– Ar vadintumėte poeziją savo pašaukimu? Jei taip, kada supratote?

– Dažnai besidomintys poezija žmonės klausia, kas yra pašaukimas, talentas, įkvėpimas, kūryba, kas tampa akstinu rašyti, pagaliau – kokia poeto misija. Tai lygiai tas pats, kas klausinėti astronomų, ar Visatoje išties esama kitų protingų būtybių, kitų gyvenamųjų planetų, kas paskatino Didįjį sprogimą, ar mes, jų požiūriu, esame tik smulkios dulkelės Didžiajame Visatos šokyje? Tai tas pats, kas klausti filosofų, kokia yra gyvenimo prasmė, vertė, tikslas, siekis? Į tokius klausimus, matyt, nėra vienareikšmių atsakymų, tai ne lygtis, turinti konkretų sprendimą, negalima hercais išmatuoti pašaukimo stiprumo, bangų ilgio.

Aš manau, kad pašaukimas yra užkoduotas kiekvieno žmogaus būtyje, bet priklauso nuo kiekvieno iš mūsų, ar jis išgirstamas, pajaučiamas. Sunku tiksliai atsakyti, kada supratau tai sąmoningai. Bet aš jį išgirdau. Galbūt laikui bėgant ėmiau  atsakingiau suvokti poeto misiją – kaip originalų ir ypatingą dvasinį atsivėrimą, lietuvių klasikinės poezijos ir humanistinių vertybių tąsą. Šią misiją intensyviausiai jutau besimokydamas Vilniaus universiteto Filologijos fakultete. Dažnai į šį klausimą atsakau Evangelijos pagal Matą žodžiais: "Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų." Tada tiesiog draugiškai šypteliu.

Mūsų visuomenėje kūno nuogumas turbūt trikdo labiau už apnuogintą sielą. Tame pačiame žaliuojančiame parke vienus gali nuteisti už kūniško nuogumo demonstravimą, o už nuogos dūšios rodymą dar netgi paploja.

– Kuriais rašytojais labiausiai žavitės?

– Skaitau daug ir lietuvių, ir pasaulinės literatūros autorių. Sunku būtų išskirti, kurie yra patys pačiausi. Pirmiausia pradėsiu nuo poezijos. Jei atskaitos tašku laikyčiau užsienio autorius – tai būtų amplitudė nuo Homero iki Thomo Stearnso Elioto, Sylvios Plath, didelį įspūdį daro rusų sidabro amžiaus rašytojai, akmeistai. Ypač Ana Achmatova, Nikolajus Gumiliovas. Žinoma, Josifas Brodskis, Osipas Mandelštamas.

Lietuvių poeziją irgi matuočiau skale nuo Kristijono Donelaičio iki dabartinių autorių, tarkim, ypatinga klausa, tikrumu ir poezijos ugnim alsuojančiu Rimvydu Stankevičiumi. Praėjo ne vieni metai, kol mokykloje nuzulintą Maironį įvertinau naujai, kaip lietuvių poezijos silabotonikos meistrą ir kertinį akmenį. Labai patinka Henriko Radausko estetika, kurios esmę ir estafetę perėmė Aidas Marčėnas, žavi Jono Aisčio, ypač Jono Strielkūno melodika. Nuostabūs Vytauto Mačernio sonetai ir vizijos. Pauliaus Širvio paprastas, bet išgyventas skambesys. Patinka intelektuali Alfonso Nykos-Niliūno poetika. Universitete plačiai tyrinėtas Česlovas  Milošas, Vislava Šimborska. Didelį įspūdį daro Ezros Poundo intertekstai. Gyvenime visur lydi Marcelijaus Martinaičio Kukutis.

Iš prozininkų žaviuosi Broniumi Radzevičiumi, dūšiai labai artima visa Romualdo Granausko, Juozo Apučio kūryba. Pasąmonės duris mitopoetikai atvėrė Sauliaus Tomo Kondroto ir Eduardo Cinzo opusai. Antanas Škėma – kaipgi be jo! Jis mano kumyras dar nuo ankstyvosios paauglystės laikų.

– Jei visgi reikėtų išskirti mėgstamiausius?

– Mėgstamiausi pasauliniai rašytojai – Michailas Bulgakovas, Hermannas Hessė, Erichas Maria Remarque'as, Romainas Gary.

– Kaip gimsta eilėraštis?

– Sunku suvokti tą sudėtingą, o gal kaip tik – paprastą procesą. Tai tam tikra dvasinė būsena. Iš kur ji atėjo? Nežinau. Galiu tik duoti patirties patikrintą receptą, kaip reikia elgtis su eilėraščiu:

Eilėraštį reikia

- saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių,

- laikyti sausoje ir tamsioje, vaikams nepasiekiamoje ir nepastebimoje vietoje,

- išsitraukti niekam nematant prieš tai uždengus užuolaidas ir prigesinus šviesas,

- įsitikinti ar tikrai esi vienas,

- tada gali skaityti ir laužyti strofas, permanyti mintis ir išbraukti jaustukų perteklių.

– Ar jaučiatės išskirtinis, nes tiek pasiekėte dar būdamas jaunas?

– Ir taip, ir ne. Poezija mane lydi nuo mažų dienų. Būdamas trylikos metų gavau nuostabią galimybę debiutuoti su pirmąja knyga "Lietaus spalvos". Tačiau suprantu, kad vėliau poetinis balsas neišvengiamai mutuoja, keičiasi, bręsta. Laikui bėgant tampi kritiškesnis. Matai savo, kaip debiutanto, klaidų, kurios neišvengiamos. Ilgą laiką jaučiausi kaip tas brolis jaunėlis tarp kitų, brandesnių, didesnę patirtį sukaupusių poetų. Tačiau kartu jutau jų draugiškumą, buvau priimtas į jų būrį.

Dabar, žvelgiant iš tam tikro laiko distancijos, manau, kad puoselėti kūrybą, kai esi kuo jaunesnis, tiesiog būtina. Jauni žmonės turi būti skatinami visose srityse, ne išimtis ir poezija. Jei yra noro ir talento, turi kaltis jauni daigai, lygiuotis į jau išstypusius ir virtusius girių galiūnais, tačiau kartu išlaikyti savąjį stuburą, originalumą.

O dėl pasiekimų... Na, visi įvertinimai ar premijos patys pasiveja poetą, niekada nesu kūręs dėl tam tikrų įvertinimų. Man įdomiausia pats procesas, poetinės raiškos siekis, o pasiekimas – tai tiesiog pavykęs siekio rezultatas, atėjęs laiku, kuris kiekvienam skirtas vis kitoks.

– Iš kur semiatės įkvėpimo?

– Įkvėpimo semiuosi iš šulinio, kurio gruntiniai vandenys praleidžia daugybę įvairių kultūrinių epochų ir sluoksnių, semiuosi saujomis iš upės, prie kurios ateina atsigaivinti baikščios stirnaitės, kur atsispindi dangus, protėvių veidai. Semiuosi iš erčios, kur gaivus vanduo.

– Ar nebaisu, kai tiek savęs įdedate į eilėraščius ir tarsi tampate pažeidžiamas?

– Baisu. Bet reikia nugalėti tą baimę, nes eilėraščiai yra intymūs atsivėrimai. Vis dėlto mūsų visuomenėje kūno nuogumas turbūt trikdo labiau už apnuogintą sielą. Tame pačiame žaliuojančiame parke vienus gali nuteisti už kūniško nuogumo demonstravimą, o už nuogos dūšios rodymą dar netgi paploja. Baisiau, jeigu būtų priešingai (juokiasi).

– Kaip reaguojate į kritiką?

– Į kritiką reaguoju, kaip sakoma, sveikai. Kritika kritikai nelygu. Džiaugiuosi, jei ji konstruktyvi, profesionali, kompetentinga. Humanitarinių autoritetų įžvalgos labai naudingos ir gerbtinos. Tačiau pasitaiko nemažai atvejų, kai literatūros kritika tiesiog yra asmeninių sąskaitų suvedimas su daugybe subjektyvumų. Dėl tokios kritikos tik skėsteliu rankomis retoriškai paklausdamas: o kas kritikuos kritikus?

– Kuriuo savo kūriniu labiausiai didžiuojatės?

– Eilėraščiai man – lyg vientisas kūrybos srautas. Nenoriu išskirti nė vieno kūrinio, nes kiti gali nuliūsti ir įsižeisti.

– Jei reikėtų įvardyti vieną pagrindinę visų jūsų eilėraščių mintį, kokia ji būtų?

– Besąlygiškai – meilė. Bet ji juk vaikšto greta mirties. Dualumas. Eros ir Thanatos.

– Jūs, spėju, turite ne vien tą poetiškąją pusę. Kokiais hobiais užsiimate be poezijos?

– Mėgstu groti nervais, taip pat ir akustine gitara. Esu melomanas ir niekada neatsispiriu pagausinti vinilinių plokštelių kolekciją. Be galo mėgstu muziką, snobišką kiną (esu užkietėjęs sinefilas), dailę, žaviuosi architektūra ir viskuo, kas estetiška, kas taurina sielą.

– Ar pritartumėte stereotipui, kad poetai tarsi gyvena kitame pasaulyje, tarsi atsiriboję nuo realybės?

– Kad ir kaip dažnai mėgstu nuneigti stereotipus, deja, šitam turiu iš dalies ir pritarti. Pats esu stereotipinis išsiblaškėlis, svajotojas. Vengiu tiesmuko socrealizmo. Domiuosi, kas vyksta aplinkui, bet man svarbiau tai, kas įkrenta į sielą ir sukelia virpesius. Kaip Nykos-Niliūno dienoraščiuose, mano gyvenime didesnius poslinkius daro kultūriniai įvykiai.

Kita vertus, esu ir visiška priešingybė tam, ką išvardijau. Nesu už asocialumą, pilietiškai domiuosi, kas vyksta ne tik kultūriniuose, bet ir politiniuose baruose, esu neabejingas aplinkosaugos temoms, ekologijai. Noriu, kad pasaulis aplink mus būtų švaresnis. Ne tik pasaulis, bet ir mintys. Norisi, kad aplink būtų kuo mažiau šiukšlių – aplinkoje, kalboje, mintyse ir darbuose. Mane vilioja neurobiologijos mokslas, minčių, pasąmonės galia. Mitologija ir istorija. Manau, kad reflektuodami ir nagrinėdami praeitį galime daug ką suprasti apie savo šaknis, apie dabarties pasaulį. Domina lingvistika, sociolingvistika. Na, viskas, kas dedasi aplinkui.

Nekenčiu melo pasaulio. Manau, kad yra poetų, kurie bando ne tik ištrūkti, bet ir kitus išvesti iš Ulro žemės, bet yra ir tų, kurie vaikšto po ja ir už nosies vedžioja kitus. Aš tikiu, kad esu pirmasis variantas.

* Česlovo Milošo savitoje intelektualinėje autobiografijoje "Ulro žemė" ieškoma XVIII a. prasidėjusio ir tebesitęsiančio civilizacijos irsmo, paveldo praradimo priežasčių ir bandoma išlaužti Ulro žemės – dvasios kančių krašto – vartus – aut. past.

An Dante

Dar nenuėjęs anei pusės kelio,

sustoji vienas miško vidury,

iš užmirštojo pėdsako geri,

ir tas vandens gėlumas lūpas gelia.

Na, o toliau – nė tako įžiūrėt,

ir tu lyg taurę apverti tą pėdą,

ir tik šermukšniais, raustančiais iš gėdos,

tarsi ugnis nubėga voverė.

Viršūnėm vėjai šnaras kažin ką,

girdėt, kaip sugirgžda lyg durys medis.

Atsimeni, čia dar vaikystėj vedės

tave rami ir sauganti ranka.

Dabar atrodo – nepažįsti vietos

ir atspindžio dugne regi tik tai,

į ką tu, gerdamas iš pėdos, pavirtai:

pusiau žmogus, pusiau, beveik poetas...

Prognozė

Diena bus šilta, debesuota, o protarpiais lis –

tikriausiai prapliups vėl visai ne laiku ir tik vietom.

Diena bus rami, per kurią tu labiausiai norėtum

stebėti, kaip Kafka pakrantėje stato pilis

iš laikrodžių smėlio, o jas vėl nuplauna banga

pakrantėje Nidos, atūžus iš sąmonės srauto.

Banga tam ir rieda, kad statomą pilį nuplautų,

kad tikštų purslai ir neliktų daugiau, apie ką

rašyt ir kalbėt, nes pasaulis čia pat akyse

sudūžta ir vėl ima kurtis iš dulkės, iš naujo

kvėpavimo Dievo, iš saulės nuliejamo kraujo,

iš kojos pirštu parašytos ant smėlio esė

apie "nebuvimą pasaulio", įkaltą kaip vinį

į delną dangaus, iš kurio krenta jūron lašai,

ir tu jų kritimą ant smėlio laike užrašai...

Diena bus graži, bet tikriausiai pati paskutinė.

Pagrindinė tema

Kas gi yra ta pati pagrindinė tema,

užrašyta eilėraščio genuose baltu ant juodo –

begalinė naktis, pilnatis, sniegas, varnos, žiema

ir kad šiąnakt ji man atsiduoda

neplikyta kava, lietumi ar mėlynių vynu,

kurio amžiną kvapą iš mūzos blakstienų geri,

o galbūt kad čia laikas sustingęs, o aš tik einu

ir rašau, ir braukau, ir vėl stoja tyla kambary...