„Klaipėdos galerijos“ filialas uostamiesčio Herkaus Manto gatvėje nušvito Kaliningrado dailininkų sąjungos narės Nadeždos Matvejevos akvarelėmis.

Vientisa, išbaigta, ryški, iškalbinga paroda pasiilgtos klasikos balsu pasakoja apie nesibaigiantį gyvenimo žydėjimą.

Apie techniką

Iš popieriaus lakštų, sakytumei, net kvepia tulpės, našlaitės, bijūnai, alyvos, mėlynai mirksi neužmirštuolės, tiesia kaklus išdidūs amariliai... „Manęs galėjo čia ir nebūti, – kukliai tarstelėjo parodos autorė. – Parodoje juk svarbiausia – darbai“.

N.Matvejeva – profesionali dailininkė, baigusi aukštuosius dailės mokslus Maskvoje, įgijusi interjero apipavidalintojos specialybę. Kūrybinio kelio pradžioje kūrė gobelenus, koliažus, tapė ant šilko ir aliejumi ant drobės, šiandien lieja tik akvareles.

„Kodėl akvarelė? – gūžteli pečiais nuoširdi ir simpatiška moteris. – Žavi akvarelės liejimasis, laisvumas – ją reikia paleisti, ji daug ką diktuoja. Dailininkas tik turi jausti lapo drėgnumą, žinoti dažų savybes, kad labai švelniai, bet greitai suteiktų spalvos tėkmei norimą formą. Akvarelę reikia ne tik lieti – svarbu su ja susilieti, perimti jos takumą, skaidrumą, lengvybę. Tada rezultatas bus puikus. Tada paveikslas – gyvas.“

Pasak Nadeždos, greita, žaibiška kūryba akvarele – sudėtinga. Tačiau labai maloni. „Dažniausiai lieti akvarelę pradedu tiesiog nuo balto lapo, nedarau eskizų, neužmetu piešinio pieštuku. Nes tai jau yra ribojimas, kurio akvarelė nemėgsta. Akvarelė – mano technika. Tai didžiulė erdvė kūrybai, naujiems atradimams, sąskambiams, regėjimams. Jeigu aliejinė tapyba gali palaukti – pastatyk į kampą, pamąstyk, pakeisk, – tai akvarelė tokios prabangos nesuteikia. Viskas vyksta akimirksniu“.

Apie gėles

Parodos tema labai aiški – gėlės, žydėjimas. Dinamiškos, vaiskios kompozicijos pulsuoja gyvenimo aistra ir džiaugsmu. Nadežda – labai produktyvi dailininkė, parodos salėje matome tik mažą dalį jos darbų. Kūrėjos fonduose rasime ir peizažų, ir portretų, tačiau su gėlėmis ją sieja ypatingas ryšys.

„Aš apskritai labai mėgstu gėles, – prisipažino ji. – Manau, kad tai – stebuklingiausias Dievo kūrinys. Forma, spalva, proporcijos – nuostabus harmonijos pasaulis! Dailininkas turi susitapatinti su tapomu objektu, nesvarbu, kas tai būtų – peizažas, portretas ar, kaip šiuo atveju, gėlės žiedas. Jis persismelkia, išjaučia, perfiltruoja vaizdą per save – štai ką matote ant popieriaus ar ant drobės. Ne fotografiją, o dailininko požiūrį ir jauseną. Tai – tikroji kūryba. Nes mene svarbiausia – meilė. Manau, kad dailininkas negali kurti be meilės, negali tapyti per prievartą. Tik kviečiamas širdies. O gėlės... Man skauda širdį, kai jos stovi ir vysta, man gaila, kad jos išeina ir nepalieka atminties. Juk gėlės gyvenimo ciklai tokie skirtingi ir įdomūs. Žydėjimo cikle – visas gyvenimas, kurio kiekvienas etapas savaip gražus. Tik šis gyvenimas – labai trumpas. Pamatei ir norisi įamžinti, prisiliesti prie jo širdimi.“

Apie įkvėpimą

Įkvėpimas – sparčiai praeitin tolstanti sąvoka, retai beišgirsi apie jį kalbant net poetus. Nadežda žino, kas tai yra. Ji dažnai tapo pasidavusi akimirkos impulsui.

„Pamenu, jau buvau susiruošusi miegoti, – pasakojo. – Staiga atsisukau per petį ir pamačiau, kad pražydo naktinės gėlės. O už lango – neįtikėtinas ultramarininis dangus. Mintys apie miegą išsisklaidė – sėdau tapyti. Žiedų ir nakties grožis mane nugalėjo. Ryto realybėje nebebuvo nei nakties žiedų, nei skaudžiai mėlyno dangaus. Tačiau jie liko mano akvarelėje. Pasijutau tokia laiminga!.. Šaunuolė – tariau sau, – pagavai. Akimirkos, kurių negalima praleisti, – retos ir svarbios. Būtina jas pajusti. Tai nėra paprasti dalykai, ne kiekvienam tai duota, ir reikia šias dangaus dovanas priimti su dėkingumu, atsidavimu. Manau, kiek menininkas meilės atiduoda, tiek paskui paveiksle jos ir matyti. O meilė daro paveikslą gražų.“

Anot dailininkės, kūrybinis įkvėpimas – kaip kibiras. Kurį laiką vyksta jo užpildymas įspūdžiais, emocijomis, dvasiniu gyvenimu. O paskui ateina pilnumo jausmas, norisi išsilieti.

„Tas troškimas toks stiprus, kaip alkis ar troškulys – neiškenčiamai norisi tapyti, – juokėsi ji. – Tada ir pasilieja paveikslai. Žiūri į savo darbus, stebiesi, galvoji: iš kur visa tai?..“

Žinoma, kūrybinės sėkmės recepte svarbus ir darbštumas, tačiau tikslių šio recepto proporcijų ji nežino.

„Apskritai sunku kūryboje ką nors matuoti, – mano ji. – Štai, klausia manęs, per kiek laiko sukuriu paveikslą. Galiu atsakyti, kad per pusvalandį. Bet lygiai taip pat nemeluočiau, jei sakyčiau, kad paaukojau jam visą gyvenimą. Nes į tą pusvalandį eini nešinas viso gyvenimo patirtimi.“

Apie geografiją

„Man visada įdomu atidaryti parodą, – sakė viešnia. – Kaliningrade turiu gerbėjų ratą, jie laukia mano parodos, džiaugiasi mano darbais. Žinau, kad tikrai būsiu šiltai priimta. Norisi kiekviena kartą pateikti jiems staigmeną, nustebinti. Kitose, nežinomose erdvėse, ypač įdomu, kad ateina visai nepažįstami žmonės ir domisi tavo kūryba. Jie nėra abejingi, jie nori atrasti tave, kaip neatrastą žemę. Atidarydama parodą Klaipėdoje labai džiaugiausi – sulaukiau tiek komplimentų ir padėkos žodžių iš man visai nepažįstamų žmonių.“

N.Matvejeva tvirtino, kad Baltijos šalių dailininkams visada jautė ypatingą pagarbą, ypač domėjosi jų kūryba. Jai labai smagu, kad Lietuvoje, Klaipėdoje, vyksta daug įvairių meninių renginių ir projektų, kad Klaipėdos ir Kaliningrado dailininkai gražiai bendradarbiauja.

„Šaunu, kad tarp mūsų šalių egzistuoja kultūriniai ryšiai. Juk dailininkas negali būti pririštas prie vienos vietos – Klaipėdos ar Kaliningrado. Dailininkas – pasaulio žmogus, ir jo kūryba gali skambėti bet kurioje pasaulio salėje: Van Gogas visur Van Gogas, – mano ji. –Mano paroda – tik taškelis meno žemėlapyje. Jį mato šios gražios šalies žmonės, džiaugiasi, o aš matau save kitame fone, kitame apšvietime – kitaip. Ir tas naujas matymas palieka manyje žymę, įkvepia kūrybai, norui dirbti toliau.“