“Bjaurus šiandien oras” – tai buvo pirmas sakinys, kurį kažkada išgirdau iš “G&G Sindikato” nario Pusho (tikrasis vardas ir pavardė – Andrius Glušakovas) vieną lietingą dieną.

Nežinojau, ką atsakyti, visada įsivaizdavau, kad tai repo scenos žvėris, kuris yra piktas ir grėsmingas.

Tada tesugebėjau atsakyti “praeis”. O Svaras (jis gi – Gabrielius Liaudanskas) pridūrė: “Kaip ir viskas šiame gyvenime.”

Vėliau su Pushu bijojau kalbėti, bet po kurio laiko jis apie orą jau negalvojo, nors tą dieną Šiauliuose pylė tarsi iš kibiro.

Įsikalbėjome “prie cigaretės” apie daug ką... Tada supratau, kad pirmas įspūdis (ypač tas, kurį susidarai tik klausydamas atlikėjo muzikos) gali būti klaidingas.

Tačiau turėčiau prisipažinti, kad šiam interviu save nuteikinėjau gana ilgai – beveik metus. Pagaliau pavyko.

– Tavo manymu, Lietuvoje hiphopo kultūra gyva?

– Be abejo, egzistuoja, čia yra daug žmonių, kurie tuo gyvena – vieni daugiau, kiti mažiau, bet jie daro savo reikalus – hiphopą. Tai yra muzika, šokiai, paišymas. Yra žmonių, kurie nebūtinai tai daro, jie tiesiog gyvena su hiphopu: nuo ryto iki vakaro klausosi, domisi šia muzika, siunčiasi empetrioškių tūkstančiais.

– Ar sunku išsilaikyti hiphopo versle?

– Nėra čia hiphopo verslo. Tikrai Lietuvoje nėra to, ką matome Vakaruose. Ten yra hiphopo rinka. Negali gyventi vien tik iš to, nes iš tiesų turime labai mažą rinką plačiąja prasme. Pas mus ji užgrūsta įvairiu š...

– Ką turi omenyje?

– Tarkime, populiarią muziką, kuri tikrai nėra labai aukšto lygio. Nesakau, kad neturime geros popmuzikos, tačiau kokybiško lietuviško popso pasigendu. O iš hiphopo biznio tikrai nepadarysi. Tiesiog tu gali prisidurti paišydamas ar grodamas. Išsilaiko tik vienetai, kurie gali sau leisti iš to gyventi.

– Pats sau leidi iš to gyventi?

– Taip, tai yra mano darbas. Pagrindinis, žinoma, darbas yra su “G&G Sindikatu”. Taip pat yra mano soliniai projektai su kitais atlikėjais, įrašų studija. Tai yra ir mano darbas, ir hobis, ir pragyvenimo šaltinis. Kol kas.

– Sunku?

– Žinai, o kas yra sunku?

– Ar jau kažkiek tavo vardas dirba tau pačiam?

– Kažkiek. Aš nenoriu ko nors gauti ir turėti. Esu realistas, puikiai suprantu, kas ir kiek gali uždirbti, žinau, kas ir kiek gali padaryti. Esmė ta, kad jeigu aš tik norėčiau, kurčiau kitiems ir sau tai, kas yra labiau “valgoma” ir iš ko būtų galima daugiau uždirbti. Tarkime, galėčiau laviruoti...

– Kalbi apie visą tą š...?

– Na, turbūt. Bet turėčiau žemintis, parduoti save. Bent jau dalį. Tačiau, jeigu aš galiu kurti nesukdamas galvos, ar kam nors patiks, nepatiks, paims mano gabalus į radiją ar ne, vadinasi, galiu sau leisti kurti tai, ką noriu, eksperimentuoti ir dėl to visiškai “nesiparinti”. Man juk daug ir nereikia (šypsosi).

– Kiek tau reikia?

– (Mąsto.) Kad išgyvenčiau normaliai.

– Kalbi užuolankomis. Ką reiškia “išgyventi normaliai”?

– Išgyventi? Lietuvoje, pripažinkime, daugelis bando tik išgyventi. Mažai yra žmonių, kurie uždirba tiek, kad galėtų gyventi: įgyvendinti savo svajones, pakeliauti. Pats esu iš tų 90 proc. žmonių, kurie bando išgyventi. Uždirbu panašiai kaip ir jie, laikausi tokios pačios filosofijos. Man to užtenka.

– Prisipažink, kai tik prasidėjo muzikos kelias, ar turėjai svajonių apie džipus?

– Ne, baik tu, mano pirmosios svajonės buvo apie grojimą. Puikiai pamenu antrą savo svajonę: kai tik pradėjau groti su “G&G Sindikatu”, susibičiuliavome su Donciavu ir tada pradėjau svajoti apie savo solinį albumą. Tokios buvo mano svajonės – ne parduoti, ne su džipu važinėti, kaip sakei. Maniškės buvo labai žemiškos, paprastos ir kūrybiškos. Aš jas įgyvendinau.

– O dabar dėmesio netrūksta?

– Ne, netrūksta. Jo tikrai užtenka. Tiesiog nelabai mėgstu dėmesį, nesistengiu būti jo centre. Tai ne man. Yra draugų, kuriems tai patinka. Jų toks charakteris, jie moka elgtis normaliai, o aš esu gana uždaras. Man to dėmesio nereikia.

– Dabar sėdime tavo studijoje. Kiek laiko svajojai apie ją?

– Rudenį pradėjau sukti galvą, kur įsikurti. Turbūt kiekvienas kiek daugiau metų padirbėjęs žmogus nori turėti savo bazę. “G&G” turi studiją, su Svaru turėjome studiją, vis dėlto nusprendėme turėti ir atskiras studijas, nes norisi turėti savo kūrybinę erdvę. Patalpų ieškojau ilgai, kainos Vilniuje užkeltos. Tačiau jau žiemą pradėjau remontą. Kovą įsikūriau, dar ne viskas baigta, bet dirbti, realizuoti savo siekius jau galiu.

– Kokie tai siekiai dabar?

– Pirmiausia, darbai su “G&G”, laiko skiriu ir savo soliniams kūriniams. Muzikos prikurta nemažai, dabar sėdžiu prie tekstų. Puikiai dabar galiu pats save įrašinėti (juokiasi). Yra žmonės, kuriems patinka tai, ką darau, tai dirbu ir su jais. Nes toks jau yra mano darbas.

– Grupėje esate visi labai skirtingi, ar tai ir yra grupės ilgaamžiškumo paslaptis?

– Tikrai taip. Tiesa, tai ne paslaptis. Tiesiog – viena priežasčių. Esame skirtingi, tačiau turime bendrus tikslus, supratimą, filosofiją muzikos klausimais. Žinoma, kartais požiūriai išsiskiria, bet randame bendrus sutarimus. Mus sieja muzika... Meilė muzikai, kūrybai. Tai yra įdomu, kai labai skirtingi žmonės suranda bendrus taškus.

– Kada suvokei, kad nori būti su muzika?

– Visą gyvenimą buvau melomanas...

– Pripažinkime, melomanas skiriasi nuo muzikos kūrėjo.

– Faktas, lūžis vyko paauglystėje, kai atsirado “Zenitas”. Draugas subūrė žmones. Iš pradžių laikiausi gan droviai. Vėliau įsivažiavome, pradėjau žaisti su “maiku”, dėlioti pirmus sakinius, ieškoti pirmų repavimo “skilsų”. Man patiko, užsikabinau, pradėjau sėdėti rūsiuose dienomis ir naktimis, daryti pirmus įrašus į kasetes, be jokių kompų: įrašinėji vokalą, pačioje pabaigoje ne tą žodį pasakai arba ne taip suskemenuoji – stop, viskas iš naujo. Būdavo smagu. Tada susižavėjau, iš muzikos gerbėjo virtau į kūrėją.

– Nesigaili, kad dabar juo esi, būtum tiesiog melomanas, suaugęs būtum tapęs verslininku?

– Neturiu teisės gailėtis, nes esu patenkintas tuo, ką turiu dabar: šeima, muzika, draugai, artimieji. Gal ir būčiau verslininkas ar banko prezidentas, bet gal neturėčiau šeimos, tokių draugų. Gal būtų didesnių problemų negu yra dabar. Jeigu gailėčiausi to, ką dariau anksčiau, tai reikštų, kad gailiuosi dėl to, ką turiu dabar. Gyvenimo kelias būtų kažkur nuvingiavęs ir gal dabar būčiau negyvas, gal būtų kas nors nušovę? (Juokiasi.)

– Už ką?

– Na, jeigu būčiau verslininkas...

– Paminėjai šeimą. Bet turi pats pripažinti, kad apie ją sužinome tik iš vienos tos šeimos pusės – Sandros. Ne iš tavęs. Apie tave daug kalba, o tavęs tarsi ir nėra.

– Aš kalbu savo dainų tekstais. Tikrai ne man šnekėti su kuo nors apie tokius dalykus. Galiu su draugu pasėdėti prie butelio ir apie tai pašnekėti, išsikalbėti, bet tai yra per daug asmeniška. Man tai nepriimtina. Nenoriu trimituoti apie savo problemas ar gerus dalykus. Tai yra mano pasaulis. Išsikalbėti renkuosi muziką.

– Pats lengviausias kelias?

– Man – taip.

– Minėjai, kad muzika tau suteikė muziką, draugus. O ką ji atėmė?

– Turėjau paaukoti šiek tiek laiko mokslams, sportui. Tai normalu, nes muzika paauglystėje suvalgė tą laiką. Vėliau muzika valgė viską. Šeima puikiai žino, kuo užsiimu, ką darau. Jie tai vertina ir priima mane tokį, koks esu. Kitokio jie manęs, manau, negalėtų įsivaizduoti.

– Tarkime, kokio atgalinio ryšio lauki iš muzikos?

– Man 50 proc. naštos nukrenta, kai gabalas yra baigtas. Nors jis tiesiog guli kur nors kompe. Jis ten gali pragulėti kelerius metus, svarbiausia, kad po tų metų jis vis dar mane vilktų. Jis gali niekam nepatikti, bet jei jis patinka man – esu patenkintas rezultatu. Tai reiškia, kad neveltui dirbu. Atgalinis ryšys? Visada smagu, kai draugams ar artimiesiems patinka ar nepatinka. Džiaugiuosi, kai man tiesiai šviesiai pasako, kas nepatinka, žmonės, kurių nuomonę gerbiu. Žmonių, kurių nepažįstu, nuomonės aš nevertinu. Žinoma, faina, kai chebrai labiau patinka nei nepatinka, – tai natūralu.

– O koks yra jausmas, kai žinai, kad per koncertą gali valdyti minią?

– Tai yra energijos apsikeitimo epizodas. Nepasakyčiau, kad valdau publiką, tiesiog gaunu iš jos energijos, kuri varo į priekį. Po koncerto esu tiesiog išsunktas, atrodo, kad būčiau nubėgęs kokių 50 km. Niekada nesupratau, kaip galiu ant scenos ištempti pusantros valandos, ardydamasis vienodu tempu. Ant scenos jauti gerą žmonių energiją. Šiuo atveju būname tarsi vampyrai. Bet tikiu, kad publika taip pat gauna iš mūsų energijos. Tai tarsi uždaras ratas. Tai išskirtinis dalykas, kuris gerai velka.