„Oušeno tryliktukas“ – pašėlęs vakarėlis su senais gerais bičiuliais

„Oušeno tryliktukas“, kaip ir ankstesnės filmo dalys, – gerų draugų kinas geriems draugams. Režisierius Stivenas Soderbergas ir Džordžas Klūnis yra tiesiog neišskiriami bičiuliai. Kur vienas, ten ir kitas. Abu kartu net kino kompaniją „Section Eight“ atidarė ir priodiuseriais tapo. Ne kartą dėl finansinių sunkumų uždaryti norėjo, tačiau meilė kinui ir stora D.Klūnio piniginė bendrą firmelę iki šiol išlaikė. S.Soderbergo filmai su D.Klūniu vienas po kito plūdo į kino teatrus, nors ir „Soliaris“ ir „Gerasis vokietis“ atsimušė į žiūrovų bei kritikų abejingumą. Bet mūsų duetas turi savo nuomonę apie bendrus darbus ir nežada sustoti.

Tiesa, S.Soderbergas kasmet nepamiršta priminti, kad yra kilęs iš nepriklausomo mažo biudžeto kino ir atiduoda jam duoklę nufilmuodamas juostas, kurias sėkmingai praryja maži, Sandenso ir Tribekos tipo kino festivaliai. Paskutinysis toks kūrinys „Burbulas“ turbūt specialiai padarytas lyg kokio perspektyvaus studento diplominis darbas. Po jo S.Soderbergas ramia sąžine grįžta į draugužių gretas.

D.Klūnio dėka tas bičiulių ratas gerokai prasiplėtė. Jame atsidūrė ir Bredas Pitas su Metu Deimonu – nenuoramos Džordžo triukšmingų vakarėlių dažni kompanionai. Dar vienas bičiulystės ryšys „Oušeno tryliktuke“ sieja filmo prodiuserį Džerį Veintraubą ir aktorių Alą Pačino. Vienas užsispyrė bet kokia kaina į filmavimą prisišaukti kitą. Suveikė.

Tokia bičiulystė puikiai limpa ir pačiam „Oušeno tryliktukui“. Visi savi, atsipalaidavę ir pasirengę kaip reikiant pasilinksminti. Pokštai ir situacijos tokie lengvi, kad daug kur atrodo, jog egzistuoja tik kažkokie scenarijaus apmatai, o visa kita – spontaniškai ištrūkę žodžiai ir gestai. Neįtikėtinai panašu į džiazo vakarėlį. Kas soluoja, kas tik pritaria kitiems, bet visi – ant vienos didelės bangos. S.Soderbergas ir kompanija tikriausiai taip pailsi nuo kitų savo kino projektų.

Pati filmo atmosfera labai primena senąjį „Oušeno vienuoliktuko“ variantą su elegantiškuoju Frenku Sinatra. Dainininkas net į vieną frazę patenka. Na, o F.Sinatra tolygu išgrynintam lengvumui. Ir, kaip žinia, šiek tiek susijęs su kriminaliniu pasauliu. Tuo pačiu, kurį taip „oušenuose“ šlovina S.Soderbergas.

Skirtingai nuo kitų dviejų

„- tukų“, šiame mūsų bičiuliai apiplėšinėja kazino ne tik dėl apvalios sumelės, bet ir iš idėjos atkeršyti už nuskriaustą draugą. Tuo išradingesnė ir operacija, tuo daugiau joje piktdžiugiškos ironijos. Ir net anekdotiškas romanėlis tarp Meto Deimono bei 80-ųjų kino žvaigždės Elenos Barkin, kuri tiesiog žaižaruoja seksualiu paraku. Nors tikrasis „seksas akims“ – apiplėšimo planas ir jo įgyvendinimas. Besidarbuodami personažai nepamiršta leptelėti kokios nesąmonės, kuri sukelia spindinčią šypseną, o kartais net spazminį juoką. Kartais ekrane išvis niekas nevyksta, bet susidomėjimas nei sekundei nedingsta. Gaudai velniškai gerą laiką su šaunia aktorių kompanija ir kartu su jais kikenančiu režisieriumi. Mėgaujiesi kiekviena apiplėšimo smulkmena, kurioms ir skirtas beveik visas filmas. Čia nemažai ir intrigos, ir įtampos, tačiau įkaitintą atmosferą šauniai atgaivina komedijos melodija. Veiksmo taip pat nemažai, bet ir jis – grynas smagumynas.

„Oušeno tryliktukas“ – idealus filmas bet kuriam vasaros vakarui su smagia draugų kompanija. Prie alaus – kaip geros futbolo varžybos su mėgstamos komandos pergale.