Neabejoju, kad visiems adekvatiems ir geopolitika bent minimaliai besidomintiems žmonėms, neužsikrėtusiems MAGA (Make America Great Again) virusu (deja, sergančių juo Lietuvoje yra nemažai – netgi tarp žinomų, bet nebūtinai gerbiamų politikų), su demokratiško pasaulio vertybėmis nieko bendro neturinčios galingiausios pasaulio šalies vadovo ir jo pakalikų mintys ir darbai kelia šiurpą ir neleidžia ramiai miegoti. 

Tiesą sakant, visada maniau, kad esu gana tvirtų nervų, tačiau, matyt, gerokai juos (nervus) pervertinau. Kasryt atsibudusi ir užmetusi akį į pasaulio įvykių apžvalgą, tikiuosi kokio nors stebuklo (pvz., kad putinas buvo paimtas į nelaisvę kokių nors progresyvių rusijos perversmininkų ir atvežtas į Hagą arba bent jau D. Trumpas sykiu su viceprezidentu, Sovietų sąjungos gerbėju Jamesu Davidu Vance’u nušalinti nuo JAV valdžios vairo ir dabar už tvarką pasaulyje vėl atsakingi adekvatūs ir empatiški žmonės, o ne turtingi bepročiai). Tačiau, eilinį kartą perskaičiusi nieko gera nežadančias naujienas, susirenku save iš gabalėlių ir neriu į darbų rutiną, kad tik nereikėtų apie nieką, išskyrus darbus, galvoti.    

Labiau nei pavasaris (tiek už lango, tiek kino salėse) džiugina ir suteikia šiek tiek vilties pasikeitusi Europos šalių vadovų retorika (atrodo, jie pagaliau pradėjo suvokti situacijos rimtumą).  

Kol baisimės pasaulio galingųjų elgesiu, karas Ukrainoje tęsiasi. Be JAV žvalgybos duomenų likę ukrainiečių kariai iš paskutiniųjų kovoja ir žūsta fronte. Kone kasdien :er raketų ar dronų atakas žūva ar būna sužeidžiami civiliai.

Užuot dejavę dėl savo emocinės sveikatos, turime susikaupti ir toliau padėti nuo karo kenčiantiems ukrainiečiams, kaip tai daro vienas mūsų šio numerio herojų – poetas, vertėjas Marius Burokas, nuo plataus masto invazijos pradžios Ukrainoje su kolegomis renkantis paramą kariams, verčiantis kolegų iš Ukrainos eiles.

„Tvirtybės ir trapumo derinys. Ribinėse situacijose atsidūrusio žmogaus elgesys, – paklaustas, kas jį labiausiai jaudina viešint karo kamuojamoje Ukrainoje, sako M. Burokas. – Gali ir mums tekti jose atsidurti, ir tada pagalvoji, o kaip mes elgtumės tokioje situacijoje. Mano eilėraščiuose to beveik nėra, bet rašydamas apie tai galvoju.“

Pirmajame pavasario numeryje taip pat rasite Tomos Vidugirytės interviu su „Solo ansamblio“ nariais – jie netrukus pristatys savo naują albumą „Scenos“. Daug vietos skyrėme madai – mūsų ekspertė dr. Kristina Stankevičiūtė parengė dar vieną ilgą opusą apie skaitmeninę madą ir surašė savo įspūdžius iš įvairių mados parodų Paryžiuje. Mūsų nauja bendraautorė Banga Elena Kniukštaitė gana plačiai apžvelgė „Meno nišoje“ veikiančią jaunosios kartos menininkų Paulinos Vasiliauskaitės ir Žilvino Baranausko parodą „Būtybė“. Dar viena nauja autorė Kamilė Zinkevičiūtė dalyvavo „Meno avilio“ Jaunųjų kino programų sudarytojų projekte ir turėjo galimybę kartu su kitų studentų komanda iš anksto pažiūrėti dešimt filmų iš 30-ojo „Kino pavasario“. Mūsų žurnalui ji papasakojo apie labiausiai įsiminusius filmus, iš kurių ne visi pateko į Jaunųjų programerių rinkinį. Taip pat publikuojame Jono Braškio muzikos albumų ir Jurgos Tumasonytės knygų apžvalgas.