Tai tarptautinio tarpdisciplininio kolektyvo, kuriame dalyvauja lietuviai Masačusetso technologijos instituto (MIT, JAV) tyrėjai Nomeda ir Gediminas Urbonai, architektė, Graco universiteto doktorantė Indrė Umbrasaitė, Norvegijos architektas Alexanderis Furunesas Eriksonas ir Prancūzijos biologas Raphaelis Mathevet, kūrybos vaisius.
„Pelkių žaidynės“ (Wetland.games) yra tiek internetu, tiek gyvai žaidžiamas vaidmenų žaidimas, kuriame simuliuojama reali ekosisteminė dinamika tokiose kompleksiškose vietovėse kaip pelkės ir šlapynės, esančios upių deltose. Kuriant žaidimą pasitelkti daugiau nei 20 metų kaupti aplinkosauginiai ir socioekonominiai duomenys.
Pasak G. Urbono, remiantis žaidėjų sprendimais, žaidime modeliuojami realūs ateities scenarijai ir diplomatija tarp rūšių. Atskleidžiama, kaip įvairios ekonominės veiklos, pavyzdžiui, žvejyba, ryžių auginimas ar turizmas sąveikauja su kitais, ne žmonių, o gamtos, faktoriais, ir kaip paveikta gamta daro įtaką ekonominei žmonių veiklai.
Skirtingos formos
Žaidimą įkvėpė tūkstančius kilometrų apimanti Kamargo pelkių vietovė Prancūzijoje, Ronos upės deltoje, kur šimtus metų derinama ekonominė žmonių veikla ir aplinkos saugojimas. Žaidėjai prisiima vaidmenis ir interesus – ūkininkų, nendrių rinkėjų, medžiotojų, gamtosaugininkų, politikų, paukščių, augalų. Pagrindinis žaidimo tikslas – padėti suprasti sudėtingus veikėjų tarpusavio ryšius, jų poveikį klimatui, aplinkai ir išmokti tarprūšinės diplomatijos.
G. Urbonas tikina, kad „Pelkių žaidynės“ itin aktualus klimato kaitos akivaizdoje. „Šio metabolistinio modelio aktualumas išryškėja nagrinėjant dabartinius iššūkius: kylantis jūros lygis ir dirvožemio sūdrėjimas ardo Kamarge šimtmečiais puoselėtas praktikas, tokias kaip ryžių auginimas ar gyvulių ganymas. Subtili gėlo ir sūraus vandens pusiausvyra, anksčiau natūraliai kintanti, dabar išbalansuota. Kadangi gėlo vandens šaltiniai senka dėl ledynų tirpimo, o sūraus vandens lygis kyla ir skverbiasi į kraštovaizdį, ištisi regionai susiduria su ekologine transformacija“, – teigia MIT Architektūros ir planavimo mokyklos profesorius.
Bienalėje N. ir G. Urbonų kurtas žaidimas pristatomas skirtingomis formomis: pasitelkiant animaciją, spaudinius ir žaidimo dirbtuves. Jų metu įsikūnyti į ūkininkus, paukščius, augalus ir kitus veikėjus dalyviams padės simboliniai totemai, kaukės, vėliavos, kiti ženklai ir interaktyvios sąsajos.
„Eksperimentuojame su įkūnytu pažinimu ir ekologine empatija. Tai vienu metu ir kognityvinė, ir fizinė transformacija. Svarbu pabrėžti, kad tai performatyvi, strateginė simuliacija, transformuojanti realius ūkinės-ekonominės veiklos ir vadybos provokuojamus konfliktus, tokius kaip Kamargo pelkėse“, – pažymi tyrėjas.
N. ir G. Urbonų kuruojamos dirbtuvės vyks Venecijos bienalės metu šių metų lapkričio 8–9 d. Šioje performatyvaus žaidimo sesijoje dalyvaus NABA Milano akademijos ir Vytauto Didžiojo universiteto studentai. Jie skirs dėmesį daugialypiam kolektyviniam intelektui ir kraštovaizdžio planavimo diplomatijai.
Paprastų sprendimų nėra
Pelkės intriguoja kolektyvinio intelekto požiūriu. Tai sudėtingos ekosistemos, kurioms išsaugoti paprastų sprendimų nėra – kartais žmogaus atsitraukimas gali padaryti tik dar didesnę žalą. Pavyzdžiui, Kamargo pelkėse žmogaus sukurti drėkinimo kanalai ir užtvankos saugo nuo kylančio jūros lygio, dirvos erozijos. Pasitraukus, daug pelkių būtų užlieta jūros vandeniu, druska sunaikintų unikalias ekosistemas, pakenktų paukščių ir kitoms rūšims.
Panašių konfliktų matoma Belovežo girioje Lenkijoje ir Baltarusijoje. Nors tai viena iš paskutinių Europos sengirių, praeities miško kirtimai, medžioklė ir žemės ūkio plėtra paveikė miško sudėtį ir bioįvairovę. Šiandien, siekiant išsaugoti ekosistemas, būtinas vietos žiniomis ir moksliniais tyrimais pagrįstas tvarkymas ir vietos gyventojų veiklų įtraukimas.
„Turime suprasti, kad Kamargo pelkė – tai milžiniška teritorija, kurioje žmonės gyvena ir ją tvarko nuo seno: jau viduramžiais imta kasti kanalus, reguliuoti vandens lygį, nuo kurio priklauso ir įvairių gyvūnų demografija. Pavyzdžiui, pakėlus vandens lygį ir iškirtus nendres, pelkę paliks didieji baubliai, kurie gyvena nendrynuose. Dėl šio konflikto turi derėtis gamtosaugininkai ir nendrių kirtėjai“, – sako N. Urbonienė.
Pasak autorių, šis žaidimas yra kompleksinių sistemų supratimo ir edukacijos priemonė: žaisdami jį, žmonės gali sužinoti apie tvarumo iššūkius, tarprūšinės diplomatijos svarbą, ryšį tarp žmonių ir gamtos.
Ateities mokymosi aikštelė
Ne tik fizine, bet ir skaitmenine forma prieinamas žaidimas naudingas realiems įvairių profesijų atstovams – nuo žemių savininkų iki politikos formuotojų, kurie ne visada sutaria. Žaisdami „Pelkių žaidynes“, jie gali pažvelgti į sugyvenimo iššūkius sudėtingose ekosistemose kitu kampu, greitai pamatyti ilgalaikius savo sprendimų padarinius.
N. ir G. Urbonai pelkes tyrinėja jau senokai – prieš septynerius metus šią temą ėmėsi nuodugniai nagrinėti jų kuruotoje „Pelkių mokykloje“ Venecijos architektūros bienalėje. Čia buvo suformuluota idėja, kad pelkė gali tapti ir ateities vaizduotės mokymosi aikštele, kurioje tyrinėjimas, kūryba ir eksperimentavimas kyla natūraliai, t. y. atsiranda iš pačių dalyvių smalsumo, patirties ir sąveikos su aplinka.
Eksperimentuojame su įkūnytu pažinimu ir ekologine empatija. Tai vienu metu ir kognityvinė, ir fizinė transformacija.
Remiantis Friedricho Schillerio koncepcija „Playdrive“, žaidimas tampa vidine varomąja jėga, skatinančia smalsumą, bendradarbiavimą ir kritinį mąstymą. Pelkė, su nuolat kintančiu kraštovaizdžiu ir gyvybingomis ekosistemomis, suteikia unikalią galimybę mokytis per pojūčius, patyrimą ir improvizaciją, kur žaidimas ir mokymasis susilieja į vieną organišką procesą.
Šios minties vedami N. ir G. Urbonai kartu su MIT Klimato vizijų grupe sukūrė visą seriją eksperimentinių projektų, pvz., patirtinį žaidimą išmaniesiems telefonams „Swamp Game: Eat Me“, kviečiantį įsikūnyti į įvairias gyvybės formas ir pažvelgti į pasaulį iš kitų rūšių perspektyvos. Sukurtas Bruno Latouro ir Peterio Weibelio užsakymu parodai „Critical Zones“, vykusiai ZKM Karlsrūhėje 2020–2021 m., šis pelkių įkvėptas ir perspektyviškumui skirtas interaktyvusis videožaidimas šiuo metu eksponuojamas ir gretutiniame Venecijos bienalės renginyje – parodoje „Kita Žemė: skaičiavimas, krizė, kosmologija“ (The Next Earth: Computation, Crisis), kuruojamoje MIT Architektūros ir planavimo mokyklos profesorių Anos Miljacki ir Nicholas de Moncahaux su Benjaminu Brattonu (Antikythera).
Parodoje, įsikūrusioje centre „Palazzo Diedo-Bergruen Arts & Culture“, nagrinėjami aktualūs klausimai, kaip šiuolaikinė architektūra ir kognityvinės technologijos susikerta Nooceno epochoje, kur žmogaus, mašinos ir planetos intelektas drauge permąsto, kaip dirbtinio intelekto (DI) kuriami skaičiavimai, kosmologija ir kūrybinės praktikos gali formuoti mūsų aplinką ir tvarų ateities pasaulį.
Intelektų bendrystė
Venecijos architektūros bienalės 19-ąją tarptautinę architektūros parodą kuruoja žinomas italų architektas, inžinierius, MIT profesorius Carlo Ratti. Šių metų paroda „Intelligens. Natūralus. Dirbtinis. Kolektyvinis“ kviečia bendradarbiauti skirtingas intelekto formas, permąstyti aplinką, eksperimentuoti, peržengiant dabartinį siaurą susitelkimą į DI ir skaitmenines technologijas.
Koncepcija „Intelligens“ sujungia intelektą ir lotynišką žodį „gens“, reiškiantį žmones, – ji išryškina sudėtingą santykį tarp architektūros, intelekto (žmogiškojo, ekologinio, išplėstinio, algoritminio) ir dviejų šiuolaikinių krizių – klimato griūties ir gyventojų skaičiaus augimo. C. Ratti kviečia bienalės dalyvius įsivaizduoti, kaip šios jėgos galėtų „bendradarbiauti, prisitaikant prie liepsnojančios planetos“.
„Adaptacijos laikais centre yra architektūra, turinti vadovauti optimistiškai, pasitelkti visas intelekto formas – natūralų, dirbtinį, kolektyvinį. Architektūra turi peržengti kartų ir disciplinų ribas – nuo tiksliųjų mokslų iki menų. Ji turi permąstyti autorystę ir tapti įtraukesnė, mokytis iš mokslo“, – teigia C. Ratti.
Naujausi komentarai