Psichoterapeuto I. D. Yalomo kūryba: penkios knygos, kurios privers susimąstyti

Irvinas D. Yalomas užaugęs Rusijos žydų, į JAV pabėgusių po Pirmojo pasaulinio karo, šeimoje, nuo vaikystės įprato saugaus prieglobsčio ieškoti fikcijoje. Nenorėdamas slampinėti pavojingomis gatvėmis, būsimasis psichoterapeutas du kartus per savaitę dviračiu numindavo į miesto biblioteką, kurioje rasdavo jo išlikimui būtinų atsargų – knygų. Namo parsivežtą literatūrą jis galėdavo skaityti savo kambaryje tol, kol namo apačioje įkurtoje maisto prekių parduotuvėje triūsdavo jo išeiviai tėvai.

Žingeidumas ir paveldėtas įžvalgumas per medicinos studijas nuvedė I. D. Yalomą į psichoterapijos lauką. Šiai sričiai atidavęs daugybę savo gyvenimo metų, jis parašė ne vieną mokslinį darbą ir visame pasaulyje išpopuliarėjusių romanų. Dauguma jų yra išversti į keliasdešimt kalbų ir susilaukė puikių įvertinimų. Lietuvių kalba išleista daugiau nei dešimt šio autoriaus knygų, pristatome penkias iš jų – sulaukusias didžiausio skaitytojų susidomėjimo.

Visi mes – tik laikinos būtybės; ir tos, kurios prisimena, ir tos, kurias prisimena.

Naujausia I. D. Yalomo atsiminimų knyga „Tampant savimi“

Naujausia, ilgai laukta psichoterapeuto Irvino D. Yalomo atsiminimų knyga – „Tampant savimi“, kurioje psichoterapeutas atgręžia žvilgsnį į save: gilinasi į santykius su žmonėmis, formavusius jo asmenybę, ir analizuoja kūrinius, išgarsinusius jį visame pasaulyje.

Rusijos žydų imigrantų šeimoje gimęs I. D. Yalomas užaugo skurdžioje aplinkoje, Vašingtone. Nusprendęs ištrūkti iš gyvenimo, kuris jo netenkino, nutarė tapti gydytoju. O tuomet sekė neįtikėtinas kilimas: nuo studijų metų Stanfordo medicinos mokykloje neramiais ir didžiulius kultūrinius poslinkius liudijusiais septintojo dešimtmečio laikais; pirmųjų grožinės literatūros kūrinių, kuriais siekė dar labiau pasinerti į žmogaus psichikos tyrinėjimus, iki tarptautinės šlovės ir pripažinimo.

Knygoje „Tampant savimi“ autorius pasakoja apie svarbius pasiekimus grupinės psichoterapijos srityje ir tai, kaip tapo egzistencinės psichoterapijos – metodikos, kuri apima visų laikų didžiausių mąstytojų išmintį – praktiku. Atskleidžia, kas įkvėpė vienas garsiausių jo knygų, tarp kurių „Meilės budelis“ ir „Kai Nyčė verkė“, kuriose sulydžius psichologiją ir filosofiją, gimė naujos įžvalgos apie žmogaus psichologiją. Prisimena ryškiausių pacientų istorijas ir dalijasi asmeninio gyvenimo, meilės, netekčių, apgailestavimų akimirkomis, suteikdamas skaitytojui progą dar geriau pažinti savitus jo terapijos metodus bei kūrybinio rašymo užkulisius.

Anot Kirkus Review, ši knyga visiems „iškalbingo ir introspektyvaus autoriaus, I. D. Yalomo, gerbėjams – tai išskirtinė galimybė sužinoti jo gyvenimo kroniką ir pasiskolinti patarimų, kaip gyventi turtingą bei prasmingą gyvenimą“.

„Kai Nyčė verkė“ – nepamirštama istorija apie draugystės galią

Frydrichas Nyčė, didysis XX. a. filosofijos maištininkas, ir Jozefas Brojeris, vienas iš psichoterapijos mokslo pradininkų, niekada nebuvo susitikę. Ir, žinoma, psichoterapija atsirado ne iš jų pokalbių. Tačiau pagrindinių knygos „Kai Nyčė verkė“ veikėjų gyvenimas grįstas faktais, o svarbiausi romano dėmenys: Brojerio dvasinės kančios, F. Nyčės gyvenimiška neviltis, Ana O., Lu Solomė, Froido santykiai su Brojeriu, gimstanti psichoterapija – tikrai buvo 1882 metų istorija.

F. Nyčė, visuomet balansavęs tarp gyvenimo ir mirties riba, niekaip negalintis išsivaduoti nuo nepakeliamų skausmų varginančio savojo kūno desperatiškai vaikšto briaunos ašmenimis – mintyse vis dažniau pagalvodamas apie savižudybę, kuri leistų jam išsilaisvinti iš žemiškųjų kančių. Kai J. Brojeris sutinka imtis F. Nyčės gydymo, taikant eksperimentinį „gydimo pokalbiu“ metodą, jis nesitiki surasiąs paguodą jųdviejų susitikimų metu. Tik atverdamas savo vidinius demonus, jis gali tikėtis sugebėti pagydyti savo pacientą. Šiame kūrinyje autorius supina realybę ir fantaziją į vieną nepamirštamą istorija apie draugystės galią.

Nelengva gyventi kiekvieną akimirką suvokiant mirtį. Tarsi bandytum žiūrėti tiesiai į saulę: ilgai negali ištverti.

„Melagis ant kušetės“ – įspūdingas psichoterapinis trileris

„Melagis ant kušetės“ – romanas apie psichoterapiją, kuriam geriausiai tiktų „psichoterapinio trilerio“ apibūdinimas. Pasak „Los Angeles Times“, „Jei Froidas ar Jungas būtų ėmęsi rašyti psichologinį trilerį, vargu, ar kuriam nors iš jų būtų pavykę sukurti tokią įspūdingą ir įtemptą istoriją.“

Pagrindinis romano veikėjas – psichoterapeutas Ernestas Lešas labai myli savo darbą ir yra kupinas noro padėti žmonėms. Likimas jam atsiunčia sunkų profesinį išbandymą: apsimetusi paciente, į jį kreipiasi Kerolaina, kurios tikslas – sužlugdyti Ernesto profesinę karjerą. Kerolaina kupina keršto planų, kadangi jos vyras, kuris yra Ernesto pacientas, panoro skirtis su ja. Kaltininku Kerolaina laiko Ernestą, nes mano, jog tai jo patarimai pastūmėjo jos vyrą nuspręsti skirtis.

Skaitytoją ir vėl žavės atviras ir savikritiškas I. D. Yalomo žvilgsnis į savo – psichoterapeuto – darbą, kvapą gniauš nenuspėjami terapinio santykio viražai. Autorius pavydėtinai atvirai vaizduoja psichoterapeuto žmogiškumą, kuriam nesvetimos klaidos ir silpnybės, ir drauge skatina patikėti psichoterapinio gydymo galia.

Gyvenimo trapumas ir nusiraminimo paieškos „Laikinose būtybėse“

Knygoje „Laikinos būtybės“ I. D. Yalomas moko skaitytojus suvokti ir priimti du didžiausius gyvenimo iššūkius: nepamainomą tiesą, kad vieną dieną mes visi mirsime ir kad kiekvienas mūsų turi atsakomybę nugyventi vertingą gyvenimą. Žmonės kreipiasi į I. D. Yalomą ieškodami nusiraminimo ir prasmės, tačiau ir jie, ir pats psichoterapeutas supranta, kad šie dalykai retai būna ten, kur manome juos rasią. Viena iš šios knygos kūrybos ištakų slypi klasikiniame Marko Aurelijus filosofiniame veikale „Sau pačiam“, kur galima rasti abi knygas vienijantį „Laikinų būtybių“ leitmotyvą: „Visi mes – tik laikinos būtybės; ir tos, kurios prisimena, ir tos, kurias prisimena. Trumpalaikė ir atmintis, ir tai, kas atsimenama. Netruks ateiti tas metas, kai būsi viską užmiršęs ir būsi užmirštas visų. Niekuomet nepamiršk, kad greitai tapsi niekuo ir išnyksi nebūty.“

„Žiūrėti į saulę“ – kaip išsivaduoti iš mirties baimės?

„Nelengva gyventi kiekvieną akimirką suvokiant mirtį. Tarsi bandytum žiūrėti tiesiai į saulę: ilgai negali ištverti. Kadangi negalime gyventi sustingę iš baimės, susikuriame būdų, kaip susilpninti mirties siaubą.“ Kaip atpažinti užslėptą mirties baimę? Ką daryti, kad ji mūsų neparalyžiuotų? Kaip elgtis, kad susitikimas su mirties baime nesunaikintų gyvenimo tikslo, o pabudintų visaverčiam gyvenimui? I. D. Yalomo knygoje „Žiūrėti į saulę“ egzistenciniai klausimai nagrinėjami pasitelkiant tiek antikos filosofus, tiek garsius šiuolaikinės psichologijos atstovus, tačiau pabrėžiant svarbią tiesą – gydo ne teorija ar idėjos, o žmonių tarpusavio santykiai. „Žiūrėti į saulę“ – devintoji autoriaus knyga, išleista lietuvių kalba.