Pasaulis pagal Vaclovą Strauką

Įpusėjęs 85 metus fotomenininkas tebesvajoja apie savo fotografijų knygą

Lietingą balandžio vakarą I.Simonaitytės bibliotekos galerijoje „13 L“ šurmuliavo minia. Pasitempę, pasipuošę žmonės rinkosi į fotomenininko, 2008 metų Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureato Vaclovo Strauko kūrybos vakarą. Kiekviena galimybė viešai susitikti su maestro – jau šventė, tačiau tądien tą šventę papuošė dar ir šeštąjį kūrybos dešimtmetį skaičiuojančio fotomenininko pirmojo albumo „Vaclovas Straukas. Fotografijos“ sutiktuvės.

Prezidiume – maestro V.Straukas, I.Simonai-tytės bibliotekos direktoriaus pavaduotojas rašytojas Juozas Šikšnelis, Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) atstovas publicistas ir fotografas Sigitas Krivickas, LFS Klaipėdos skyriaus pirmininkas Remigijus Treigys, menotyrininkė Danguolė Ruškienė, spaustuvės savininkas Saulius Jokužys – visi, prisidėjusieji prie gražios ir vertingos fotografijos knygos gimimo.

Pakilios kalbos, sveikinimai, miesto mero padėka už Klaipėdos istorijos įamžinimą, miesto vardo garsinimą ir laurų pargabenimą į uostamiestį pynėsi su lengvomis jaunų muzikantų atliekamomis melodijomis.

V.Straukas dėkojo visiems susirinkusiems, visiems jį prisiminusiems ir pagerbusiems, visiems, kurių dėka viena didžiausių jo gyvenimo svajonių – knyga tapo kūnu. Maestro balsą gniaužė graudulys, liudijantis nesumeluotą jautrumą, sielos tyrumą ir atvirumą pasauliui – visa tai, ką byloja jo fotografijos.

Priimdamas sveikinimus jis čia pat, iš ekspozicijos, ėmė darbus, kėlė juos aukštyn ir dovanojo... Įspūdingiau už žodžius – dosnus kūrėjas savo šlovės viršūnėje.

Sėkmės ir šlovės metai

Kitą dieną po iškilmingų knygos sutiktuvių paklaustas, kaip jaučiasi, V.Straukas atsakė: „Esu labai sujaudintas. Sutikau savo puikius pažįstamus, supratau, kad jie labai ruošėsi, kad jiems ši mano šventė labai svarbi. Susirinko ne tik klaipėdiškiai, suvažiavo žmonės iš mano krašto, iš Žemaitijos, - šviesi, galvojanti publika. Laikiausi, kad nepravirkčiau“.

Tikrai, jaudinantis įvykis – surengęs kelias dešimtis autorinių parodų, dalyvavęs nesuskaičiuojamoje gausybėje bendrų projektų, dėl nuoseklaus kūrybos cikliškumo („Pamario motyvai“, „Jaunoji Klaipėda“, „Kopos“, „Paskutinis skambutis“) iki skausmo pažįstamas kiekvienam lietuviui menininkas išleido pirmąją knygą, pirmąjį albumą! „Jaunasis rašytojas Vaclovas Straukas“, – pristatydamas maestro šventiniame vakare šmaikštavo J.Šikšnelis. Ir tame pašmaikštavime buvo daug tiesos – jaunatviškos energijos maestro Straukui tikrai netrūksta.

Su dideliu džiaugsmu ir entuziazmu V.Straukas prisiminė ir neseną įvykį – šių metų kovo 7-ąją Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas už nuopelnus Lietuvos kultūrai ir menui Vyriausybės rūmuose dvylikai autorių įteikė Vyriausybės kultūros ir meno premijas. Premija buvo įvertinti ir V.Strauko nupelnai Lietuvos kultūrai.

„Didžiuojuosi tuo, kad tapau laureatu. Pasijutau labai pagerbtas. Man svarbu, kad premiją skyrusios komisijos pirmininku buvo Justinas Marcinkevičius, kad jis dalyvavo vakare. Ūmai pasijutau labai turtingas – visomis prasmėmis, – šypsodamasis kalbėjo V. Straukas. – Manęs ta premija nepakeitė – pakeitė žmonių požiūrį į mane: iki tol matę tik šiaip Strauką, po premijos įteikimo manyje ūmai išvydo maestro.“

Ilgu keliu į pašaukimą

„Išbandžiau visokias profesijas: mokytojo, buhalterio, aktoriaus, inžinieriaus, bet jausmas atvedė mane į meną, vizualųjį meną, fotografiją“, - pasakojo V.Straukas.

Meilė ir santuoka 1952 metais jį, tuo metu lietuvių kalbos mokytoją, atvedė į Klaipėdą. Meilė žmonos rankomis padovanojo jam pirmąjį fotoaparatą. Kiek čia smagių istorijų: apie pirmąją nepavykusią fotosesiją pliaže (aparatas nesuko juostelės ir ji liko... tuščia); apie pirmuosius saulėlydžio fotografavimus, „madingai“ įtupdant saulę į mylimos žmonos delną; apie darbą Klaipėdos buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato fotografu, kai tekdavo fotografuoti vestuves, krikštynas ir... laidotuves. „Labiausiai nepatikdavo laidotuvės, - net pasipurtė Maestro. - Tačiau kaip tik jos atnešė man pirmąjį tarptautinį pripažinimą. Teko kartą fotografuoti mirusįjį, giminės paprašė, kad ir kitą dieną važiuočiau jau į kapus. Stengiausi išsisukti, tačiau jie mane pagavo gatvėje, vos ne jėga įsisodino į automobilį ir nuvežė į kapines. Laidojamas tą kartą buvo garvežio mašinistas, žuvęs po traukinio ratais. Karstą leido į duobę kraupiai kaukiant garvežio sirenai, o žuvusiojo vaikai stovėjo ant duobės krašto dramatiškai susikibę rankomis. Užfiksavau šį skaudų momentą. Buvau sukrėstas, ir mano jausmas, matyt, įkvėpė fotografiją – Čekoslovakijoje ji buvo įvertinta sidabro medaliu.“

Kūrybos variklis – jausmai

V.Strauko neįmanoma apkaltinti vizualia „grafomanija“, tiesmuku realybės vaizdavimu, pasikartojimu, nuobodumu. Jo fotografijos spinduliuoja charizmą. V.Straukas – absoliutus fatalistas, drauge su realybės akimirka sustabdantis ir emocijos pliūpsnį, telepatiniais jausminiais saitais, lyg tiltais, susiejantis du krantus, dažnai tokius tolimus, – šiapus ir anapus objektyvo.

„Mano visas gyvenimas grįstas ir pamatuotas jausmu, - sakė menininkas. – Protas, tarsi jaunesnis brolis, visuomet ėjo paskui. Jausmas stumtelėdavo mane, gimdavo potraukis, aistra, kuriai nenorėdavau ir negalėdavau atsispirti. Ryto grožio pojūtis fotografuojant pamaryje, vaikystės, jaunystės romantikos nostalgija mokykloje – visos mano fotografijos persmelktos mano paties jausmais, atsiliepiančiais į jaudinančią aplinką, įvykius, žmones, vaizdus. Fotografija mane tiesiog užvaldė. Jei būčiau visiškai pasidavęs, galėjau ir iš proto išeiti. Didžiulė jėga.“

Svajonės – išsipildžiusios ir ne

V.Straukas sakė nemėgstąs „išprotautų, eskizuotų, išvargtų“ fotografijų, jo mylimiausios yra „tos, kurios gimė jausmo pliūpsnyje, be vargo, be pastangų – atsitiktinai“.

Galbūt todėl fotomenininkui brangiausias ciklas – „Paskutinis skambutis“. Jame purslojanti romantika užgožia socialinį realizmą, vienodos uniformos tik pabrėžia jausmų koloritą, švytintį optimizmą, veržlumą, širdį sprogdinančius neįvardytus troškimus. „Svajojau nufotografuoti akimirką, kai prasideda jaunystė, - atsiduso fotografas. – Ir esu laimingas, kad man nepavyko. Svajonė yra daug nuostabesnė už jos išsipildymą.“

O kaip išsipildžiusi svajonė – knyga? Ar ji taip pat nebeteko savo žavesio, kai virto kūnu? „Deja. Tai buvo mano siekis, o dabar – tik daiktas. Tačiau ši knyga nėra visai tokia, kokios aš norėjau. Žmonės, kurie ja rūpinosi, sudarinėjo, derino, surinko tuos darbus, kuriuos manė, kad reikia surinkti. Aš gal būčiau rinkęs kitus, daugiau... Na, bet užtat jau gimė kita svajonė – kol dar turiu laiko, negaliu leisti jo tuščiai, - juokėsi. – Norėčiau išleisti dar vieną knygą, gal ne tokią prabangią, bet sudarytą taip, kaip man atrodo gražu ir teisinga. Tai tikrai būtų mano knyga“.

Fotografijos – kaip vaikai

Fotomenininkas sutiko, kad sudarant knygą reikia atsižvelgti į meninę fotografijų vertę, reikia objektyvumo. Tačiau, anot jo, ne mažiau svarbus subjektyvus menininko ir kūrinio santykis. „Su nuotraukomis kalbu kaip su vaikais. Jaučiu, kuri kur turi būti,“ - šypsojosi.

Sveikindamas ilgai laukto naujagimio – albumo autorių, S.Krivickas pasiūlė jo vardu pavadinti laivą Klaipėdos uoste. Už jo įrėžtą „pagarbos vertą fotografijos vagą“.

Tuo metu pagalvojau, kad V.Straukas vertas meilės ne tik už nuopelnus – už gražų graudumą, už šypseną, už šviesą akyse. Dėkime jį lyg brangakmenį į premijų ir apdovanojimų apsodus, vadinkime jo vardu laivus ir tiltus, šaukime jį maestro, metru, negęstančiu talentu ar pavydžiai šššnypškime šššiuolaikinio meno šššešššėliuose, jo fotografijų šviesoje ieššškodami koncepcijos, – jam dėl to nei šilta, nei šalta. Jis – Vaclovas Straukas, po Skorpiono ženklu gimęs absoliutus fatalistas, saulę pamilęs romantikas, jausmų ir fotografijos įkaitas, kurio žvilgsnyje pasaulis – gražus.