Šiemet sukanka 125 metai, kai gimė Jonas Murka (1889–1945) – lietuvių pedagogikos novatorius, pirmosios Lietuvoje strateginės švietimo programos – šešių privalomų mokyklos skyrių ir vadovėlių jiems autorius. Šviesuolio, kurio mintis atgimimo laikotarpiu kopijavo ir naudojo kaip savo ne vienas garsus Lietuvos pedagogas, atminimas iki šiol nebuvo tinkamai įamžintas.

Savinosi jo idėjas

"Senelis gana anksti mirė, bet svarbiausia – dėl politinių priežasčių ankstyvuoju sovietmečiu jo pavardės iš viso nebuvo galima minėti, tad visi jį pamiršo. Kitas dalykas – buvo pedagogų šviesuolių, plagijavusių senelio rankraščius ir jo mintis pateikusių kaip savo. Galbūt tie žmonės taip pat nelabai norėjo, kad J.Murkos pavardė būtų minima?" – priežastis, kodėl J.Murka ilgam buvo užmirštas, svarstė anūkas kaunietis istorikas Linas Bulota, atsisakęs konkrečiai įvardyti, kas plagijavo senelio mintis. "Tai yra žinomos pavardės, skaitykite, kas atgimimo laikotarpiu rašė apie tautinės mokyklos kūrimą, ir suprasite", – šyptelėjo pašnekovas.

Šiauliuose gyvenęs talentingas, visa apimančio sisteminio žvilgsnio pedagogas ir būsimų pedagogų mokytojas buvo ypač darbštus. Didžiąją gyvenimo dalį kamuojamas negalios – sirgęs plaučių tuberkulioze, keturiolika metų buvęs prikaustytas prie lovos, jam pašalinta vienuolika šonkaulių – parašė apie 40 vadovėlių, metodiniuose patarimuose mokytojams siūlė modernių vakarietiškų švietimo idėjų.

Su okupaciniais režimais nebendradarbiavusio, sovietų valdžiai nelojalaus, tautinės mokyklos idėjas propagavusio, etninės Lietuvos klausimais straipsnius rašiusio J.Murkos pavardę ir darbus ankstyvuoju sovietmečiu siekta ištrinti iš istorijos. Vėliau jo darbai tapo prieinamesni. Naudodamasis šia proga, L.Bulota, studijuodamas Vilniaus pedagoginiame institute, diplominio darbo tema pasirinko senelio darbus. "Tik prie Nikitos Chruščiovo atšilimo ir buvo galima pradėti klibinti tą laikotarpį – tarpukarį. Ir aš pas profesorių Joną Laužiką, kuris man dėstė Lietuvos pedagogikos istoriją, 1972 m. iš J.Murkos darbų ėmiau rašyti diplominį darbą, nors, žinoma, niekam neaiškinau, kad tai – mano senelis", – prisiminė L.Bulota.

Novatorius ir pradininkas

J.Murkos nuopelnai Lietuvos pedagogikai – išskirtiniai. "Jei žmogus yra nuveikęs gyvenime ką nors tokio, nuo ko prasideda atskaita Lietuvos pedagogikos istorijoje, jį sunku su kuo nors palyginti, – pastebėjo šviesuolio vaikaitis. – Kalbu apie 1919 m. "Metodikos etiudus". Tai knyga, skirta mokytojams ir tėvams. Nuo jos prasidėjo metodinė pedagogikos literatūra Lietuvoje. Jau vien šiuo darbu senelis įėjo į pedagogikos istoriją, lietuviškąsias enciklopedijas."

J.Murka kartu su kitais to meto Lietuvos švietėjais kūrė mokykloms programas, pagal kurias mokytasi iki 1934 m. Anuomet siekta visiems privalomai suteikti pradinį išsilavinimą. "Tai buvo nepaprastai pažangus žingsnis, įtvirtintas įstatymu. Mūsų ausiai šiandien ta šešių klasių pradžios mokykla skamba keistokai, sakykime, tai buvo šešių klasių pagrindinė mokykla, prieinama visiems, – pabrėžė L.Bulota. – Ir J.Murka šiai sistemai rašė vadovėlius. Visi vadovėliai, kurių reikėjo privalomiems šešiems mokyklos skyriams, buvo jo parašyti. Tarpukario Lietuvoje buvo visas šūsnis skirtingų autorių parašytų konkuruojančių pradžios mokyklos vadovėlių, be to, labai gerų. Bet niekas kitas nepateikė visos vadovėlių sistemos."

Už nuopelnus valstybei šviesuolis 1928 m. pirmuoju civiliniu teikimu apdovanotas Gedimino IV laipsnio ordinu.

Steigė "Aušros" muziejų

J.Murka jį pažinojusiųjų buvo apibūdinamas kaip kuklus, plačios erudicijos žmogus, mokėjęs per dešimt kalbų. Grįžęs iš Rusijos, kur buvo pasitraukęs Pirmojo pasaulinio karo metais, J.Murka su šeima – žmona Elena ir dukromis Rūta, Laima, Grožvyda ir Danute – gyveno ir dirbo Šiauliuose. Šiam miestui šviesuolis davė ypač daug. J.Murka buvo vienas iš J.Janonio gimnazijos atkūrėjų, organizavo suaugusiųjų mokymo kursus, jo iniciatyva Šiauliuose atsirado suaugusiųjų gimnazija.

"Jis kartu su Peliksu Bugailiškiu, Stasiu Brašiškiu, Jonu Fledžinsku buvo "Aušros" muziejaus steigėjai. Nors dabar viskas skamba kiek kitaip. Dabar, kalbant apie Šiaulių "Aušros" muziejų, teigiama, kad steigėjai – "P.Bugailiškis ir kiti". Net pačiame "Aušros" muziejuje galima išgirsti tokį atsakymą. Reikėtų įvardyti, kas tie kiti", – užsiminė L.Bulota.

Sunki liga J.Murkai nesutrukdė rašyti. "Tai buvo fantastiško darbštumo žmogus. Visiškai netekęs darbingumo, vis tiek nepasidavė, atkakliai dirbo iki pat paskutinės dienos. Ir tiek nuveikė, kad sunku įsivaizduoti, kaip vienas žmogus galėjo suspėti. Neįtikėtina, kai suskaičiuoji jo knygas, diapazoną, jau nekalbant apie publicistikos straipsnius", – žavėjosi istorikas.

J.Murka parengė visą ciklą istorinių straipsnių. Kai kuriuos publicistinius straipsnius pasirašydavo slapyvardžiais, pavyzdžiui, straipsnius apie Vilniaus krašto lietuvinimą – Vilniškiu. Vienas didžiausių J.Murkos darbų – istorinės tematikos studija su žemėlapiais apie Rytų Lietuvos etnografines ribas – liko nebaigtas, kaip ir literatūros teorijos vadovėlis "Raštų kūrimo teorija".

Talkino trečia dukra

Didžiausios apimties ir reikšmingiausias J.Murkos darbas yra saugomas Mokslų akademijos rankraštyne – 4 tūkst. puslapių aštuonių tomų Lietuvos pedagogikos istorijos chrestomatija "Didieji mūsų švietimo ir auklėjimo periodai (1385–1919)". "Du kartus ruošta spaudai, taip ir nebuvo išleista – liko rankraštyje. Labai daug autorių šiuo rankraščiu naudojosi, taip pat ir gerai žinomi mūsų šviesuoliai, tik neminėdami J.Murkos pavardės. Yra autorių, rašiusių apie senąją lietuvių mokyklą, citavusių ištisas pastraipas ir nenurodžiusių, iš kur tai paimta. O paimta akivaizdžiai iš senelio rankraščio", – pastebėjo istorikas.

Medžiagą šiam veikalui J.Murka rinko visą gyvenimą. "Parašė jau sunkiai sirgdamas, nesikeldamas iš patalo. Rašė gulomis, ant specialiai prie lovos pritaisytos lentelės pasidėjęs popieriaus lapus. Pavargus jam dažnai talkino trečia dukra Grožvyda", – mamos Laimos Murkaitės-Bulotienės pasakojimus apie pasiaukojamą senelio darbą prisiminė jo anūkė vilnietė dailininkė Giedrė Bulotaitė-Jurkūnienė.

Idėjos – gyvos ir šiandien

Nemažai pedagogikos novatoriaus siūlytų ugdymo idėjų ir šiais laikais yra siekiamybė. "Jis kalbėjo apie visapusišką asmenybės ugdymą. To labai pasigendame mūsų mokyklose, kur stengiamasi kuo daugiau informacijos prikišti į moksleivių galvas, bet vis dar nesusimąstoma apie asmenybės ugdymą. Dabar kompiuteris tampa dievu, o juk jis – viso labo įrankis. Žmogus ir jo smegeninė turėtų būti pirmoje vietoje", – pastebėjo L.Bulota.

Pašnekovo žodžiais, J.Murka gyveno tuo laikotarpiu, kai vyko kova tarp tradicinės, arba klasikinės, ir modernios švietimo mokyklos. Šviesuolis buvo modernios mokyklos šalininkas. Jis propagavo darbo mokyklą, kurios idėjomis ir šiandien remiasi Montessori sistema, siūlanti reiškinius, objektus tyrinėti visapusiškai – taip vaikams suteikti įvairių sričių žinių. "Sovietiniu laikotarpiu mokyta remiantis formalistine mokykla: išdėsčiau medžiagą, vaikai iškalė, vadinasi, išmoko. Bet taip neugdomas mąstymas. Remiantis darbo mokykla, buvo galima bulves ravint apie Marką Aurelijų pasakoti ir su garsiausiais grožinės literatūros kūriniais vaikus supažindinti, kaip persiėmusi senelio idėjomis darė mūsų močiutė Elena Murkienė", – jos patirtą auklėjimą prisiminė G.Bulotaitė-Jurkūnienė.

"Tuo metu senelis buvo vienas moderniausių pedagogų Lietuvoje ir vienas iš modernesnių Europoje. Buvo silpnos sveikatos, tad važiavo gydytis į Šveicariją, Prancūziją. Besigydydamas, Ciuricho universitete lankydavo paskaitas, įsigydavo naujausios literatūros – iš ten sėmėsi idėjų", – pastebėjo L.Bulota.

Artimieji J.Murką prisimena kaip labai principingą, darbštų, kartu labai šiltą, imlų žmogų, kuriam viskas buvo įdomu. "Turėjo senelis Dievo dovaną – buvo pedagogas iš pašaukimo. Jam pačiam didžiausia, rimčiausia profesija buvo mokytojas. Senelis ieškojo žmonių ir pastūmėdavo juos į priekį. Mokiniai sakydavo: atrodo, kiekvieną iš mūsų jis pačiupinėja. Ir jei tik pastebėdavo mokinių gabumų krislą, visokeriopai skatindavo: eidavo pas tėvus, ragindavo nukreipti į tą pusę, leisti mokytis", – pasakojo L.Bulota.
1945 m. lapkritį, J.Murkai mirus, dingo jo asmeninė biblioteka ir archyvas. Apie 4 tūkst. knygų turėjusioje bibliotekoje buvo tokių bibliografinių retenybių kaip keli tomai "Scriptorum Rerum Prussicarum", senųjų lietuviškų knygų originalų, didžiųjų atlasų. "Po senelio laidotuvių geri žmonės močiutei pranešė, kad ją ruošiamasi išvežti. Močiutė taip ir išėjo iš namų – tik su rankinuku. Viskas liko: ir knygos, ir daiktai, ir dokumentai", – apgailestavo G.Bulotaitė-Jurkūnienė. Šviesuolio knygos atsidūrė Vilniaus universiteto, kitose Lietuvos, taip pat Rusijos Federacijos, privačiose bibliotekose.

Švietėjo pėdsakas Kaune

Kaune, Vytauto pr., įsikūręs Lietuvos švietimo istorijos muziejus negali pasigirti eksponatų, susijusių su J.Murka, gausa. "Šio švietėjo daiktų ar kitų rimtesnių eksponatų neturime. Turime jo rašytų vadovėlių, keletą nuotraukų, bet svarbiausios knygos – "Metodikos etiudų" – neturime taip pat, – apgailestavo muziejininkė Jūratė Jagminienė. – Šiuo metu muziejuje veikia didelė paroda "Lietuvos inteligentai – vadovėlių mokykloms autoriai", čia eksponuojame ir J.Murkos vadovėlius, pateikiame informacijos apie jį. Rudenį planuojame surengti atskirą šiam pedagogui skirtą parodą." Eksponatų būsimai parodai, kurie ir liks muziejuje – J.Murkai priklausiusį staliuką, lagaminą ir kita, – žadėjo padovanoti pedagogikos novatoriaus anūkai.

Rudenį Šiauliuose J.Murkai turėtų iškilti jo proanūkio skulptoriaus Džiugo Jurkūno kuriamas paminklas. Keturių metrų aukščio abstraktus granito monumentas, vaizduojantis švyturį, skiriamas visiems pedagogams – visuomenės šviesuliams. Paminklą Šiauliams dovanoja Garbaravičių giminė – J.Murkos dukters Grožvydos Murkaitės-Garbaravičienės sūnūs Arvydas ir Ramūnas, taip pat anūkai, atstovaujami Jono Garbaravičiaus. Vienas iš mecenatų – Kauno politikas, buvęs miesto meras Arvydas Garbaravičius – pats nematęs savo senelio gyvo, jį prisimena iš močiutės, mamos ir tetų pasakojimų. "Po karo teta Rūta Murkaitė buvo išvežta, trylika metų kalėjo Vorkutos ir Taišeto lageriuose. Mano tėvai sėdėjo kalėjimuose, buvo pasitraukę į Vokietiją, bet vėliau sugrįžo į Lietuvą. Buvome auklėjami J.Murkos skleista lietuvybės, idealizmo dvasia. Šią dvasią siekėme perteikti ir savo vaikams, – prisiminė A.Garbaravičius. – Mano vaikystės prisiminimai tokie: gyvenome Žaliakalnyje, bute priešais kino teatrą "Daina". Trijų kambarių komunalinis butas po kambarį buvo paskirstytas trims skirtingoms šeimoms. Buvo metas, kai viename kambaryje tilpome septyniese: mano tėvai, aš su broliu Ramūnu, močiutė Elena ir dvi tetos – Rūta su Danute."

Pedagogikos novatorius buvo palaidotas Šiauliuose, 1967 m. jo palaikai perlaidoti Kaune, Eigulių kapinėse – šalia žmonos Elenos Murkienės palaikų. Tame pačiame kape palaidotos ir dvi Murkų dukros: Rūta Murkaitė ir G.S.Murkaitė-Garbaravičienė su vyru Jonu Garbaravičiumi. Pasak šviesuolio vaikaičių, simboliška, kad ant kapo augusios dvi liepos suaugo į vieną kamieną – tai tarsi senelių gyvenimas.

Rengiant straipsnį naudotasi G.Bulotaitės-Jurkūnienės surinkta medžiaga.

Komentaras

Stasys Tumėnas

Kalbininkas, Šiaulių universiteto docentas

J.Murka – sovietmečiu bandytos ištrinti tautos istorinės atminties pavyzdys. Ilgai buvo pamirštas, primirštas ir dabar. Net ir pedagogikos studentai jo nelabai žino. O juk šio šviesuolio nuopelnai – didžiuliai. Jis parašė keliasdešimt vadovėlių, iš kurių 1918–1945 m. mokėsi dvi lietuvių kartos. Taigi J.Murka formavo tarpukario Lietuvos pilietį.

J.Murka – unikali asmenybė. Kai kurios jo idėjos nepaprastai aktualios ir dabar. Šiandienos mūsų pedagogai apie suaugusiųjų mokymą, integruotą mokymąsi kalba tarsi apie naujus dalykus. Apie visa tai jau XX a. pradžioje kalbėjo, rašė J.Murka!

Įamžinant J.Murkos atminimą, reikėtų išleisti jo rankraštį "Didieji mūsų švietimo ir auklėjimo periodai (1385–1919)". Tą rankraštį vieni mokslininkai deramai citavo nurodydami šaltinį, autoriaus pavardę, bet buvo ir tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjų, kopijavusių ištisas pastraipas, jie šiek tiek perfrazuodavo ir pateikdavo kaip savo mintis. Kas konkrečiai taip elgėsi? Tam, kad būtų galima įvardyti pavardes, reikėtų atlikti atskirą studiją.