Dinamiškuose kūrinių siužetuose šiuolaikybės atspindžiai ir praėjusio laiko artefaktai atskleidžia menininkės žvilgsnį į ją supantį pasaulį. Kuriami naratyvai, kurie perteikiami realistine ar hiperrealistine tapymo maniera, suteikia galimybę žiūrovui būti ne tik paveikslų stebėtoju, tačiau ir vyksmų, vystomų juose, dalyviu. "Kiekviename kūrinyje pasakoju savo istorijų versijas, bet žiūrovas, žvelgiantis į mano paveikslus, yra kviečiamas šias istorijas užbaigti savaip", – ragina R.Dzimidavičiūtė-Olesen.

– Kaip manote, autoportretas – savęs suvokimo ar reprezentavimo erdvė?

– Tai fizinio kūno ir vidinės būsenos suvokimo erdvė. Neretai dailininkai, kuriantys portretus, treniruojasi pasitelkdami į pagalbą būtent savo atvaizdą. Tai praktiška, dažnai tai darau ir pati. Juk visada esi sau po ranka ir gali pareikalauti iš savęs padaryti tai, ko reikia kuriamo darbo idėjai.

Neatsiriboju nuo kuriamų paveikslų, nes tai, ką noriu papasakoti darbais, vienaip ar kitaip atspindi mano suvokimą apie žmonių santykius.

– Autoportreto rubrikai pasirinkote vieną naujausių savo paveikslų "Abejotinas šventumas", kurio kompozicijoje vaizduojamos trijų moterų figūros. Sakote, kad autoportretų nekuriate, tačiau neretai tapydama pati sau esate modelis. Nesunku atpažinti, kad šiame paveiksle vaizduojamų moterų veiduose – jūsų atspindžiai. Kodėl būtent šį paveikslą pasirinkote "Autoportreto" rubrikai?

– Paveikslo tema yra universali, be to, esu patenkinta pasiektu rezultatu – panašumo su modeliu atkūrimu. Įdomu ir tai, kad kūriniui pasirinkau sau nebūdingą spalvų paletę, foną palikdama šviesų, išryškinantį figūrų siluetus, nes dažniausiai naudoju tamsius fonus, pabrėžiančius apšviestus paveikslo elementus.

– Ar kuriant šį paveikslą stengėtės atsiriboti nuo savęs (kaip Rasos), savo istorijos ir pažvelgti į save kaip į nepažįstamąją?

– Neatsiriboju nuo kuriamų paveikslų, nes tai, ką noriu papasakoti darbais, vienaip ar kitaip atspindi mano suvokimą apie žmonių santykius. Šiame paveiksle kaip tik stengiausi atkartoti save tokią, kokia esu kasdienybėje – apranga, šukuosena, makiažu ar jo nebuvimu. O veidų mimikomis ir kūnų judesiais sukūriau tam tikras būsenas, kurios yra teatrališkos, dramatiškos, sustiprinančios paveikslo įtaigumą ir poveikį žiūrovui.

Universalu: paveikslo „šventosioms“ menininkė suteikė savąjį veidą, tačiau kūrinyje vystoma dvigubos moralės tema taikytina tiek vyrams, tiek moterims.

– Ar šio kūrinio veikėjos jums artimos, ar, priešingai, įsikūnydama į jas, stengėtės išeiti iš savo komforto zonos?

– Tai, ką jos vaizduoja, man pažįstama ir parodo mane ne iš pačios geriausios pusės. Esu su tokia pačia apmusijusia aureole, kaip ir šios trys paveiksle vaizduojamos, moterys.

– Ar lengvai įsijautėte į paveiksle kuriamo naratyvo veikėjas?

– Visada mėgau teatrą, esu vaidinusi įvairiuose būreliuose, todėl savo veidu išreikšti keisčiausias mimikas man nėra problema. Jas atlieku viena priešais fotoaparatą ir padarau tiek kadrų, kol atrandu tinkamiausią variantą. Dažnai eskizuodama naudojuosi daugiau nei viena nuotrauka.

– Ar kūrinyje siekėte perteikti savo emocijas, būsenas, pajautas? Ar tai, ką, žvelgdamas į paveikslą, pajaučia žiūrovas, reikėtų priimti kaip universalius jausmus?

– Kaip minėjau anksčiau, šios trys moterys yra mano pačios atspindžiai. Ir ne tik veidrodiniai, bet ir vidiniai. Kartu tikiu, kad tai atspindžiai ir daugelio kitų žmoniu (ne tik moterų).

– Paveikslo siužetas atrodo truputį surrealus: jame susipina hiperrealistiškas tikrovės perteikimas ir religinių kanonų interpretacija. Ar paveiksle vaizduojamos trijų moterų figūros yra aliuzija į Švenčiausiąją Trejybę?

Kadangi pati esu moteris, man lengviau savo mintis reikšti per moteriškus pavidalus.

– Paveikslo siužetas žiūrovui turėtų priminti Tolimuosiuose Rytuose populiarų posakį apie tris išmintingas beždžiones. Originalus šio posakio aiškinimas: jeigu negirdi nieko blogo, nematai nieko blogo, tai nieko blogo ir nekalbėsi. Tokio nusiteikimo laikosi Kinijos valstybinė žiniasklaida, taip pat tai primena sovietinių laikų žurnalistiką, siekusią viską pateikti gražiai, pozityviai. O vakaruose šis posakis reiškia abejingumą: nieko negirdžiu, nieko nematau, nieko nesakau. Paveiksle jį interpretuoju dar kitaip. Mano "beždžionės" nori atrodyti šventosiomis su ryškiomis aureolėmis. Viena iš jų lyg ir nesiklauso, bet viena ausimi vis tiek girdi, kita – lyg ir nežiūri, bet viską mato, trečioji – lyg ir nekalba, tik šnibžda, kad niekas jos negirdėtų. Todėl paveikslą ir pavadinau "Abejotinu šventumu".

Kūrinio kompozicija ir aureolių naudojimas galbūt ir primena ortodoksų ikonas, bet tai nėra aliuzija į krikščioniškąją Švenčiausiąją Trejybę.

– Kodėl visos trys moterys to paties veido?

– Kadangi pati esu moteris, man lengviau savo mintis reikšti per moteriškus pavidalus. Nors vaizduojama trijulė primena davatkas, paveiksle vystoma – dvigubos moralės – tema taikytina tiek vyrams, tiek moterims.

– Ar šiame paveiksle vaizduojamiems personažams siekėte suteikti nors kiek šventumo, sakralumo?

– Paveiksle kalbu apie tariamą šventumą, apie mūsų poreikį visuomenėje atrodyti sėkmingiems, gražiems, teisingiems, dėmesingiems savo artimiesiems ir pan., kaip Marcelijus Martinaitis ir rašė "Kukučio baladėse". Mums reikalingi šventieji, atitinkantys laikmetį, kuriame gyvename, todėl patys esame pretendentai į šiuos "postus".

– Koks kūrinyje yra santykis tarp realybės (tos, kurioje atradote motyvus paveikslui) ir meninėmis priemonėmis kuriamos iliuzijos (kurioje motyvai įgauna naujas, jūsų sukurtas, prasmes)?

– Kūrinio santykis su realybe išlieka kompoziciją sudarančiuose objektuose: moterų figūrose, kasdieniuose daiktuose. Tapymo stilius yra realistiškas, o pagrindinių paveikslo veikėjų veidų išraiškos ir pozos – teatrališkos, kita vertus, atpažįstamos ir kasdienybėje, tik joje jos galbūt ne tokios koncentruotos kaip paveiksle. Siurrealus elementas šiame kūrinyje yra aureolės. Įprastai jos yra nematomas, neapčiuopiamas asmens šventumo rodiklis, o kūrinyje jos įgauna apčiuopiamą plokštumą, traukiančią muses – teršimo, yrimo vykdytojas. Atsitiko taip, kad viena po žiemos pabudusi musė, paskraidžiusi po mano dirbtuvę, nutūpė ant paveikslo. Taip ir kilo ši idėja.

Parinkdama daiktus, kuriuos turi paveiksle vaizduojamos figūros, galvojau apie kiekvienos jų paskirtį. Pirmoji – su ausinėmis, kurios leidžia negirdėti to, ko nereikia, antroji – su žiūronais, suteikiančiais galimybę matyti daugiau, negu reikia, trečioji – su megafonu, leidžiančiu išreikšti savo nuomonę garsiau už kitus. Visos šios priemonės yra ginklai, kuriais mes turime galimybes pasinaudoti, pavyzdžiui, socialinėse platformose (feisbuke ir kt.) išaukštindami ar pasmerkdami kitus.

– Kaip manote, koks santykis jūsų kūrinyje yra tarp praeities, dabarties ir ateities? Ar paveikslas yra praeities įvykių, patirčių fiksavimas? Ar ateities projekcija? O gal laikas jame yra visai nesvarbus, nereikšmingas?

– Laikas nėra svarbus. Tai, apie ką kalbu šiuo paveikslu, visada buvo ir bus aktualu. Mums būtina kitų nuomonė, vertinimas. Mes atsispindime vienas kitame. Be viso to visa mūsų veikla netektų prasmės. Esame reikalingi vienas kitam.