O. Dautartaitė: scenos ilgesys kartkartėmis persmelkia

„Teatras – ir laimė, ir neviltis“, – yra išsitarusi aktorė Olita Dautartaitė, didžiajai scenai paskyrusi šešias dešimtis metų. Tačiau talentinga menininkė atrado ir kitų būdų pažvelgti į žmogaus sielą. Savo sodriu, galingu balsu tardama poetinį žodį ji eina pas tuos, kuriems gyventi padeda eilėraštis. „Neįmanoma šių laukų išbraidyti“, – juokiasi aktorė, vis dar dovanojanti savo gerbėjams žodžio meno stebuklą.

– Miela Olita, stovite ant iškilaus jubiliejaus – 80-mečio – slenksčio. Kaip čia su tais metais – slegia jie ar pakylėja, apvagia ar praturtina, kai tiek susikaupia?

– Negalvoju apie metus, kai esu sveika, kupina energijos. Dar vis norisi kokio nors vyksmo, kas vis dar teikia džiaugsmo ir išsipildymo. Štai prieš keletą mėnesių galvojau apie balandį ir kaip reikės su juo pasielgti. Kokį rasti būdą susitikti su žmonėmis, kurie susieti įvairiausiais gyvenimo tarpsniais – kultūriniais, literatūriniais, žmogiškaisiais ryšiais.

Su pirmuoju, Kauno lėlių teatru, į kurį prieš 59-erius metus teko laimė per konkursą patekti ir dvylika metų vaidinti, palaikau glaudžius ryšius, tad ne griekas prašytis sukaktuvinį vakarą jame atšvęsti. Taip ir padariau. Esu dėkinga teatro vadovei, kad maloniai suteikė Atvelykio popietei šią padangtę.

Kažin, ar 80-dešimt gali pakylėti?.. Visokių kūno negalių per ilgą gyvenimą prisirenki, nes jaunystėje ir vėlesniais metais nejauti nei laiko, nei saiko, kaip, deja, ir dabar. Širdies prieširdžiai, ritmai sutrikę, stuburai išsiveržę, kraujagyslės susitraukusios... Kai šitą surinktą puokštę gydytojai kažkaip patvarko, metai lyg ir neslegia. Dėl vaizdo ar biografijos vingių ant veido nesuku galvos. Svarbu nenusmukti, gyvasties turėti. Tuomet norisi būti reikalingai, eiti, matyti, girdėti, ištarti.

O. Dautartaitė: „Norisi būti reikalingai, eiti, matyti, girdėti, ištarti“. Z. Baltrušio nuotr.

– Jūsų aktorinės karjeros pradžia turėtume laikyti 1964-uosius, kai, baigusi Vilniaus kultūros ir švietimo technikumą, patekote į Kauno lėlių teatrą. Taigi, kitąmet laukia dar vienas jubiliejus – kūrybinės veiklos 60-metis?

– Užteks tų jubiliejų, nors visokius paminavojimus mėgstu, mielai dalyvauju, einu, važiuoju, kur esu pakviesta. Man ir kitus sveikinti labai patinka. Puiki proga džiugiems susitikimams, maloniems pabendravimams, šėlionėms, ramiems širdingiems pasikalbėjimams.

– Teatro ir kino vaidmenų, ko gero, suvaidinta tiek, kiek ir metų – beveik 80: nuo Bonos Sforcos ir paprastos sodietės, Žemaitės dukters Elenos. Ar kuris vaidmuo ypač užsiliko širdyje? Ar sulaukėte savojo?

– Tai jau taip. Visur dabar tas 80. Mano dėstytojai Elvyrai Žebertavičiūtei – 91-eri. Švyti. Karalienė. Ji – Bona Sforca ir šiuose savo metuose. Džiaugiuosi, kad tokia asmenybė mokė mane scenos pagrindų, gėriuosi savo mokytoja iki šiolei.

Režisieriaus Gyčio Padegimo statyta Vidmantės Jasukaitytės pjesė „Žemaitė“ buvo didi šios neeilinės žymios lietuvių rašytojos gyvenimo atvertis scenoje. Dramatiškas kiek pažeistos sielos jauniausios Žemaitės dukters Elenos vaidmuo teko kolegei dzūkei Teresei Maliukevičiūtei ir man. Elena yra mano meilė, kančia, gėla. Į ją sudėjau savo netektis, skausmą, gyvenimo dalią. Širdyje išlikusi visados, o ir į sapnus ateina. Yra jų, tų vaidmenų, – mano ir ne visai mano.

Nebuvo gal tokio savo vaidmens laukimo. Tiesiog laukdavau naujo spektaklio ir vaidmenų paskirstymo. Žinoma, ir režisieriaus. Labai brangus pirmasis vaidmuo – Nykštukas Violetos Palčinskaitės pjesėje „7 snieguolės ir Nykštukas 77“. Spektaklį režisavo šviesaus atminimo Aurelija Ragauskaitė, priėmusi mane prieš 47 metus į Šiaulių dramos teatrą. Kiek daug tada dar buvo pirmų kartų – pirmoji premjera, pirmasis premjeros balius, pirmieji pagyrimai. Kolegų, žiūrovų, kritikų. Violeta Palčinskaitė sveikina: „Visų mylimas Nykštuk, pasilik pas mus ir būk.“ Pasilikau 32-ejiems metams.

– Dvylika metų Kauno valstybiniame lėlių teatre, 32 – Šiaulių dramos teatre ir staiga: „Išeinu!“ Esate išsitarusi, kad teatras – ir laimė, ir neviltis, tai gal tuomet jau buvo labiau neviltis nei laimė? Kas pastūmėjo negrįžtamai uždaryti teatro duris?

– Atėjo laikas grįžti namo į gimtąjį Kauną. Atėjo laikas būti kartu su vyru Narcizu, su kuriuo buvome gražioje atskirtyje 26-erius metus. Tuo metu nebuvo teatrui kūrybingi metai. Atsitiktiniai režisieriai, beprasmės pjesės – taip viskas supuolė. Pajutau, kad reikia pareiti prie Nemuno. Gražiai su teatru ir kolegomis atsisveikinau, užgyventą kraitį su draugais sukrovėme į tralą ir – į laikinąją sostinę. Dar važiuodavau vaidinti likusių spektaklių, kol jie buvo lankomi. Iki šiol esu kviečiama į premjeras, jubiliejus, šventes. Mielai lankausi. Norisi susitikti su buvusiais kolegomis, matyti juos ir jaunuosius teatro pakyloje. Liko savos nutrintos scenos grindys.

Esu su tais, kurie tiki šviesiąja puse ir savo kad ir nedideliais darbais prisideda prie gyvenimo teigimo.

 

– Vis dėlto vėliau pašaukė teatro ilgesys. „Teatro klube“ prasmingai gyvavo Inos Pukelytės režisuotas spektaklis „Shalom, Bellissima!“, kuriame įtaigiai, su didžiule vidine jėga papasakojote litvakės, Kauno šviesuolės Bellos Shirin gyvenimą. Buvo monospektaklis pagal Icchoko Mero apsakymą „Tūkstantis, tūkstantis, tūkstantis mylių“ ir kiti sceniniai darbai. Grįžtate į teatrą tik tada, kai sutampa vibracijos?

– Scenos ilgesys kartkartėmis persmelkia, o geroji fortūna neapleido. Su a. a. Viktoru Valašinu prieš 20-metį pastatėme „Tūkstantį, tūkstantį, tūkstantį mylių“ pagal įstabią Icchoko Mero novelę. Didžiulis netikėtumas – skambina Panevėžio Juozo Miltinio teatro režisierius Linas Zaikauskas ir kviečia į turkų pjesės „Lavina“ pastatymą. Vasara. Merkinės miškuose vaikštinėju, skaitau įspūdingą pjesę ir sudėtingą vaidmenį. Iš kur toji drąsa? Sutinku. Važiuoju į Panevėžį ir pasilieku dvejiems metams. Vaidinu dar dviejose pjesėse – lenkų kino ir teatro režisieriaus Krzysztofo Zanussio „Hybryje“ ir gruzinų režisieriaus Andro Enukidzės – „Chanumoje“.

Įdomus Panevėžio laikotarpis. Gyvenu Marijos tarnaičių vienuolyne. Po repeticijų grįžtu į savo vienutę, užeinu į koplyčią vakaro maldos, išgeriu arbatos su dar nemiegančia kokia seserimi vienuole. Koks gerumas pareiti ten, kur ramybė.

Čia ir paskambina Ina Pukelytė. Kviečia į Kauno „Teatro klubą“ suvaidinti žydaitės Bellos Shirin biografijos. Atsiunčia tekstą. Puikus. Šviesus, kupinas meilės Kaunui personažas. Susipažįstame. Repetuojame su dviem jaunais Vytauto Didžiojo universiteto studentais, neriame į jos gyvenimą ir džiugiai važinėjame su spektakliu ir pačia Bella po Lietuvėlę. Mane pirmiausia paveikia gelminga medžiaga, idėja, kurią reikia atiduoti žiūrovui, kad jis išeitų iš spektaklio persmelktas stiprių emocijų, mintijimo. Viskas labai paprasta, o kartu ir sudėtinga.

Pasiilgstu tų dienų, žmonių, su kuriais pradėjau gana svaigų scenos gyvenimą Šiaulių teatre. Mane priėmusios į teatrą Aurelijos Ragauskaitės, Sauliaus Varno, Gyčio Padegimo, Reginos Steponavičiūtės spektaklių, atsivėrusių kūrybinių galių, bendrystės, džiaugsmų, vargų – visko, kas ir yra teatro kasdienybė ir šventė.

– Išėjusi iš teatro atsidavėte poezijai. Neįmanoma išvardyti poetų, kurių kūryba įkvėpė parengti programas. Kūrybinių atodangų nuolat randate literatūros vakaruose, susitikimuose, važinėdama ne tik po Lietuvą, bet ir po užsienius. Išbraidėte poetinės literatūros lauką?

– Poezija mane apsiautė nuo mažų dienų, jaunystės laikų iki dabar. Tos rasotos poezijos pievos braidomos ir braidomos. Jose atgaiva, neišsipildžiusios svajonės, širdies nuraminimas. Neįmanoma šių laukų išbraidyti – gali tik prisiliesti, gildyti savo ir kitų širdis.

– Niekada nebuvote šalies visuomeninio gyvenimo nuošalėje – buvote aktyvi Sąjūdžio dalyvė, o ir dabar nevengiate išsakyti pilietinę poziciją. Ar viskas Lietuvoje – taip, kaip įsivaizdavote tuomet? Kokią šiandien regite Lietuvą ir jos žmones?

– Mano tėvas buvo Lietuvos kariuomenės karys, bėgęs nuo sovietų okupacijos į Vokietiją, vėliau atsidūręs Amerikoje, amžino poilsio atgulęs Klivlando kapinėse. Būdama gastrolėse parymojau prie Vlado Dautarto kapo... Teta, pas kurią augau Šančiuose, dar vaikystėje parodė už sienos apmušalų paslėptą Vytį, tuo metu „Lietuva brangi“ buvo mūsų himnas. Galvoju, kad lietuvybė įgimta, ji ateina iš mano genties ir lydi visą gyvenimą.

Buvo vienintelė idėja ir tikslas – prisidėti prie laisvės siekimo visokiais galimais būdais. Tad ir kūrėme su režisieriumi G. Padegimu, šviesaus atminimo aktoriumi Pranu Piauloku Šiaulių dramos teatre ir mieste Sąjūdžio pradmenis. Ėjome per Šiaurės krašto miestelius su tuo metu reikalinga ištarme, poezijos posmais, kviesdami žmones paskui Sąjūdžio pirmeivius į Laisvę. Visa Lietuva kilo.

Niekinu tokius šūkius – „Ne dėl tokios Lietuvos kovojome“, skambančius atvirai ir pakampėse. Mes ir esame Ji, mes – savos Valstybės statytojai. Ateina ir teisinga žinoma frazė, ištarta Johno Kennedy: „Neklausk, ką tau gali duoti valstybė, klausk, ką tu gali jai duoti.“ Matau negerumus, klaidas, bet nesikabinu už jų kaip už kokio šapo, koneveikdama valdžią. Esu su tais, kurie tiki šviesiąja puse ir savo kad ir nedideliais darbais prisideda prie gyvenimo teigimo ir galimo išsipildymo.

O. Dautartaitės asmeninio archyvo nuotr.

– Sakoma, kad su metais mintys ir širdis labiau linksta prie ištakų. Gal kažkaip ypatingai vilioja kūrybinio starto miestas Šiauliai, juolab kad juose gyvena dukra Vasarė?

– Mano ištakos Kaune, Šančių dulkėtoje gatvelėje. Šiauliai – nemažas laikotarpis aktorinio ir žmogiškojo gyvenimo. Miela kartkartėmis ten atsirasti, ateiti į teatrą, žiūrėti spektaklius, sveikinti kolegas su jubiliejais (labai smagus užsiėmimas), aplankyti savus daktarus, žmones, muziejus, Sąjūdžio bendražygius. Viskas, prie ko prisiliesta, brangu, gildo širdį. Dukrą Vasarę kviečiu Kaunan, bet jai patinka Šiauliuose. Ten draugai, protmūšio komandos, įprastas gyvenimas – nenori naujovių.

– Cituoju jus: „Teatrui savęs atidaviau daugiau negu dukrai. Tačiau esu tikra, kad žmogiškąsias vertybes duktė, žentas ir anūkas turi tinkamas.“ Jūs vos pusantrų likote našlaitė, užaugino teta. Kokia pati buvote ir esate mama, močiutė?

– Pati buvau prasta mama. Nežiūrėjau buities, namų tiek, kiek reikėtų. Tik gal gerai, kad nuo mažų dienų visur būdavome kartu – teatre, gastrolėse, kaime, Nidoje, pas draugus. Tad vaikystė, kaip sako pati Vasarė, buvo vertybiška, pažini, kupina įdomių nuotykių, susitikimų, tai ir suponavo jos pasaulėžvalgą, bendražmogiškas nuostatas.

Su anūku Baliu gal panašiai. Jis iki mokyklos baigimo gyveno pas tėčio mamą. O mamos mama – babulė – anūkėlį labai mylėjo, lepino, rūpinosi jo pietumis. Mes atostogaudavome nuo jo kūdikystės iki paauglystės Nidoje prie jūros, tad, manau, dvasinėje plotmėje turėjo stiprią pilietiškumo ugdymo injekciją.

Baigęs Škotijoje kultūrinės antropologijos mokslus, Balys gyvena Ispanijoje, Granadoje, dėsto kalbų mokykloje anglų kalbą. Atvažiuoja kasmet Kalėdų švęsti, bet man neužtenka tų dešimčių dienų. Darosi graudu, kai išskrenda, – atrodo, kad neišmylėtas, neatsidžiaugta juo.

– 70-ies tapote jaunamarte – Dievo akivaizdoje pasižadėjote Romualdui Dobrovolskiui, atkakliai ir kantriai siekusiam jūsų rankos. Čia galėtų gimti romanas: kaip aktorės gerbėjas prisimušė iki savo adoruojamosios širdies... Kita vertus, ir kitos dvi meilės istorijos vertos plunksnos. Pirmasis vyras, dukros Vasarės tėtis, – irgi aktorius, antrasis – legendinis fotomenininkas Narcizas Freimanas. Kaip šiandien revizuojate šias patirtis?

– Dievulis atsiuntė man senatvėje rūpestingą, gerumo prisodrintą romantišką žmogų. Gal kad nelikčiau po Narcizo išėjimo našlystėje. Toks susitikimas dviem našliams buvo lemtingas. Manau, abu ėjome vienas į kitą, paskatinti pasižadėjimo Lurdo Švenčiausiajai Mergelei Marijai. Ji ir atvedė mus prie altoriaus Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje.

Daug už ką turiu dėkoti Aukščiausiajam. Narcizas buvo žinomas ir visų mylimas fotografas, įamžinęs gausybę Lietuvos kultūros žmonių. Jo išėjimas buvo staigus ir netikėtas, man grįžus į Kauną, po dvejų su trupučiu metų. Lyg atimtas, pagrobtas. Nenoriu revizuoti šių patirčių. Tik galiu pasakyti, kad visos jos buvo lemtingos ir reikalingos. Kas buvo, turėjo būti.

– Vykstate į piligrimines keliones, savanoriaujate „Marijos radijuje“, aktyviai dalyvaujate religinės bendruomenės gyvenime. Kartą esate pasakiusi, kad dieną jums svarbu pradėti su malda. Tebėra taip?

– Piligriminės kelionės! Kaip seniai bebuvau jose, maldingose, taip reikalingose sielai nuskaidrinti. Savanorystė „Marijos radijuje“ prie mikrofono teikia pačią tauriausią Dievui ir artimui tarnystę. Mane kažkada atvedė į ją Doloresa Kazragytė, kai dirbau Šiaulių teatre ir atvažiuodavau į Kauną.

Teosofų, dykumų tėvų, vienuolių išmintis, ištarta garsiai prie mikrofono, duoda dvasinės stiprybės, paguodos, peno dvasiai. Koplyčioje gali vienas ir drauge melstis, giedoti, ramybėje išbūti Švenčiausiojo Sakramento adoraciją. Gerumas tokia galimybė.

Rytinę maldą su vyru Romu kalbame žvelgdami į mažą altorėlį ant palangės su Merkinės vargonininko nutapyta Mergele Marija. Kalbame litanijas, maldeles, važiuodami automobiliu kur nors į tolesnes keliones. Tiesiog mums taip reikia.

– Rytinė mankšta, šaltas dušas, važiavimas dviračiu, maudynės jūroje ar ežere visais metų laikais – ar ko nors iš šių sveikatinimosi ir geros energijos šaltinių išsižadėjote?

– Šaltas dušas dar vis lydi po įprasto, mankšta nedidukė ir du kartus per savaitę treniruotės su kineziterapeutu Panemunėje. Smagu nueiti iš Šančių į Panemunę per tiltą ir pareiti. Šiuo metu koks nelemtas virusas pripuolė, tad praleidau keletą užsiėmimų, o tai man labai nepatinka.

– Netruks atbėgti ir vasara. Ar ją leisite prie numylėto Bedugnio ežero sodyboje greta Merkinės?

– Visos vasaros Merkinės girioje leidžiamos dar su Narcizu įkurtoje troboje. Mylimas Bedugnis, kurio vanduo gaivina ir gydo, visada laukia ir priima. Dievui leidus, ir šią vasarą Dzūkijos padangėje norėtume būti.

– Kaip gyvuoja pramaniūgė beždžionėlė Agota? Atgijusi jūsų rankose ir prabilusi jūsų lūpomis ji daug gyvenimiškos išminties yra pažėrusi...

– Beždžionėlė Agota ant laiptų turėklų rymo ir laukia savo valandos. Užjūriuose buvojusi, daug mačiusi, daug regėjusi, veikiausiai nori būti reikalinga su visa savo ironija, puikiausiomis šaipenomis.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Viskas gerai

Viskas gerai portretas
Ji tiesiog nebijo gyventi ir dziaugtis

ale

ale portretas
siai poniai jau vien pagal amziu reiktu deveti ne trumpas sukneles,nesvarbu kokia bebutu figura,neskaniai ziurisi
VISI KOMENTARAI 2

Galerijos

Daugiau straipsnių