Lankydamasis didžiausiose klimato atšilimo zonose jis pasakoja asmenines potvynio aukų istorijas, fotoaparato objektyvu sekdamas vandens keliu.

Parodos "Skęstantis pasaulis", eksponuotos Lietuvos švietimo ir istorijos muziejuje, autorius atvyko papasakoti apie projektą ir pirmą bei vienintelį kartą Lietuvoje žiūrovams pristatyti projektą papildantį videofilmą. Ekspozicija, lydėjusi tarptautinį fotografijos meno festivalį "Kaunas Photo 2017", ir susitikimas su fotografu žiūrovams suteikė galimybę pažvelgti į tai, kas šiuo metu vyksta pasaulyje.

Permerkiantis neišvengiamumas

2007 m. – Indija, 2010 m. – Tailandas ir Australija, 2013 m. – Jungtinė Karalystė ir Filipinai, 2015 m. – Bangladešas ir Brazilija. Tai geografinės vietovės, kurios buvo užtvindytos per pastarąjį dešimtmetį. Savo projektu G.Mendelis parodo, kaip žmonės tęsia savo gyvenimus, nepaisydami to, kas įvyko, ką jie prarado ir jau nebegali susigrąžinti.

Menininkas fiksuoja vandens įtaką žmonėms ir asmeniniams jų prisiminimams, kuriuos vanduo permerkia, išplauna, sunaikina. Projektas "Skęstantis pasaulis" atspindi stichijos neišvengiamumą ir sukrečiančius jos padarinius.

Siužetinės linijos

Šį projektą galima pavadinti fotografo kelione, besitęsiančia jau dešimtį metų, todėl "Skęstantis pasaulis" – tematiškai platus ir daugiabriaunis. "Potvynio ribos" yra viena iš projekto siužetinių linijų. Tai serija nuotraukų, kuriose įamžinamas materijos susidūrimas su vandens stichija: potvynio paliktos žymės ant viešų ir privačių pastatų – tai nuorodos į gyvenimo sąlygiškumą, trapumą. Nauja nuotraukų serija susiformavo fotografui neseniai apsilankius JAV (Floridoje ir Teksase). Įamžinant namus, kuriuose gyveno pasiturintys amerikiečiai, autorių sudomino meno kūrinių ir vandens sąveika.

Projektą taip pat papildo nuo 2011-ųjų G.Mendel kolekcionuojamos potvynių zonose rastos fotografijos iš šeimyninių nuotraukų albumų. Kai kurios nuotraukos yra atrastos atsitiktiniuose namuose, todėl jose regimos istorijos – nežinomos, svetimos, niekada negirdėtos. Nežinoma ir tai, ar žmonės, matomi fotografijose, nugalėjo stichiją. Vanduo perkuria žmonių prisiminimus, sunaikindamas tai, kas buvo, ir palikdamas tik nepažįstamus abstrahuotus vaizdus.

Tekantis laikas

2010-aisiais fotografas pradėjo kurti videofilmus. Kiekvienas šių kūrinių – unikalus, jų autorius stengiasi nesuvienodinti. Filmuose pasakojama apie tai, kaip skirtingai žmonės geba reaguoti į juos ištikusią nelaimę, kaip gyvena toliau: ištveria tvyrantį chaosą, susitaiko su prarastais prisiminimais, kurių likučius atidengia atsitraukusi stichija.

Filmų kadruose regimi žmonių veidai – tarsi sustingę, nusivylę, žvilgsniai – esantys ne čia ir ne dabar.

Tačiau žmonės buvo atviri, kartu su G.Mendeliu įžengdami į patvinusius namus ir bandydami surasti stichijos nepaliestus daiktus, sugrąžinti bent dalį atsiminimų. Todėl filmuose, kaip ir fotografijose, pagrindinė ašis – tekantis laikas.

Fotografas atskleidė, kad labai svarbūs yra tie žmonės, kurie pasitinka nelaimių vietose, organizuoja apsilankymus aukų namuose. "Reikia įdėti daug pastangų, kad žmogus įsileistų į savo asmeninį gyvenimą, į savo tragediją", – pripažino G. Mendelis.

"Tai mano pastanga atverti klimato pokyčių padarinius, parodant pasauliui ne statistinius vienetus, o individualius, asmeninius aukų išgyvenimus." Gideonas Mendelis, "Skęsantis pasaulis" ("Drowning Worl").