Neseniai knygynų lentynas pasiekė Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos konkurso laureatų knygos: Mykolo Saukos novelių rinkinys "Grubiai" ir Vitalijos Pilipauskaitės-Butkienės poezijos knyga "Kvėpuoju".

Abu autoriai skirtingi savo pasaulėjauta, vystoma literatūros kalba, žanrais, tačiau sykiu ir panašūs sava pagarba kūrybos pašaukimui. Apie kūrybą, jos kritiką ir laimėjimus – interviu su V.Pilipauskaite-Butkiene (V.P.-B.) ir M.Sauka (M.S.).

– Kada pajutote tuos impulsus rašyti poeziją?

V.P.-B.: Nemanau, kad pajėgčiau atsiminti, kada konkrečiai pajutau ir ar pajutau. Galiu užfiksuoti pirmą savo sąmoningą eilėraščio kūrimą – maždaug penktoje ar šeštoje klasėje kažkokiam moksleivių konkursui. Sekdama Maironio pavyzdžiu, parašiau tekstą apie Vytėnų pilį. Dabar ši pilis žinoma kaip Panemunės pilis, o tais laikais buvo vadinama pagal kolūkį. Prie jos aš augau.

M.S.: Natūraliai, nuo vaikystės pamažu.

– Kaip atrodo kūrimo procesas: rašote spontaniškai ar rytą kilusius vaizdinius nešiojatės iki patogaus momento, vakaro, kai galėsite juos užrašyti?

V.P.-B.: Man šis procesas panašesnis į vaiko nešiojimą įsčiose. Kol tekstas subręsta, iki galės užgimti, praeina daug laiko. Pirmiausia yra jo, beužsimezgančio, pojūtis mano kūne. Tai labai aiškus pojūtis; tarsi idėja jau ieškotųsi žodžių. Šis laikas gali tęstis mėnesius, metus. Tada užrašau – paprastai tai įvyksta vienu ypu, lyg gimdant. Kartais ryte, kartais vakare, kartais dieną, per vaikų pietų miegą. Iš tiesų tai vyksta tada, kai turiu galimybę užrašyti. O jų ne visada būna. Jei matau, kad greitai dar negalėsiu prisėsti ilgiau užrašyti, pasižymiu pirmuosius žodžius ar pirmąjį sakinį, kad prisiminčiau. O paskui jau užrašytą tekstą dar gana ilgai puoselėju. Tai, kas užrašyta, tvarkau, skaitau, švarinu, tikrinu. Ir tai irgi gali trukti metų metus.

M.S.: Dažnai nešuosi su savimi dieną, naktį ir kitą dieną iki tada, kol prieinu iki kompiuterio. Juodoji dėžė sugeria viską, ką noriu pasakyti. Kompiuteryje tekstas rodosi objektyvesnis, išvalytas nuo apnašų ir asmeniškumo, kuriuos palieka rašysena. Būna, kad užsirašau ir nieko nelaukdamas. Negaliu apibendrinti, nes dar neturiu nusistovėjusio ritualo.

– Ar ryžotės pirmąjį kūrinį parodyti rimtam vertintojui ir koks apskritai jūsų santykis su kritika? Ar jums svarbios specialistų pastabos, o gal esate iš tų, kurie klauso tik vidinio kritiko ir negali sąmoningai ieškoti įmantresnio žodžio, sakinio struktūros ar motyvų?

V.P.-B.: Kritikai dirba savo darbą, aš kaip autorė – savo. Kadangi esu profesionali literatūrologė, išmanau, koks yra kritiko darbas. Su šia knyga tarsi atsistoju pati prieš save – aš, kaip autorė, prieš save kaip kritikę. Esu pirmoji kritikė pati sau, todėl ši knyga ir pasirodo tik dabar. Kitų žmonių – mano artimųjų, literatūros profesionalų, skaitytojų – pastabos man irgi svarbios. Man įdomu, ką žmonės patiria skaitydami mano tekstus, ką apie juos mano. Taip pat yra ir kai vedu paskaitas – man įdomu susitikti su kitu žmogumi. Prasiplečia pasaulio pažinimas: matai, o jam štai taip atrodo! Vertinu kito žmogaus patyrimą, emocijas, nuomonę. Tai nuostabu. O apie tą sąmoningą įmantresnio žodžio ieškojimą – man svarbiausia intencija. Suvokti, kodėl darau vieną ar kitą veiksmą. Ieškoti įmantrumo tik dėl įmantrumo – ne mano kelias. Gal todėl ir savo knygą pradedu šv. Bernadetos žodžiais: "Tai, kas bus parašyta kuo paprasčiausiai, bus geriausia. Stengiantis dalykus pagražinti, jie tik iškraipomi."

M.S.: Bet juk vidinis kritikas kaip tik ragina ieškoti, graužia, nepalieka ramybėje. Vidinis kritikas – sąmoningas ir dalykiškas, kirmėliškas.

Stereotipiniai rašytojai nekenčia stereotipinių kritikų. Kiek daug yra kūrinių, kuriuose rašytojas keršydamas į kritiko personažą įskiepija visas komiškiausias ir labiausiai apgailėtinas charakterio savybes. Nesu rašytojas ir su kritikais nesu skausmingai susidūręs, todėl galiu sakyti, kad specialistų pastabos man yra svarbios. Kaip bus, pamatysime.

Anksčiau esu rodęs savo rašinėlius vienam kitam rimtam vertintojui, bet pirmosios knygos konkursas vis tiek yra rimčiausias parodymas.

– Ar jums yra svarbus šis įvertinimas, ar jis nebaugina – juk tai ir labai didelis įpareigojimas antrajai ir kiekvienai kitai knygai?

V.P.-B.: Man svarbu, kad ši knyga išėjo. Svarbu, kad išėjo "Pirmosios knygos" serijoje. Svarbu, kad ji yra tokia, kokia yra. O baugintis neturiu ko – džiaugiuosi, esu rami ir laiminga. Tiesą sakant, net nežinau, ar bus antra ir kitos knygos. Rytoj bus rytoj, tada ir matysime.

M.S.: Atsakysiu kliše – knygą įvertins skaitytojai. Dabar ji dar tik išleista, tai dar nieko nereiškia. O skaitytojų įvertinimo aš didžiąja dalimi net ir nesužinosiu.

Bus labai didelis įvertinimas, jeigu skaitys žmonės, kurie nėra mano mama.

Nemanau, kad tai įpareigoja. Jeigu taip, tada kuo įpareigoja? Juk galima daugiau knygų nebeleisti. Pirma gali būti ir paskutinė. O jeigu ruoščiausi leisti, įsipareigojimas sau: daryti kokybiškai, reikalauti iš savęs daugiau, daryti taip, kad pačiam patiktų ir kad pačiam būtų įdomu. Tokie yra įsipareigojimai, nesvarbu, kelinta knyga ir kokia leidykla ją leidžia.

– Vitalija, koks jūsų santykis su proza? Ar esate rašiusi proza?

V.P.-B.: Šiek tiek. Mokyklos laikais tai net visai rimtai bandžiau. O ir studijų metais. Esu prikaupusi užrašų su idėjomis prozai. Gal kada grįšiu prie jos. O gal ir ne. Eilėraštis mane labiau intriguoja – kaip perteikti tą pačią idėją sutelkčiau. Kaip visą kūrinio kūną, atskirą visatą sutalpinti į mikropasaulį; išgryninti iki kristalo. Arba iki vienos, pirminės, ląstelės.

– Mykolai, jūsų atsakymai bus pateikti kartu su kitu Pirmosios knygos konkurso laureatės, poetės V.Pilipauskaitės-Butkienės, atsakymais į identiškus klausimus. Nežinau, kiek esate susipažinęs su jos kūryba, poezijos knyga, tačiau įdomus jūsų santykis su poezija. Ar esate rašęs poezijos?

M.S.: Vitalijos knygos dar neskaičiau, bet žinau, kad ji visai kitokia: sumanymas, patirtis, turinys, kalba, pateikimas – viskas labai skiriasi. Man patinka, kad komisija šiemet išrinko tokį duetą. Taip daug įdomiau.

Poezija yra vienas iš gyvybinių kalbos organų. Plaučiai, širdis, smegenys. Yra ir kitokių kalbos atmainų, pavyzdžiui, biurokratinė, teisinė kalba, primenanti surambėjusią padų odą. Ir jos visos reikalingos, visos man įdomios. Įdomu paspaudyti padus, paskui pasiklausyt širdies plakimo.

Man atrodo, kad eilėraščių rašiau mažiau už vidutinį vaiką ir vidutinį paauglį. Vieną kitą. Bet tai jau nebesvarbu – seniai buvo.

– Vitalija, knygoje rašote, kad moteriškumo raiška yra svarbiausia ne tik kūrybos, bet ir išgyvenimų tema. Kokia moteris, jūsų nuomone, dominuoja mūsų visuomenėje ir lietuvių literatūroje?

V.P.-B.: Nemėgstu absoliutinti. Man labiau patinka įžvelgti grožį atskiruose dalykuose. Man patinka kiekvieno žmogaus unikalumas. Mes kiekvienas esame ta unikali, nuostabi ląstelė; kiekvienas kaip savitas tekstas, eilėraštis apie save patį. Galbūt kaip literatūros mokslininkė ir aš kada nors grįšiu prie šios dominavimo temos. Bet poezija yra visai ne apie tai.

– Mykolai, jūsų novelių stiprumas – ne tik ironija, bet ir labai tiksliai parinkta jos dozė: reikia ryti vienu ypu, bet dėl intensyvaus skonio čia pat negali griebtis kitos, reikia bent nedidelės pauzės. Ar lygiai taip pat rašote – vienu ypu, su pertraukomis, o gal knygoje tik koks dešimtadalis jūsų sukurtų istorijų, kurios randasi lyg dienoraščio įrašai?

M.S.: Įdomu sužinoti jūsų įspūdį, nes pats jau perdozavau ir nebegaliu pajusti to "vieno ypo" poveikio. Novelės tiek kartų perrašytos, iš naujo mano perskaitytos, kad sunku atsiriboti ir suprasti, kaip jos veiks kitą. Ten yra gal dešimtadalis to, ką esu prirašinėjęs "aplink". Bet nespontaniškai. Iš viso to išrankiojau po žodį, klijavau, karpiau, kaip maniakas iš skirtingų laikraščių iškarpo po raidę. Nepasakysi, kad maniakas "sėdo ir spontaniškai suklijavo grasinantį laišką". Juk jis ilgai planavo žmogžudystę.

– Vienos novelių herojaus klausiama apie sudėtingos leksikos šaltinį. Peradresuosiu šį klausimą ir jums.

M.S.: Sudėtingą leksiką turbūt lemia sudėtingas galvojimas. Kartais mintys vargina savo priekabumu. Bet tikiuosi, kad ta leksika ne tokia ir sudėtinga, arba tik kartais.

– Tekstai papildyti piešiniais – gal sulauksime ir grafinio romano?

M.S.: Tie piešiniai buvo lyg ir bandymas praplėsti teksto galimybes, asmeninis eksperimentas, kuris nepretenduoja į originalumą. Eksperimentas yra toks žodis, kuris dažnai vartojamas pateisinti pačiam save. Jei kažkas neaiškaus, nesuprantamo, klampaus, dažnai sako – tai eksperimentas. Supraskite, jau vien todėl gerai. Pasklinda laboratorijos kvapai, matai kolbas, baltus chalatus, kylančius garus ir supranti: kur eksperimentas, ten bus ir pažanga.

Daug garsių kūrinių susilaukė prisipažinimo vien todėl, kad tai buvo drąsūs eksperimentai.

Bet dažniausiai noras eksperimentuoti praeina ir atsiranda noras daryti tai, kas jau išrasta ir patikrinta. Taip pankų ir metalistų drabužiai darosi vis pilkesni, jie nusiskuta plaukus, įsidarbina įmonėse, išsiveria auskarus ir žiogelius. Galų gale iš viso maišto lieka tik odinė striukė.