Pantomimos teatras minimas dar Senovės Graikijoje. Kintant istoriniams laikotarpiams šis žanras įgijo naujų formų – moderniojoje pantomimoje pasakos siužetas susipina su humoristiniais elementais. Čia aktoriai nebijo improvizuoti, itin svarbi pasirodymo dalis – šokis.

„Jeigu aktorius kūno charakterį ir personažą kuria pats iš savęs, eidamas per psichologinę liniją, tai pantomimoje labiau kiekvieną mintį ir išraišką reikia pateikti kūnu ir, aišku, veidu. Todėl šitas teatras kai kuriems neatrodo labai natūralus, kai kuriems nepriimtinas, nes daugybę emocijų tu gali išreikšti veidu, bet būtinai turi būti ir emocija, nes kitaip šitas menas gali tapti labai formalus ir neįdomus“, – sako aktorė Evelina Brėdikytė. 

Vaidmenų čia nedaug – dažniausiai pantomimos spektakliuose atliekami berniuko, mergaitės, piktadario ar gerosios damos vaidmenys. Evelina svajoja suvaidinti Hamleto motiną. Ji mano, kad šiam vaidmeniui, taip pat kaip ir kitiems vaidmenims, būtina gerai psichologiškai pasirengti.

„Reikia kantrybės, reikia mokėti būti tyloje, nes dažniausiai aktoriai nuo to bėga. Aš irgi bėgu, bet stengiuos būti... Momentas, kai esi čia ir dabar... Ir tu turi išbūti toje tyloje. <...> Tu turi pajungti su ta pauze žiūrovą ir jį vedžioti aplink nosį. Tai galbūt ir būtų sudėtingiausia, bet ir įdomu. Nes kai publika pasiduoda, kai tu, atrodo, gali viską padaryti, tai prasideda žaidimas, prasideda pantomimos spektaklis“, – tikina aktorė.

Pantomimos aktorių įvaizdis – išskirtinis. Norėdami lengviau perteikti emocijas mimai veidus dažo balta spalva, dėvi priešingos lyties drabužius. Todėl pantomimos aktorių pasirodymai žiūrovams dažnai kelia nuostabą.