Pianistas R. Lozinskis: reikia tikėtis geriausio, bet neplanuoti

Muzikanto braižas – tai jo asmenybė, sako pianistas Robertas Lozinskis. Jaunas, 24 metų atlikėjas – neseniai pasibaigusio VII tarptautinio Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso vienas laureatų.

Šiuo metu Škotijos karališkojoje konservatorijoje studijuojantis kaunietis pirmąją vietą užėmė tarp pianistų. Apie laimėjimą, muziką ir gyvenimo vertybes – pokalbis su R.Lozinskiu.

– Muzikos mokytis pradėjote Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje, į kurią, kaip tikriausiai daugelį, dar vaikystėje atvedė tėvai. Tačiau kada įvyko lūžis, kai muzika pradėjote domėtis rimtai ir tvirtai apsisprendėte tapti pianistu?

– Į šį klausimą galėčiau atsakyti dvejopai. Muzika pradėjau domėtis labai anksti, tačiau ne klasikine. Labai mėgau (ir iki šiol mėgstu) populiariąją muziką, ypač – aštuntojo dešimtmečio. Užaugau su "The Beatles" ir džiazu. O klasikinė muzika beveik iki pat mokyklos baigimo man buvo tarsi antraeilė, ja domėjausi mažiau, o ir skambinti fortepijonu tingėjau. Ilgai abejojau, ar muzika tikrai mano pašaukimas, nes man patiko ir sportas. Rimtesnis posūkis įvyko dvyliktoje klasėje, o kaip galutinį tašką apsisprendžiant galėčiau įvardyti studijas Berlyno menų universitete, kurio trečiame kurse mokiausi pagal mainų programą. Metai ten visiškai pakeitė mano pasaulėžiūrą, suvokimą apie muziką ir pradėjau dirbti tikslingai – to iki tol nebuvau daręs. Galbūt tas lūžis įvyko taip vėlai todėl, kad esu kilęs ne iš muzikantų šeimos. Turiu tokių draugų, kurių tėvai muzikai – akivaizdu, kad jiems tarsi užprogramuota sekti tėvų pėdomis, nes tokie žmonės turi mažiau motyvacijos problemų. Mano vaikystės draugų ratas – paprasti gatvės vaikai, tad ir aš į muziką žiūrėdavau nepatikliai.

– Kodėl pasirinkote būtent fortepijoną?

– Pasirinkimo priežastis labai banali. Sesė grojo fortepijonu, tad mama sugalvojo, kad ir aš juo grosiu, dėl pasirinkimo net nebuvo klausimų. O kodėl patinka? Tarp muzikantų vyksta amžinas karas, kuris instrumentas geresnis. Aš esu itin tvirtos nuomonės, kad fortepijonas yra labai geras instrumentas. Jau vien kiek kūrinių jam yra parašyta. Žinoma, pianistams sunkiau gauti darbą, nes orkestre juo juk negrojama. Kita vertus, būdamas pianistas, esi labai plataus profilio muzikantas, nes gali groti viską – nuo klasikos iki džiazo, kamerinę muziką, gali būti koncertmeisteris ar groti fortepijoninius duetus.

– Gal ir pats grojate džiazą?

– Groju, bet atlikdanas šio žanro kūrinius nelabai pasitikiu savo jėgomis. Džiazą labai mėgstu, klausau, domiuosi, bet niekada jo groti nesimokiau, tad trūksta džiazo harmonijos žinių. Mėgstu improvizuoti, tačiau tik artimiesiems ir draugams.

– Kiekvienas muzikantas turi savitą grojimo stilių, kurio atsiradimą kildina iš skirtingų dalykų: vieni – mokyklos, kiti – tam tikros socialinės ar kultūrinės terpės, treti – iš šeimos. Kas suformavo jūsų muzikinį skonį, jūsų, kaip atlikėjo, braižą, kuris jau akivaizdus, nors ir esate ganėtinai jaunas?

– Aš manau, kad muzikanto braižas – tai jo asmenybė. Mane kaip žmogų formavo daug kas, netgi dalykai, nesusiję su muzika. Šiuo aspektu labai svarbus žmogus – Birutė Kumpikienė, pas kurią mokiausi groti fortepijonu Kauno J.Naujalio muzikos gimnazijoje. Apskritai, ši mokykla man sukelia labai gerų prisiminimų – tai puiki vieta. Ji nedidelė, tad ten vyrauja jauki kamerinė atmosfera. Be to, mokytojai, kurie su manimi dirbo, – fantastiškos asmenybės. Labai įkvėpė ir kiti dėstytojai. Ir ne tiek per pamokas, kiek betarpiškai bendraujant. Neįkainojamas laikas, kurį praleidau su savo buvusiu Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoju profesoriumi Zbignevu Ibelhauptu, tiesiog kalbėdamasis su juo apie įvairius dalykus. Jis yra nepaprastai inteligentiškas žmogus. Daug įvairaus peno duoda ir mano laisvalaikio pomėgiai: teatras, knygos – ypač mėgstu skaityti klasiką, filmai, kurių žiūriu itin daug.

– Kokią muziką mėgstate groti labiausiai? Galbūt turite savo mėgstamus kompozitorius, epochą, stilių, žanrą?

– Mėgstami kompozitoriai nuolat keičiasi. Tačiau galiu pasakyti, kad šiandien man patinka vėlyvojo romantizmo rusų kompozitoriai – Sergejus Rachmaninovas ir Aleksandras Skriabinas. Labai mėgstu Johanesą Brahmsą, Ludvigą van Beethoveną, Johaną Sebastianą Bachą. Pastarojo muzika – neįtikimai geniali. Manau, jį grosiu, kai būsiu senas ir patyręs. O laisvalaikiu klausau visko – džiazo, regio, repo, net ir elektroninės šokių muzikos, dievinu Stevie'ą Wonderį.

– O ar turite mėgstamiausią pianistą, kurį galėtumėte vadinti savo autoritetu?

–  Man patinka, kaip skirtingi pianistai groja skirtingą muziką. Pavyzdžiui, S.Rachmaninovo kūrinius geriausiai atlieka jis pats – labai paprastai, be jokių sugriebimų už širdies, itin ritmiškai, tačiau labai įtaigiai. Labai mažai kas žino, kad yra išlikę jo paties įrašų, kad ir blogos kokybės. Dievinu Vladimirą Horowitzą, kad ir ką jis grotų. Teko girdėti įvairių nuomonių apie jį – kad buvo prasčiokas, neturėjo skonio, savo grojimu linksmino mases, o mes, profesionalūs pianistai, neva užsiimame aukštuoju menu. Mane tai labai sutrikdė. Pradėjau galvoti, kokia išties yra muzikanto paskirtis. Tačiau man V.Horowitzas labai patinka, ir nemanau, kad jis neturi skonio. Dar vienas mano labai mėgstamas atlikėjas – Aleksejus Sultanovas, miręs labai anksti, bet yra likę nuostabių jo įrašų. Turiu mėgstamų džiazo pianistų – Oscaras Petersonas, Billas Evansas, Errollas Garneris, Artas Tatumas, Gonzalo Rubalcaba.

– Kiek daugiau nei prieš savaitę laimėjote pirmąją vietą VII tarptautiniame M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurse. Ką jums reiškia šis laimėjimas?

– Tai, be abejonės, didžiausias ir svarbiausias laimėjimas per mano kaip pianisto karjerą. Ir ypač džiaugiuosi, kad tai įvyko Lietuvoje, nes būti įvertintam savam kieme yra daug sunkiau nei kur kitur. Ypač todėl, kad čia nebestudijuoju. Į besimokančiuosius svetur dažnai žiūrima tarsi per didinamąjį stiklą. Tad tikrai labai džiaugiuosi, kad esu taip įvertintas. Šis laimėjimas svarbus ne tik karjeros prasme, tai didelis postūmis pačiam asmeniškai – tai buvo didelis pliūpsnis pasitikėjimo savo jėgomis. Kiekvieno menininko gyvenime būna etapų, kai pradedi dvejoti, ar tai, ką tu darai, yra gerai, ir ar tai daryti toliau. Tad tokie laimėjimai tikrai paskatina eiti toliau tuo keliu, kuriuo ėjai.

– Kaip manote, ar pasikeis jūsų gyvenimas po šio konkurso? Juk dauguma atlikėjų neneigia, kad konkursai prideda žinomumo.

– Karjeros prasme tikrai taip, o asmeninis gyvenimas – nemanau. Stengiuosi atskirti gyvenimą nuo karjeros. Sunku, bet kol kas pavyksta. Muzika yra mano saviraiškos priemonė, mano darbas, mano laisvalaikis. Tačiau svarbesnę vietą užima santykiai su žmonėmis. Jeigu kas nors paklaustų, ar man svarbiau karjera, ar šeima, sakyčiau, kad vienareikšmiškai – šeima. Nemanau, kad jog tai, jog laimiu kokį nors konkursą, turėtų atsispindėti mano bendravime su žmonėmis.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Anonimas

Anonimas portretas
VISI KOMENTARAI 1
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių