„Poseidonas“ – pramoginis skęstančiųjų gelbėjimasis

Režisierius Volfgangas Petersenas – patikrintas jūrinio kino specialistas. Jo „Povandeninis laivas“ iki šiol nepralenktas povandeninio kino šedevras, kuriam į atlapą kibo ir „U – 571“, ir rusų „72 metrai“. Abu „palikuonys“ pavyko visai kentėtinai, tačiau pirmtakui nė iš tolo neprilygo. Peterseno „Tobula audra“ taip pat laikoma itin nusisekusiu kino projektu, kuriame ir vaizdo efektai nepriekaištingi, ir veikėjų – žvejų, paliktų atšiauraus uragano epicentre, charakteriai verti susižavėjimo bei žmogiškos atjautos. Po to pasirodė ne itin vertinga „Troja“, kuri vis dėlto trimis galvomis pranoko išreklamuotą istorinį nesusipratimą „Aleksandras Makedonietis“.

„Poseidonui“ koją pirmiausia pakišo premjeros laikas. Buvo pavasarį gigantiškų užmojų filmų pauzė, tačiau prodiuseriai kažkodėl ja nepasinaudojo ir savo net 150 milijonų dolerių kainavusį kūrinį išleido į ekranus milžinų karo dienomis. Milžinai pasirodė esą labai pavojingi – ir „Iksmenai 3“ ir „Neįmanoma misija 3“ susižėrė liūto dalį pelno. „Poseidonas“ tiesiog liko kažkur paraštėse...

Pats filmas, kurį JAV kritikai sumalė į dulkes nesigailėdami, o žiūrovai ignoravo be sąžinės graužimo, nėra toks prastas, kad aplenktum iš tolo. Gal net geresnis už „Titaniką“ – mažiau muilinų ašarų, daugiau veiksmo ir tikroviškumo.

Kita vertus, nepravirkdęs publikos, filmas katastrofa į viršukalnes nepretenduoja. Nors jame yra viskas, ko pasigedau „Dienoje po rytojaus“. Daug daug judesio, efektingo montažo ir įspūdingų personažų. O banga, tėškianti milžinišką laivą ant šono, – vienas efektingiausių kada matytų triukų. Šast – ir vargšai žmonės bejėgiškai plūduriuoja tamsiuose triumuose.

Toliau prasideda individualaus ir kolektyvinio gelbėjimosi misija. Visi už vieną, vienas prieš visus, visi po vieną, vienas prie visų ir t.t. Kartais į patyrusius aktorius Kurtą Raselą, Ričardą Dreifusą ir į jauniklius Džošą Lukasą bei „Operos fantomo“ žvaigždutę Emi Rosum nuobodoka žiūrėti. Eina, eina ir eina. Pasišneka, pasiaiškina santykius ir vėl – eina, eina ir eina. Mechaniškai, kaip laikrodis. E.Rosum gaila todėl, kad, spindėdama ypatingu žavesiu, ji kažkaip pasirenka... ne tuos filmus. Daug žadančius, šlove kvepiančius, tačiau... tyliai žlungančius.

Kas „Poseidone“ nežlunga – tai efektingumas ir šaltis, kurį V.Petersenas gali išgauti iš minimalios detalės. Išspaudžia viską, ką gali, net iš ten, kur, atrodo, neįmanoma. Uždaro žiūrovą su personažais santykinėje erdvėje ir verčia išgyventi. Čia ne kokia „Anakonda“, kur be vargo nuspėji kada ir kurį praris. Netikėtumo faktorius panaudojamas tobulai. Žmogiškumo – taip pat.

V.Petersenas laimi ir rinkdamasis gyvą filmavimą, o ne šimtus negyvų efektų. Tiesa, kai darbo imasi kompiuteris, „Poseidonas“ ir ima grimzti į paprasto veiksmo filmo balą.

Bet šiaip – vaizdas padorus, šiurpuliukų dozė garantuota. Dėl laiko taip pat neperlenkta, susilaikyta nuo trijų valandų maratono.

Šiuo atveju žiūrėti į bandančius nenuskęsti nėra nuodėmė. Ir pačiam gelbėtis nuo žiovulio nereikia. Geras „popsas“‘.