Bet koks obojaus defektas ar liežuvėlio netobulumas gali labai pakenkti ne tik atlikėjui, bet ir koncerte, todėl jis, kaip sudėtingiausias instrumentas, yra įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą, sako Lietuvos muzikos ir teatro dėstytojas Robertas Beinaris. „Jau baroko epochoje jis užėmė svarbią vietą orkestre. [...] O dabar obojus turi daug daugiau galimybių. Pavyzdžiui, anksčiau buvo atliekamas tik natūralus eilėgarsis, o dabar vienu metu galima išgauti dvi, tris, keturias, penkias ar net dešimt natų“, – pasakoja docentas.

R. Beinaris pasakoja, kad vieną natą be papildomo įkvėpimo kadaise jam pavyko ištęsti 1 minutę ir 15 sekundžių, tačiau obojininkai naudoja specialias technikas, kurios leidžia nesustojus groti kur kas ilgiau: „Kartais šiuolaikiniai kompozitoriai sukuria ne visai realių dalykų. Pavyzdžiui, [...] pamiršta, kad mums reikia kvėpuoti – muzika eina be sustojimo, be pauzių, nors tai toks instrumentas, kad nekvėpuoti mes negalime.“

Nuo baroko epochos itin ištobulėjo

Nuo XVI a. obojus yra vienas pagrindinių muzikos instrumentų, po smuiko, simfoniniame orkestre. Tačiau pasaulyje iki šiol jis buvo mažai tyrinėtas. Lietuvos muzikos ir teatro dėstytojas R. Beinaris sako, kad labai svarbu žinoti ne tik grojimo būdus, bet ir paties instrumento technines galimybes.

„Obojus paduoda būtent La natą ir yra pagrindinis pučiamųjų grupės instrumentas, daugiausia soluojantis. Jau baroko epochoje jis užėmė svarbią vietą orkestre. Tiesa, jo ištakos dar senesnės, bet tada jis buvo truputėlį kitoks. O šių dienų obojus nuo barokinio instrumento ir vizualiai, ir garsu labai skiriasi. Dabar obojus turi daug daugiau galimybių. Pavyzdžiui, anksčiau buvo atliekamas tik natūralus eilėgarsis, o dabar vienu metu galima išgauti dvi, tris, keturias, penkias ar net dešimt natų“, – pasakoja R. Beinaris.

Be kita ko, muzikantas pastebi, kad itin pasikeitė obojaus techninės savybės, kurios leidžia išgauti kuo įvairesnius garsus. Pavyzdžiui, anksčiau instrumento skylutes, per kurias sklinda garsas, obojininkas užspausdavo pirštais, o šiais laikais tam naudojami prie instrumento pritvirtinti vožtuvėliai.

„Žymūs obojininkai atrado naujas pirštuotes ir taip vožtuvėliais galima išgauti specialius skambesius. Žinoma, neužtenka vien pirštuočių, reikia specialios lūpų padėties, specialių liežuvėlių ir kvėpavimo, kuris skiriasi nuo kvėpavimo atliekant klasikinę muzika. Rezultatą lemia daug dalykų. Šios technikos tikrai sudėtingos, bet šiuo metu instrumentai ištobulinti, aplikatūra patogi, todėl atlikti šiuos efektus pakankamai patogu, tik sudėtinga gretinti su klasikiniu atlikimu“, – pastebi R. Beinaris.

Liežuvėlius obojininkai gaminasi patys

Rašydamas disertaciją apie garsines ir technologines obojaus galimybes, R. Beinaris atliko keletą muzikinių eksperimentų: išbandė grojimą obojaus dalimis, keitė liežuvėlio vietą. Liežuvėlis yra bene viena svarbiausių obojaus sudedamųjų dalių. Jis dažniausiai tvirtinamas prie tos instrumento vietos, į kurią pučiamas oras, ir taip išgaunamas garsas.

Pasak R. Beinario, dauguma obojininkų liežuvėlius gaminasi patys, tačiau tam reikia daug laiko: „Jei darai viską nuo pradžių, darai 30–40 vienetų, o pagaminti vieną liežuvėlį užtrunka 5–6 valandas. Vidutiniškai liežuvėlis laiko dvi savaites, bet tai priklauso nuo to, kiek su juo grosi: vienu gali groti tris dienas, o kitas ima gesti jau pirmą dieną.“

Svarbu ir tai, sako muzikantas, kad liežuvėliui įtakos gali turėti net tai, kad obojininkas ims groti iškart atsigėręs kavos ar suvalgęs kažką aštraus, – po tokio panaudojimo liežuvėlis kitą dieną gali nebegroti, nes nuo seilių bus praradęs virpėjimą, skambesį, bus sukietėjęs, neelastingas. Be to, liežuvėlius reikia kiekvieną dieną pamirkyti – kaip gėlytę palaistyti. Medis yra gyvas daiktas, todėl, savaitę nemirkomas, jis džiūsta, tampa kreivas.“

Ypač svarbu – taisyklingas kvėpavimas

Grojant obojumi, kaip ir bet kuriuo kitu pučiamuoju instrumentu, labai svarbu taisyklingai kvėpuoti. R. Beinaris pasakoja, kad vieną natą be papildomo įkvėpimo kadaise jam pavyko ištęsti 1 minutę ir 15 sekundžių. Tačiau obojininkai, atlikdami kūrinius, naudoja specialias technikas, kurios leidžia nesustojus groti kur kas ilgiau.

„Kartais šiuolaikiniai kompozitoriai sukuria ne visai realių dalykų. Pavyzdžiui, parašo obojui solo kūrinį ir prideda daug visokių efektų. Viskas gražu, viską įmanoma atlikti ir suderinti su klasikiniu skambesiu, bet kartais pamirštama, kad mums reikia kvėpuoti – muzika eina be sustojimo, be pauzių, nors tai toks instrumentas, kad nekvėpuoti mes negalime“, – neslepia R. Beinaris ir priduria, kad obojininkai grodami naudoja išilginį ir diafragmos kvėpavimą.

Reikia ypatingos priežiūros

R. Beinaris teigia, kad obojaus garso ir instrumento ilgaamžiškumui daugiausia įtakos daro tai, kaip muzikantas pasiruošia grojimui. Jei ką tik atvykęs iš šaltos aplinkos ar skubiai lipęs laiptais žmogus iš karto pradeda groti, tuomet jis gali pakenkti ne tik sau, bet ir instrumentui. Ne be reikalo obojus yra pripažintas sudėtingiausiu instrumentu pasaulyje.

Muzikanto žodžiais, dažniausiai obojus atsinešamas iš lauko, todėl jis būna atšalęs, ypač Lietuvoje, kur orai labai permainingi. Taigi iš pradžių jį reikia sušildyti iki kambario temperatūros – tvarkingai pūsti į jį be liežuvėlio, kol jis priartės prie kambario temperatūros.

Tada – paruošti liežuvėlį: pamirkyti, virpinti, statyti į instrumentą ir po truputį pradėti pūsti.

„Taip pat turime atšildyti ir kvėpavimo, lūpų aparatą, kad būtų kuo mažiau pasipriešinimo. Pradėti groti reikia iš lėto, ramiai, be jokios įtampos. Čia taip pat, kaip sporte: jei nori žaisti krepšinį, iš pradžių turi sušildyti raumenis. Jei greitai užbėgsi į dešimtą aukštą, o paskui pulsi groti, kvėpavimas nelabai leis kažką atlikti. Taip pats ir su instrumentu: jei pradėsiu iš karto pūsti per prievartą, jis gali suskilti. Paruošimas ir priežiūra labai svarbi instrumento ilgaamžiškumui“, – pabrėžia R. Beinaris.

Beje, pastebi obojininkas, šio instrumento defektas ar liežuvėlio netobulumas gali labai pakenkti ne tik pačiam atlikėjui, bet ir koncerte. Todėl obojus, kaip sudėtingiausias instrumentas, yra įtrauktas į Guinnesso rekordų knygą.