrities girininkas Aleksandras Tenisonas savo knygoje „Žemaitijos girių takais“. Knyga išleista 1975 m. Čikagoje. Turiu ją ir mielai perduočiau M. Mažvydo bibliotekai, kad kuo daugiau žmonių sužinotų, kaip Justinas iš Jėrubaičių kaimo atkakliai kovojo su kunigaikščiu Oginskiu, gudriai užgrobusiu šio jaunuolio šeimos ūkį.

Daug aprėpianti knyga

Knygos autorius pirmiausia vaizdžiai aprašė didžiulius plotus miškų ir girių, visus darbus, rūpesčius ir vargus. Ir didelę meilę kiekvienam – jaunam ar senam medžiui. Iš miškų žvėreliai jam kėlę džiaugsmą. Prisiminė, kaip 1940-aisiais pagal V. Molotovo sukurptą ir primestą Lietuvai „Butajevo pagrobimą“ raudonoji armija įžengė į Lietuvą ir kaip ji, užplūdusi miškus ir girias, be saiko kirto medžius, kad ten įkurtų savo karinius dalinius. Sunku žodžiais išreikšti, kiek daug žalos padaryta Žemaitijos miškams ir girioms.

Prisiminė ir tą paskutinę 1944 m. vasarą Lietuvoje, kai oras Žemaitijoje buvo ramus. Rytų pusėje Raudonoji armija tylėjo, vakarų – vokiečių daliniai ruošėsi gynybai. Surinko būrį vietos valstiečių ir išvežė kasti apkasų netoli Plungės, Pakutinoje. Kasė tik dieną! Sutemus iš ten esančios mokyklos, kur buvo suvaryti nakčiai, visas būrys vyrukų perlipo per tvorą ir dingo, o merginos praslinko tyliai pro snaudžiančius sargybinius ir... į kojas per ražienų didžiulius plotus.

Ir vos 29 puslapius A. Tenisonas savo knygoje (358 p.) skyrė šiurpą keliančiai Šerūnų šeimos istorijai – kaip kovota su klastingais kunigaikščiais. Byla truko daug metų. Ir baigėsi atkaklaus žemaičio J. Šerūno pergale!

Su didžia pagarba ir džiaugsmu reagavo plungiškiai ir aplinkinių gyvenviečių žmonės išgirdę apie tokią pergalę – mažamokslis, tebaigęs trimetę mokyklą, įrodė savo tiesą teisme! Kova buvo nelygi ir atrodė beviltiška, juk kovota su kunigaikščiais Oginskiais: iš pradžių – su Irenėjumi, vėliau – su jo sūnumi Mykolu.

Paveldėtojas: kunigaikštis M. Oginskis. Žemaičių dailės muziejaus nuotr. / ŽDM F 519.

Išvarymas

Viskas prasidėjo taip. 1861 m. vasario 19 d., po baudžiavos panaikinimo paskelbimo, Justino tėvas Ignas Šerūnas ir toliau valdė ūkį pagal su dvaru sudarytą sutarties aktą. Remiantis 1863 m. kovo 1 d. rusų valdžios įstatymu, visi sutarčių aktai buvo pakeisti išperkamaisiais aktais. Nuo 1863 m. gegužės 1 d. visos sutartys su dvaru ir visi valstiečių įsipareigojimai dvarui buvo panaikinti. Nuo tos dienos visi kaimiečiai-žemės valdytojai buvo laikomi tų žemių savininkais, jiems suteikta teisė išsipirkti žemę. Jų žemės mokesčiai dvarui sumažinti iki 20 proc., o išperkamąjį mokestį už žemę, kol bus sudaryti išperkamieji aktai, valstiečiai turėjo mokėti nebe dvarininkui, bet įnešti į valstybės apskrities iždą.

Neverk, tėveli, kai užaugsiu didelis, aš ieškosiu ir rasiu teisybę, atgausime tėviškę ir visi sugrįšime namo.

Kai visi valstiečiai jau buvo aprūpinti žeme ir visi dokumentai buvo jų rankose, kunigaikštis Irenėjus Oginskis sumanė pasidaryti po reformos pagal caro manifestą atlikusių žemių ir palivarkų nuosavybės dokumentus. Pasamdė matininkus. Sudarytus planus patvirtino apskrities ir gubernijos žemės tvarkymo įstaigose. Kad į šiuos kunigaikščio nuosavybės dokumentų-planų sąrašus buvo įtrauktas ir Šerūnų ūkis, neva kunigaikščiui priklausęs atskiras palivarkas prie Jėrubaičių miško, nebuvo prasitarta nė puse žodžio. Viskas padaryta slapta, kad Šerūnai nesužinotų.

Kunigaikštis Irenėjus į savo žemės nuosavybės planus buvo įtraukęs dar dviejų savininkų ūkius, bet tie, sužinoję apie kunigaikščio niekšybę, nesibylinėjo, sutiko mokėti nuomos mokestį, o vėliau buvo pašalinti iš tų ūkių.

Patvirtinęs nuosavybės dokumentus kunigaikštis pradėjo reikalauti iš I. Šerūno, kad šis mokėtų jam nuomos mokestį, nes žemė priklausanti jam. I. Šerūnas nesutiko mokėti. Tada kunigaikštis iškėlė bylą, reikalaudamas Šerūnus iškraustyti iš ūkio. I. Šerūnas bylą pralaimėjo, nes pakako kunigaikščio advokatui pakišti teisėjui nuosavybės dokumentus ir planus su vėlesne data. Į I. Šerūno įrodinėjimus teisėjas neatsižvelgė. Valstietis nemokėjo rusiškai, tad jam buvo sunku ginti savo tiesą. Pateikė apeliacinį skundą Apygardos teismui – nuosprendis toks pat. Pasiskundė Gubernijos teismui – ir ten pralaimėjo. Advokatui pakako pateikti teismui kunigaikščio nuosavybės dokumentus, o į I. Šerūno dokumentus teismas net žiūrėti nenorėjo. Visą „tiesą“ nusvėrė kunigaikščio autoritetas!

Kartą vidurvasarį, kai prasidėjo šienapjūtė, atvyko teismo vykdytojas su policija ir visą Šerūno šeimą kartu su galvijais išvarė iš ūkio į kaimo kelią.

Pažadas tėvui

Vos pradėjęs septintuosius metus Justinukas ėjo kartu su raudančiu tėvu, jie vedėsi ir arklį. Sūnelis ramino tėvą: „Neverk, tėveli, kai užaugsiu didelis, aš ieškosiu ir rasiu teisybę, atgausime tėviškę ir visi sugrįšime namo. Eisiu į pradžios mokyklą, pramoksiu rusiškai kalbėti, rašyti, skaityti, kad galėčiau teisme susikalbėti.“*

Justinas baigė trimetę liaudies mokyklą. Mokytojas buvo rusas ir per trejus metus gana gerai išmokė rašyti, skaityti ir kalbėti rusiškai. Tačiau Justinas ir toliau mokėsi rusiškai, kad nepamirštų.

Sulaukęs pilnametystės Justinas pradėjo domėtis byla, bet niekas nežinojo, ką jam patarti, – I. Šerūno byla visose teismų instancijose pralaimėta. Praėjus keliolikai metų, iš naujo pradėti bylą nagrinėti dėl to paties ieškinio rusų činovnikų (pareigūnų) teisme ir dar – prieš kunigaikštį (!) nebuvo jokios vilties.

Pėsčiomis į Peterburgą

Justinas sužinojo, kad Peterburge yra Senatas (aukščiausioji teismų ir įstatymų vykdymo priežiūros įstaiga), ir nutarė eiti į Peterburgą ieškoti tiesos.

Tėvo įgaliojimu (ūkis buvo I. Šerūno vardu) išsirūpino teismų sprendimų nuorašus ir išėjo pėsčias į nežinomą ir tolimą sostinę Peterburgą. Visi kaimynai atkalbinėjo, juokėsi iš jo: „Surasi tu jų teismuose teisybę? Pasikvies kunigaikštis teisėjus į dvarą, pakiš savo patvirtintus dokumentus ir būsi blakę kandęs! Žiūrėk, gubernatoriai ir tie prieš Kunigaikštį šokinėja, o tu pėsčias į Peterburgą jam bylą kelti!...“

Justinas sakė: „Tegu žmonės šneka, ką nori, jiems burnos neužkiši. Jeigu pasaulyje yra teisybė, reikia jos ieškoti ir surasti. Teisybė turi būti surasta!“

Į Peterburgą iš Liepojos per Mažeikius, Mintaują, Rygą važiavo traukiniai. Pinigų važiuoti traukiniu Justinas neturėjo, ėjo į Rygą pėsčias palei geležinkelį apie 180 varstų (apie 192 km – red. past.). Trečią dieną pasiekė Rygą. Ten turėjo pažįstamų alsėdiškių, galėjo pailsėti, pernakvoti.

Tiesioginio susisiekimo geležinkeliu iš Rygos į Peterburgą dar nebuvo. Teko pasirinkti trumpiausią – diližano kelią. Galutinė diližano stotis Rygoje buvo Sankt Peterburgo viešbutis. Iš viso iki Peterburgo buvo 562 varstai (apie 600 km – red. past.), pakelėje – 27 stotys ir arklių pakeitimas.

Justinas žingsniavo per Valmierą, Valką, Dorpatą, Narvą, Jamburgą diližano keliu į Peterburgą. Per Latviją iki Valko ir per Estiją iki Narvos žmonės buvo dar pasitikintys, užjaučiantys keleivį – pavalgydindavo, duodavo nakvynę. Kai kur už duoną Justinas padirbėdavo. Tačiau nuo Narvos iki Peterburgo 142 varstai – vargingi. Žmonės gyveno skurdžiai ir bijojo svetimo, o jei ir apnakvindindavo pakeleivį, jį užrakindavo klėtyje. Taip pėsčias keliaudamas Justinas per mėnesį pasiekė Peterburgą.

Pas geraširdį Fomą

Klaidžiodamas po didmiestį ir klausinėdamas, Justinas surado Senato aikštę ir atsidūrė prie aukščiausiojo Rusijos imperijos teisingumo saugotojo – Senato rūmų. Į ką kreiptis? Ar išklausys iš tolimos Žemaitijos atkeliavusio žmogaus skundo? Ar užjaus? Ar padės? Prie Senato rūmų Justinas pasijuto toks mažytis. Darėsi neramu.

Užkalbino prie Senato rūmų didžiųjų durų stovintį šveicorių. Su ašaromis akyse papasakojo jam, kad pėsčias atvyko iš tolimos Lietuvos, iš Kauno gubernijos, į Senatą teisybės ieškoti. Papasakojo, kaip visa jo šeima buvo skaudžiai nuskriausta kunigaikščio Oginskio ir teismo. Prašė šveicoriaus patarimo, kur ir į ką galėtų kreiptis.

Senato šveicoriaus būta nuoširdaus. Noriai išklausęs visą bylos eigą, tarė: „Jūsų byla kaprizna. Reikalas su kunigaikščiais. Geriausia būtų kreiptis į Senato pirmininką. Dabar jis išvykęs, gausi palaukti, kol grįš. Gerai būtų iš anksto sudominti pirmininką ir pasikalbėti neoficialiai.“

Šveicorius patarė Justinui nueiti pas Senato pirmininko kiemsargį Fomą ir paprašyti, kad šis tarpininkautų. Ne vienam jau yra padėjęs. Duotu adresu žemaitis surado Senato pirmininko rūmus ir kiemsargį Fomą. Ir tarė: „Esu vargingas keleivis iš tolimos Lietuvos nuo Vokietijos sienos. Atėjau pėsčias pas jo šviesybę Senato pirmininką teisybės ieškoti.“

Foma, susidomėjęs tokiu tolimu teisybės ieškotoju, apžvelgė keleivį ir pakvietė į savo butą pusrūsyje, kur keleivis iš Lietuvos papasakojo savo istoriją. Foma, užjausdamas jaunuolį dėl tokios žiaurios neteisybės, tarė: „Kai jo šviesybė sugrįš iš atostogų, sudarysiu tau progą pasiskųsti. Tačiau ne tuoj. Pirma reikia jo šviesybę taip sudominti, kad pats pakviestų papasakoti, kokiu reikalu iš taip toli atėjai. Tačiau jo šviesybė grįžta tik po trijų savaičių, tai ateik po mėnesio, tada pamatysime...“

Kur vargšui keleiviui taip ilgai dėtis be kapeikos kišenėje... Neilgai galvojęs Foma paklausė Justino, ar jis moka skaldyti malkas – tokį darbą jis galįs duoti ir lovą pastatyti pusrūsyje. Taigi, pasisekė atvykėliui gauti ir vietą, ir duonos. Viltingai nusiteikęs jis paniro į gilų miegą.

Tegu žmonės šneka, ką nori, jiems burnos neužkiši. Jeigu pasaulyje yra teisybė, reikia jos ieškoti ir surasti. Teisybė turi būti surasta!

Justinas pataikė atvykti pas Fomą pačiu darbymečiu. Tvarkė kiemą, šlavė gatvę, skaldė malkas. Darbo būta daug. Foma džiaugėsi radęs gerą, pigų darbininką ir palengva ruošė jam dirvą pasimatyti su ponu. Pirmiausia apie savo malkų skaldytoją, pėsčiomis atėjusį iš Lietuvos į Senatą ieškoti teisybės, Foma pašnibždėjo rūmų virėjai. Ji kartais ateidavo pažiūrėti, kaip vyksta darbai, atnešdavo šio to pavalgyti ir išklausinėdavo kelionės tikslą. Kai ponai grįžo iš atostogų, virėja apie Justiną papasakojo poniai, o ši – savo vyrui. Išgirdęs iš žmonos tokią naujieną, ponas pašaukė Fomą ir paklausė, kas tas keistuolis, kur jis ir koks jo reikalas. Foma viską išdėstė ir paprašė leisti tam žmogui pasikalbėti su jo šviesybe. Foma linksmai pranešė atvykėliui, kad, greičiausiai, jis bus pakviestas į pirmininko kabinetą.

Senato pirmininko patarimai

Ateinantį vakarą Justinas laukė pasiruošęs su visais savo dokumentais. Tą vakarą turėjo paaiškėti, ar yra pasaulyje teisybė nuskriaustam vargšui. Netrukus atėjo Foma ir liepė sekti iš paskos. Priėjęs masyvias ąžuolines duris jis pabeldė. „Įeikit“, – išgirdo malonų balsą iš kabineto.

Prie didelio su liūto kojomis rašomojo stalo sėdėjo pražilęs kilmingos išvaizdos Senato pirmininkas ir žvelgė į atėjusįjį. Justinas žengė žingsnį į priekį, galvos linktelėjimu pasisveikino ir drąsiai tarė: „Jūsų Šviesybe, esu Justinas Šerūnas, atėjęs iš Lietuvos prašyti Jūsų Šviesybės patarimo ir ieškoti teisybės, nes jos mano tėvas negalėjo rasti vietos teisingumo įstaigose, negalėjo apginti savo tiesos.“

Pirmininkas sutiko palankiai. Teiravosi apie miestus, per kuriuos ėjo, atstumus, kur prasideda ir baigiasi lietuvių, latvių ir estų etnografinės ribos. Norėjo įsitikinti, ar jaunuolis nemeluoja. Paskui liepė smulkiai papasakoti reikalą nuo bočiaus baudžiauninko iki kol atėjęs į metus ir pradėjęs iš naujo ieškoti teisybės.

Išklausęs visų pasakojimų ir peržiūrėjęs visus dokumentus, Senato pirmininkas tarė: „Kunigaikštis Oginskis laimėjo bylą su klaidingai patvirtintais savo žemės nuosavybės dokumentais ir planais. Kadangi tėvo ūkis jau buvo įtrauktas į Jėrubaičių kaimo „dannają“ (dokumentą) ir pagal tą patvirtintą dokumentą paskirtas jūsų tėvui, tai ta žemė negalėjo būti vėliau įtraukta į kunigaikščio Oginskio žemės nuosavybės dokumentus ir planus. Patvirtinant tokį dokumentą yra padaryta stambi klaida. Tikrasis dokumentas yra Jėrubaičių kaimui išduota „dannaja“ su ankstesne data, bet ne kunigaikščio dokumentas su vėlesne jo patvirtinimo data, kurį, kaip matyti, teismas yra patvirtinęs. Tik žemę paskyrus baudžiauninkams ir išdavus jiems kaimų dokumentus – „dannas“, dvarininkai galėjo sudaryti po padalijimo savo likusių žemių planus, nuosavybės dokumentus ir juos tvirtinti. Kol nebus įrodytas kunigaikščio Oginskio nuosavybės dokumentų klaidingumas, byla nebus laimėta.

Pirma reikia kreiptis Vilniuje į Gubernijos žemės reformos reikalų įstaigą skundu, kad kunigaikščio išduotas nuosavybės dokumentas neteisėtai patvirtintas, ir prašyti klaidą ištaisyti. Taip pat Gubernijos žemės reformos įstaigai išduoti Šerūnui raštą, pažymint, kad kunigaikščio žemės nuosavybės dokumentas ir planas, ta data patvirtintas, būtų pripažintas panaikintas, nes ūkis pagal Jėrubaičių kaimo „dannają“ priklauso Šerūnui. Su tokiu pažymėjimu kreiptis į Gubernijos kasacijos teismą, kad paskelbtų negaliojančiais ankstesnius teismo sprendimus, pripažinusius Jėrubaičių palivarką kunigaikščiui. Šerūnas išvarytas iš ūkio, remiantis kunigaikščio teismui duotais klaidingais jo žemės nuosavybės dokumentais. Kai šis teismo sprendimas dėl Šerūnų iškraustymo bus panaikintas, gal kunigaikštis tada sutiks gražiuoju grąžinti ūkį. Jei ne, teks bylinėtis tuose pačiuose teismuose, kuriuose bylinėjosi kunigaikštis.“

Senato pirmininkas pareiškė, kad tokiu būdu vedant bylą visiškai tiki, jog klaida bus ištaisyta, nes ši byla nėra įsisenėjusi teismo sprendimu, remiantis klaidingais dokumentais. Senato pirmininkas net pagyrė, kad Justinas „molodec“, kad nenustoja vilties surasti teisybę.

Nesvetingas Vilnius

Su džiaugsmo ašaromis padėkojo Justinas Jo Šviesybei Senato pirmininkui ir atsisveikino. Šerūniškė dar neprarasta ir turi būti laimėta! Sugrįžo pas Fomą kaip naujai gimęs. Norėdamas atsidėkoti Fomai, Justinas dar padirbėjo, kol užbaigė pradėtą darbą. Foma buvo patenkintas ir atsisveikindamas pakvietė atvykti, jei kada dar prireiktų.

Po trijų mėnesių Justinas sugrįžo, jau žinodamas bylos veiksmo tvarką, turėdamas viltį laimėti bylą ir sugrįžti į tėviškę. Kiek pailsėjęs parašė skundą Gubernijos valstiečių žemės aprūpinimo reikalų valdybai. Ten Žemės fonde buvo saugomi planai ir kiti dokumentai: išperkamieji („vykupo“) aktai ir sąrašai tų valstiečių, kurie įrašyti į žemės savininkų kategoriją. Kauno gubernijos valstiečių žemės dokumentai buvo laikomi Vilniaus gubernijoje, Žemės fonde.

Skunde Justinas nuodugniai išdėstė padarytą klaidą kunigaikščio Oginskio žemės nuosavybės plane ir sąraše, nes ši žemė jau pagal ankstesnį dokumentą – Jėrubaičių kaimo „dannają“ – buvo paskirta Šerūno nuosavybėn ir todėl vėliau negalėjo būti antrą kartą patvirtinta kunigaikščiui.

Justino tėvas I. Šerūnas šį ūkį valdė nuo senų laikų. Pagal 1861 m. vasario 19 d. manifestą ir 1863 m. kovo 1 d. „ukazą“ (potvarkį) Ignas Šerūnas yra mokėjęs išperkamąjį mokestį – „vykupą“. Prijungė ir kitų kvitų nuorašus. Tvirtino, kad kunigaikštis, tą ūkį be jokio pagrindo ir teisės įtraukęs į savo žemių planus ir pateikęs Apskrities ir Gubernijos žemės komisijoms tvirtinti klaidingai patvirtintus dokumentus ir teismo sprendimus, pašalino Šerūnų šeimą iš ūkio. Prašė kunigaikščio Oginskio Jėrubaičių palivarko žemės nuosavybės dokumentus pripažinti klaidingais ir išduoti nutarimo nuorašą.

Su tokiu prašymu išėjo per Raseinius ir Kauną į Vilnių. Suradusiam reikiamą įstaigą ir sužinojusiam, kad įstaigos pirmininkas yra senas pensininkas, rusų pulkininkas, į įstaigą ateinąs tik porą kartų per savaitę, Justinui teko laukti kelias dienas. Įstaigos pirmininkas, paėmęs Justino prašymą, perskaitė ir nepatenkintas padėjo ant stalo: „Jaunas žmogau, nepatariu jums pradėti bylinėtis su kunigaikščiu Oginskiu, tokiu įtakingu asmeniu. Beviltiškos bus Jūsų pastangos. Matyt, kunigaikščio dokumentų pagrindas buvo tvirtas.“

Ilgai Justinas aiškino, įrodinėjo tada padarytą klaidą. Dabar jis, tapę pilnamečiu, pradėjęs iš naujo šią bylą ir turįs surasti teisybę. Ilgai įrodinėjo, bet pulkininkas nenorėjo tikėti. Pagaliau jis priėmė Justino prašymą, bet pridūrė, kad ši byla nebus greit svarstoma. Justinas paprašė pulkininko išduoti raštą, kad jo skundas įteiktas Valstiečių žemės aprūpinimo gubernijos valdybai. Iškart pulkininkas nenorėjo tokios pažymos rašyti, bet kai pasakė, kad tada jam pasiųsiąs prašymą apdraustame laiške, sutiko ir išdavė pažymą.

Atmintis: 1975 m. Čikagoje išleistoje knygoje A. Tenisonas dalijasi savo atsiminimais apie savo gyvenimą dirbant Žemaitijos urėdijose ir jam įspūdį palikusiais tenykščių žmonių pasakojimais. Redakcijos archyvo nuotr.

Vėl į Peterburgą

Byla iškelta. Praėjo metai. Ir jokios žinios iš Vilniaus. Siunčia apdraustą laišką į Vilnių klausdamas, kada bus nagrinėjama byla. Bet jokio atsakymo nesulaukė. Tada Justinas nutarė vėl vykti į Peterburgą, į Valstiečių žemės aprūpinimo vyriausiąjį komitetą. Kelias į sostinę jau pralaužtas, tad eiti buvo drąsiau. Foma priėmė kaip seną bičiulį. Greit pateko pas Senato pirmininką, pasibėdojo, kad Vilniuje byla užšalo, nes niekas nedrįsta pradėti nagrinėti bylos prieš kunigaikštį Oginskį. Į apdraustus laiškus ir prašymus paskubinti bylą jokių atsakymų iš Gubernijos žemės komiteto negavęs, nors praėjo jau daugiau nei dveji metai.

Senato pirmininkas parašė Justinui rekomendacinį laišką ir pasiuntė pas Valstiečių žemės aprūpinimo reikalų vyriausiojo komiteto pirmininką kunigaikštį Konstantiną Nikolajevičių, kuriam tiesiogiai buvo pavaldūs visų gubernijų Žemės komitetai.

„Nueisiu, nusiskųsiu, papasakosiu savo bėdas, bet, iš kabineto išėjus, pasipainios kiti, ir mano reikalą gali užmiršti. Žodis ne raštas.“ Tai pirma aprašė Konstantinui Nikolajevičiui visą bylos istoriją, padarytą neteisybę ir paprašė paveikti Vilniaus gubernijos žemės komitetą, kad peržiūrėtų bylą ir ištaisytų klaidą. Dar Justinas pažymėjo, kad, po prašymo įteikimo praėjus dvejiems metams, negavęs jokio atsakymo. Kad, Vilniuje jam įteikiant pažymą Gubernijos žemės komitetui, buvo pareikšta, kad jo byla beviltiška, ir patarta nekelti bylos prieš tokį įtakingą kunigaikštį Oginskį.

Su rekomendaciniu laišku ir prašymu pateko pas kunigaikštį Konstantiną Nikolajevičių. Išklausęs skundo pareiškė, kad prašymą persiųs į Vilnių ir nuramino, kad byla bus peržiūrėta. O apie bylos sprendimą Gubernijos komitetui bus pavesta informuoti Vyriausiąjį komitetą. Klaida, jei tokia pasitvirtins, turės būti atitaisyta.

Foma supažindino Justiną su traukinio krosnininku. Šis Justiną „zuikiu“ nuvežė iki Pskovo. Iš Pskovo į Rygą tada buvo tiesiamas geležinkelis. Vieną mėnesį Justinas paplušėjo tiesdamas geležinkelį, kad užsidirbtų vieną kitą rublį.

Pergalė po 30 metų

Sugrįžęs netrukus pagaliau gavo kvietimą į Vilniaus gubernijos žemės komisiją. Byla buvo išnagrinėta Justino naudai – kunigaikščio žemės nuosavybės dokumentas, liečiąs Jėrubaičių palivarką, buvo pripažintas negaliojančiu.

Bet senieji teismų sprendimai dar galiojo. Reikėjo atšaukti ir sprendimus dėl Šerūnų šeimos pašalinimo iš ūkio. Taigi teko kreiptis į Kasacinį teismą. Justinas parašė prašymą, išdėstęs visą bylos eigą, ir įteikė Kasaciniam teismui. Ir tik po poros metų Teismas peržiūrėjo bylą. Senuosius teismo sprendimus, kuriais I. Šerūnas buvo iškraustytas iš Jėrubaičių palivarko, Kasacinis teismas panaikino.

Atrodytų, kunigaikštis Oginskis turėjo suprasti, kad Jėrubaičių bylą jis pralaimėjo. Todėl Justinas nuėjo į Plungės dvarą paprašyti kunigaikščio geruoju leisti sugrįžti į namus. Paprašė durininko pranešti kunigaikščiui, kad Šerūnas nori su Jo Šviesybe kalbėtis. Bet Kunigaikštis atsisakė ir liepė jį išvyti iš dvaro.

Beliko ir vėl bylinėtis su kunigaikščiu dėl jo nuomininko iškraustymo iš Šerūnų ūkio. Čia, vietoje, kunigaikščiui buvo lengviau paveikti teisėjus, vilkinti bylą, nes pralaimėti prieš mužiką žmonių akivaizdoje – didelė negarbė.

Po 30 bylinėjimosi su Oginskiais metų Justinas pagaliau sugrįžo su broliais ir seserimis į kadaise tėvo pastatytą sodybą, su gražiais trobesiais ir ūkiniais pastatais, po šitiek metų virtusiais griuvenomis. Visi kartu iš naujo kūrė savo gyvenimą Šerūniškėje. Greičiausiai, nesukūrę šeimų ir nepalikę savo pavardės ateičiai...

Rašiau šią istoriją abejodama.

Ar mažo žmogaus didis žygdarbis bus prikeltas iš užmaršties ir įamžintas, pavyzdžiui, Jėrubaičių kaime ar Plungės mieste (ar abiejuose), ar kur kitur Žemaitijoje, gatvę pavadinant / pervardijant J. Šerūno vardu.

Ar jauno atkaklaus žemaičio pergalė prieš skriaudikus kunigaikščius taip ir liks nepastebėta, ir J. Šerūno vardas atsidurs už istorijos ribų.

* Šerūnų šeimos kovą dėl žemių žurnale "Lituanistica" (2015. T. 61. Nr. 2 (100) aprašė ir istorikė prof. habl. dr. Tamara Bairašauskaitė, kaip šaltinį nurodydama Lietuvos valstybės istorijos archyve saugomą bylą. Joje minimas Kauno gubernijos Telšių apskrities valstietis Ignas Šerūnas, kuris 1875 m. skundėsi Vilniaus generalgubernatoriui dėl pažeistų jo teisių į neterminuotą naudojimąsi žeme Plungės dvaro Jėrubaičių kaime. Jis teigė, kad jo tėvas įsigijo činšinį sklypą iš grafo Zubovo baudžiauninko Stanislovo Gutavičiaus dar 1833 m. Plungės dvaro valdytojai pareikalavo sudaryti nuomos sutartį ir padidino nuomą, o 1873 m. dvarą nusipirkęs Mykolas Oginskis činšo nepriėmė ir pareikalavo atlaisvinti sklypą.