Iš kur tas potraukis vaizdo menui? Išgirdęs šį klausimą, R.Beržauskas nusišypso: "Nuo penkiolikos metų sulaukdavau klausimų, ar mano tėvai yra menininkai. Ne, augau ne menininkų šeimoje."

– Pirmieji vaizdo bandymai prasidėjo dar mokyklos laikais. Kūriau filmukus iš nuotraukų, skaidres su muzika netgi neturėdamas vaizdo kameros. Ėmiau domėtis, kaip padaryti geriau, nes norėjosi inovatyviai perteikti istoriją. Dabar daug techninių detalių galima išmokti iš "youTube", o tuomet mokiausi iš savęs, analizuodavau, ką darau ne taip, ieškojau pavyzdžių. Sukūręs pirmą filmuką dviejų pikselių fotoaparatu, dalyvavau vaikų filmų konkurse. Jis užėmė pirmą vietą. Tada tėvai nupirko mini kamerą ir prasidėjo "menai". Filmuodavau močiutes, šunį, kaip skinamos vyšnios, valgomi ledai, žodžiu, persekiodavau šeimos narius. Esu užfiksavęs netgi laidotuves. Iš pradžių montuodamas ieškojau kuo daugiau efektų, nes maniau, kad kuo daugiau – tuo geriau. Tada tai nebuvo populiaru. Dabar galima filmuoti bet kuo: telefonu, kamera, – techninės galimybės neribotos, lengviau sukurti gerą vaizdą. Bet filmuoja žmogus, jis yra kūrėjas.

– Tai, kad dirbate teatre ir bendraujate su skirtingais menininkais, jūsų kurti anonsiniai filmukai pristato spektaklius skamba intriguojančiai.

– Džiaugiuosi atradęs teatrą. Jeigu kažkam keista, ką galima filmuoti teatre, tai galiu atsakyti: daug ką. Mano darbo sfera – anonsinių vaizdo siužetų (treilerių ir tyrzerių, arba paerzintukų), kūrimas, spektaklių filmavimas, vaizdo interviu ir pan. Reklamos kūrimas prasideda repeticijų laikotarpiu, kai gvildenama idėja, atsiranda aiškūs simboliai. Kurdamas premjeros pristatymo klipą stebiu, kokioje stadijoje procesas, ar yra muzika, kostiumai. Teatre turi būti mobilus ir laviruoti tame, kas vyksta. Man atrodo, kad svarbu ne parodyti, koks bus spektaklis, o sudominti žiūrovą, kuris lankosi feisbuke, instagrame ar "youTube". Kartais tam užtenka ir elemento – šokio, muzikos. Tikslas – kad toji minutė vaizdo patrauktų žiūrovus. Vaizdo klipas yra emocinė žinutė. Ja bandau emociją ir vaizdą perkelti iš scenos meno į kino meną. Žmogus į teatrą eina žiūrėti spektaklio, o treileris kaip ir plakatas, jau yra rinkodaros detalės, dėl to reikia išlaikyti vientisumą, kad skleidžiama žinutė atitiktų spektaklį.

Filmuojant teatre sunku prisitaikyti prie šviesos. Spektaklio šviesos labai greitai keičiasi, nes nėra pritaikytos filmuoti.

– Filmuojant teatre tenka susidurti ir su techniniais iššūkiais arba netikėtais sprendimais?

– Filmuojant teatre sunku prisitaikyti prie šviesos. Spektaklio šviesos labai greitai keičiasi, nes nėra pritaikytos filmuoti. Stiprią baltą šviesą dengia tamsa arba raudona šviesa ir t.t. Jeigu nori apšviesti personažą, greičiausiai aktorius atsidurs tamsoje. Dėl to reikia skubiai persiorientuoti. O kas susiję su sprendimais, teatre naudojamos įvairios vaizdo reklamos formos: interviu, vaizdo siužetas. Per spektaklį "Lė-kiau-lė-kiau" su vienu iš herojų sukūrėme ir nufilmavome savarankišką repo vaizdo klipą. Jis papildė spektaklio jaunimui reklamos paketą. Ne vienus metus dirbdamas vaizdo reklamos srityje matau, kad reklaminiai siužetai trumpėja – anksčiau spektaklio anonsiniai filmukai trukdavo apie 3 min., o dabar tik apie 1,5 min. Akivaizdu, kad reklamos srautas didėja, tad populiarėja trumpi videofilmai iš renginių ir pan.

– Priminėte, kad esate ir ne vieno muzikinio vaizdo klipo operatorius. Kaip idėjos gimsta tąsyk?

– Priklausomai nuo to, apie ką kalbame. Mane labai inspiruoja muzika, regis, kad aš atsispiriu nuo jos, gimsta nuotaika. Klausausi muzikos, dainos, kalbuosi su dainos autoriumi, kam skirta daina, kaip ji gimė. Su pirmais vaizdo klipo kūrimo iššūkiais susidūriau šešiolikos – pirmas mano vaizdo klipas buvo skirtas atlikėjo "Omerta" dainai.

Bendradarbiavau su atlikėju Medonu (Donatas Medzevičius – aut. past.). Pernai jis išleido pirmąjį Lietuvoje vaizdo klipų albumą "Kvėpuok". Esu daugumos jų autorius. Teko nemažai patirti. Esame ir su metaline lova dienos metu važinėjęsi Karaliaus Mindaugo prospektu. Medonas su tramdomais marškiniais, dienos metas... Kažkas iškvietė patrulius, bet išsisukome. Kartais dėl sumanymo tenka rizikuoti.

– O dar vienas jūsų sumanymas nuvedė netgi į Kolumbiją. Po šios kelionės gimė trumpametražis filmas "Gente Feliz" ("Laimingi žmonės").

– Man buvo įdomu, ar galiu išlaikyti dėmesį ilgiau negu vieną minutę. Planas apsilankyti Kolumbijoje gimė kartu su bičiuliu Irmantu Škėriu, kuris jau buvo lankęsis šioje šalyje. Su juo pažįstami seniai – lankiau Kauno moksleivių techninės kūrybos centrą, o Irmantas pristatė mums jaunimo programas.

Irmantas organizavo keliones, susitikimus, o aš buvau atsakingas už meninę ir techninę dalį. Vykstant mėnesiui į Kolumbiją, neturėjome aiškaus scenarijaus, nes jį vystė patys sutikti žmonės. Kolumbiečiai – paprasti, atviri ir džiaugiuosi tuo, ką turi. Filmo herojai – gatvės merginos, senoliai, buvęs Bogotos meras Antanas Mockus ir t.t. Taip gimė istorija apie laimingus žmones, kas yra jų laimė. "Gente Feliz" turi ir socialinį atspalvį. Žmonės kalba apie jiems didelius dalykus, pasiekimus.

Kuriant filmą viskas buvo paremta savanoryste – muzikos takelį ir suvedimą padarė draugai, pagelbėjo vertėjai, Kolumbijoje savanoriai padėjo rasti pašnekovų, netgi saugojo mus.

Kai sumontavau filmą, supratau, ką dabar daryčiau kitaip, ko man trūksta. Pripažinsiu, kad tikėjausi vieno, o nuvažiavęs pamačiau kitą. Jeigu būčiau kūręs filmą apie tai, ką ten patyrėme mes, būtų visai kitas filmas. O šiaip tai buvo labai įdomi patirtis. Filmas "Gente Feliz" – trumpametražis. Supratau, kad nėra lengva ir paprasta kurti filmą. Turbūt kiekvieno kūrėjo tikslas yra sukurti pilnametražį filmą. Tam tikiuosi priaugti.

– Jums taip pat nesvetima ir edukacija – savo žiniomis dalijatės su vaikais ir jaunimu. Ar tuo užsiimate nuolat?

– Tokios veiklos turiu ne tiek ir daug. Man pačiam įdomu ir vaikams, manau, įdomu. Esu vedęs užsiėmimus kino teatro "Romuva" bei "Teatro fabriko" dirbtuvių dalyviams. Norisi žaidimo forma parodyti, kaip gimsta vaizdo menas. Man smagu eksperimentuoti, paaiškinti, kas yra kadruotė, kompozicija. Žiūrime filmukus ir analizuojame. Domiuosi, kokius filmus jie žiūri, kuo domisi, supažindinu su technika, apšvietimu. Taip gimsta bendras reportažas. Šią vasarą turėjau keletą užsiėmimų vasaros stovykloje Vilkaviškyje.