„Pirmas po Dievo“ – antras po Holivudo

Rusai bombarduoja kariniu kinu. Panaši manija buvo apsėdusi amerikiečius prieš trejetą metų, bet po poros didelio biudžeto „blokbasterių“ fiasko, konvejeris užstrigo ir sustojo. Gražiai nufilmuoti mūšiai, griausmingi trotilo fejerverkai ir ašarėlė dėl žuvusiųjų – nepakeičiami karinio kino elementai. Ir, atrodo, daugiau nieko čia nepasakysi. Po „Juodojo vanago žūties“ lyg ir nebėra ko bepridėti sausumos mūšiuose. „K-19“ iki dugno išsėmė povandeninę temą. Bet rusai turi savų argumentų. Kadaise jų karinis kinas, išskyrus sovietines demagogijas, buvo pats stipriausias ir realistiškiausias. Todėl dabar, apsisukus laiko ratui, pats metas grįžti prie seno ir tradicijas sumoderninti šiuolaikinei publikai. „9 – oji kuopa“‘ – tiesioginis atsakymas „Juodajam vanagui“. „Pirmas po Dievo“ – atsakomasis smūgis „K-19“.

Senoji karinio kino mokykla plius naujųjų laikų karinio kino išmanymas. Biudžetas padorus – 3,5 milijono dolerių. Padorus Rusijai, Holivudui – juoko priepuolis. Kuris baigiasi vos pradėjus bėgti pirmiesiems titrams. Absoliutus veiksmas. Veiksmas ir nieko daugiau. Autentika taip pat iš peties pasirūpinta. Karinės bazės ir uostai atkurti iki kruopščiausių smulkmenų. Suomija – tai Suomija. Su mundurais ir vokiškomis plokštelėmis. Su atšiauria atmosfera ir emocine įtampa. Puikiai matyti, kad dirbo dešimtys konsultantų, kurie neleido nukrypti nuo tikrovės kurso. Tvarkingi planai sąžiningai paslepia lėšų trūkumą. Kai reikia – filmuojama iš toli, kai reikia – iš arti. Taip visi galimi skurdumo nesklandumai – kaip į vandenį. Kinas – apgavystė, o mokėjimas jį kurti – meistriškas fokusas. Taip gali apgauti net priekabiausius „kinomanus“, kurie net žvaigždeles ant antpečių skrupulingai suskaičiuoja.

O su veikėjais rusų karinėje – povandeninėje dramoje... kaip normaliame pramoginiame kine. Antraplaniai personažai dominuoja, nelieka nuošalėje ir tie, kas vos į porą kadrų patenka. Geriausias, aišku, pats blogiausias blogiukas gruzinas majoras Šarabidzė (Miša Gomiašvilis). Blogiausias – pats didžiausias „gerietis“ Marininas (Dmitrijus Orlovas). Kažkoks labai neryškus pagrindinis herojus, trūksta jam ir charizmos, ir gilesnės psichologijos. Bet tokios bendrosios viso pramoginio kino tendencijos. Nuobodūs didvyriai ir daugiasluoksniai niekšeliai.

Laikas susumuoti rezultatus. „Pirmam po Dievo“ rašome kokias keturias žvaigždeles iš penkių ir – gero žiūrėjimo. Deja, ne. Šįkart kartu su mokėjimu filmuoti bei montuoti mūšius rusai iš amerikiečių pasisavino ir nereikalingo banalumo dozę. Tad vietoj karinės tiesos – vyrai žaidžia karą kapitoną įsimylėjusios merginos akimis. Ji čia pirmas asmuo, ta, kuri pasakoja istoriją. Ir čia visos geros idėjos nuleidžiamos į kriauklę. Nebesupranti, ką norima parodyti ir įrodyti. Kas svarbiau – karo ar sentimentų linija? Kad mes susirinkome dėl karo, abejonių nekyla. Tad kurių galų tas „perl harboras“ realistiškoje karinėje dramoje? Kurių galų pusę filmo laiko užima tušti plepalai ir santykių aiškinimasis? Siužetas nepataisomai praskysta. Sėdi ir lauki, kol baigsis beprasmis tauškimas ir prasidės jūrų mūšiai. Tačiau 80 procentų veiksmo – sausumoje ir tik 20 procentų jūroje. Ir tai povandeniniame filme? Atleiskit, gal derėtų priklijuoti prierašą – karinė melodrama? Panašiai kaip jau minėtame „Perl Harbore“ ar dar muilinesnėje karinio kino parodijoje „Mes buvome kariai“. Bet nuo dar didesnio gretinimo su Vakarų „pravalais“ rusus gelbsti tik jiems būdingas rusiškas nuoširdumas. Taigi – „Pirmo po Dievo“ visiškai nurašyti neverta. Vienai peržiūrai su mylima mergina tiks. Apšilimas prieš „King Kongą“.