Rankdarbiai, priartinantys Kalėdų stebuklą

Gyvename nekantriu Kalėdų laukimu. Tik laukiame jų skirtingai. Gydytojai – dramatiškai. Teatralai – nerimastingai. Konditeriai – karštai. Kurjeriai – greitai. Na, o auksinėmis rankomis apdovanotos moterys gražiausių žiemos švenčių laukia kurdamos įspūdingus rankdarbius.

L.Čekavičienė: užkibau ant pačios megztos meškerės

Keturioliktus metus Airijoje gyvenanti Lina Čekanavičienė kuria visokio dydžio žaislus. Prieš gerą dešimtmetį moteris pradėjo nerti juos vąšeliu, nes vieną dieną tiesiog prireikė originalios gimtadienio dovanos sesers vyrui.

"Nesinorėjo dovanoti buities daikto, tad ėmiau mąstyti, kuo nustebinti svainį, kuris, be kita ko, ir aistringas žvejys", – prisimena ji, sugalvojusi numegzti auksinę žuvelę. Prie žuvelės pridėjo ir meškerę, ant kurios, kaip dabar juokiasi, pati ir užkibo. Būtent nuo tos žuvelės ir prasidėjo Linos rankdarbių istorija.

Lengva nebuvo. Iš pradžių ieškodavo idėjų internete, mokėsi šifruoti raštų schemas, sutartinius ženklus. "Kol tą pirmąją žuvelę svainiui nunėriau, ilgai kankinausi", – prisipažįsta buvusi banko tarnautoja, palengva perkandusi ir žaislų nėrimo specifiką.

Moteris sako, kad jos kuriami žaislai iš esmės yra skirti suaugusiesiems – ne vaikams. Prieš Kalėdas jie dažniausiai keliauja tiek pas Anglijos lietuvius, tiek ir pas kitų tautybių rankdarbių gerbėjus. Nepaisant pasaulį krečiančios pandemijos, Kalėdos jai – pats darbymetis.

Patirtis: L.Čekavičienė pirmojo karantino metu išmoko sudėtingos randarbių technikos, kurią dabar naudoja kurdama įspūdingus žaislus. Linos Čekavičienės asmeninio archyvo nuotr.

"Gal ir negražu taip sakyti, bet karantinas atnešė man ir gerų dalykų. Rusijoje turėjau nusižiūrėjusi vieną suvenyrinių žaislų kūrėją, kurią instragrame sekiau jau seniai. Ji naudojo labai įdomią žaislų gamybos techniką. Deja, seminarus rengė tik gyvai. Tikrai nemaniau, kad kada nors nuskrisiu pas ją į Rusijos gilumą, tad vieną dieną labai nudžiugau, išvydusi, jog rusė pradeda virtualiuosius mokymus. Nieko nelaukusi užsiregistravau į kursus ir nuo pavasario pradėjau gaminti lėles nauja technika", – karantino metu išsipildžiusia svajone džiaugėsi Lina.

Pagal tą techniką žaisliukų kūnai daromi ant vielos karkaso iš ore stingstančio molio. Kadangi šis yra gana sunkus, į minėtą techniką dar įeina ir papjė mašė formai palaikyti bei kitos medžiagos.

Linos kuriami didesni nei 0,5 m aukščio kalėdiniai suvenyrai: angelai, gyvūnai, Kalėdų Seneliai, elfai – paprastai statomi prie eglutės ar židinio kaip kalėdiniai interjero akcentai. Moteris juokiasi, kad šių jos darbų nepaskubinsi – gamyba priklauso nuo to, kaip greitai sustingsta molinės detalės. Todėl lėlininkė įsigudrino vienu metu gaminti net keletą žaislų – kol vienas džiūsta, dirba prie kito. Kiekvieno kalėdinio suvenyro veidas labai priklauso ir nuo pačios kūrėjos nuotaikos.

"Be to, kiekvienas meistras turi savo kūrybos stilių. Ir tai nereiškia, kad jei šios technikos išmokau pas rusaitę, tai perėmiau ir jos kūrybinį braižą – ne… Mūsų dirbiniai panašūs tik savo technika, eskizais, bet žaislų charakteriai, mimika yra absoliučiai skitingi", – aiškina originalių darbų autorė.

Kol Lina gyveno Lietuvoje ir dirbo banke, rankdarbiams laiko nerasdavo – nebent megztiniams. Vis dėlto pripažįsta, kad treji metai, praleisti Nacionalinėje M.K.Čiurlionio menų mokykloje, paliko pėdsaką jos kūrybiniame genofonde. Ji džiaugiasi, kad, atradusi mėgstamą veiklą, gali užsiimti savotiška meditacija.

"Aš visiškai pasineriu į savo darbą. Nė negirdžiu, kas dedasi aplinkui. Būna, kad net į duris skambina, o aš neatidarau", – juokiasi moteris, jau daugybę metų visiškai nežiūrinti televizoriaus, o norėdama pailsėti nuo kūrybos mieliau besirenkanti pasivaikščiojimus prie Atlanto vandenyno, šalia kurio gyvena.

Gabaritai: Linos kuriami angelai, gyvūnai, Kalėdų Seneliai, elfai – paprastai didesni nei 0,5 m. Linos Čekavičienės asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, kaip airiai žada pasitikti Kalėdas, Lina džiaugiasi, kad kur kas laisviau nei tautiečiai gimtinėje. Pasak moters, šiuo metu Airijoje apribojimai jau nėra tokie griežti kaip Lietuvoje.

"Per Kalėdas galėsime susibėgti dvi ar trys šeimos. Tik mūsų artimieji likę Lietuvoje. Per šventes būsiu su vyru ir sūnumi, – atvirauja Lina, vis dar nepaliaujanti stebėtis tuo, kaip airiai net ir šiuo pandeminiu laikotarpiu negali susilaikyti nuo dovanų pirkimo. – Airių šeimos labai didelės – daug vaikų, anūkų, pusbrolių, pusseserių, tad dovanoti jie mėgsta visiems ir daug. Jei nebūtų jokių apribojimų, airiai turbūt švęstų labai didelėmis kompanijomis, nes tokios čia tradicijos", – svarsto lietuvė, ateinančių švenčių proga linkinti visiems vidinės ramybės.

K.S.Mažukaitienė: mane praminė snaigių karaliene

Beveik kasmet po karpinių parodą surengianti tautodailininkė Kristina Stasė Mažukaitienė šįmet savo snaigių karpiniais dalijosi tik su feisbuko skaitytojais.

"Ir sulaukiau begalinio jų susidomėjimo, daugiau nei 1 000 gražių komentarų", – džiaugiasi moteris, šiomis dienomis spėjusi surengti dar ir nuotolinę edukaciją visai šeimai, kurios metu mokė karpyti snaiges.

Anot jos, kerpant snaigę, labai svarbus yra popieriaus lapo sulankstymas ir piešinys. Moteris stebisi, kad Lietuvoje, esant tiek daug talentingų karpinių meistrų, kuriančių didžiulės apimties karpinių paveikslus, žmonės labiausiai žavisi… paprasčiausiomis snaigėmis.

Atsipalaidavimas: medikė K.S.Mažukaitienė karpydama stebuklus iš popieriaus randa atgaivą. Kristinos Stasės Mažukaitienės asmeninio archyvo nuotr.

"Kolegos tautodailininkai net praminė mane snaigių karaliene, – juokiasi ji, nė pati nesuprantanti, kodėl tos snaigės žmonėms taip rūpi. – Gal dėl to, kad žiemų pas mus beveik nebeliko? O gal kad snaigė – be galo nuostabus gamtos kūrinys? Amerikietis Wilsonas Alwynas Bentley, per savo gyvenimą įamžinęs daugiau kaip 5 000 snaigių, padarė stulbinančią išvadą – nė vienos nebuvo tokios pačios!"

Moteris pasakoja, kad ji yra tiesiog priversta karpyti tokias pačias snaiges po 100 ir daugiau kartų, nes to prašo žmonės. Laimei, turi storą savo piešinių, eskizų albumą. Ir ne tik. Savotiškas snaigių idėjų bankas yra jos knyga "Snaigių fantazija", kur publikuojami autorės darbai ir praktiniai patarimai norintiems išmokti snaigių karpymo meno. Menininkė džiaugiasi, kad jos pamėgti karpiniai sulaukė tokio didelio žmonių susidomėjimo, jog tenka ruošti antrąjį, kur kas išsamesnį ir papildytą knygos leidimą.

Autorė sako nebijanti iššūkių ir mieliau karpanti sudėtingesnės konstrukcijos snaiges. Prie vienos tokios ji gali sėdėti net keturis, penkis vakarus.

"Šiuo metu man labai patinka karpyti snaiges su bitėmis arba drugeliais. Tik pagalvokite – juk reikia iškirpti šešis visiškai vienodus drugelius: iš karto juk neiškirpsi – tenka visus po vieną atskirai... Todėl procesas ilgai ir užtrunka", – aiškina ji.

Medikės profesiją turinti moteris karpiniuose sakosi randanti atgaivą. Tūkstančiai jos iškarpytų snaigių tarsi popierinė pūga jau pasklido po visą pasaulį. Menininkė pasakoja įkvėpimo ieškanti visur. Nė pati nežinanti, iš kur tos mintys kyla.

"Pamatau kažką įdomaus, pasipiešiu, o paskui, turėdama laiko, jau ilgai ir kruopščiai darau eskizą, kurį perkeliu ant lankstinuko. Kuo lankstinukas didesnis – tuo ir snaigė, aišku, bus didesnė", – sako kūrėja, šiuo metu metanti sau iššūkį – pamėginti iškarpyti snaigę su arkliais (to dar niekada nėra dariusi).

Beje, visai neseniai Kristina pabandė iškarpyti snaigėje ir Naujųjų metų simbolį Jautį. "Vis dėlto pastebėjau, kad labiausiai žmonėms patinka mano pačios mažiausios snaigutės, kurių skersmuo – tik 1,5–2 cm. Jas iškirpti tikrai sudėtinga. Reikia specialių manikiūrinių žirklučių…" – tikina ji, šitų kirpimo įrankių turinti bemaž pusę šimto – skirtingų dydžių ir formų.

Iššūkiai: Kristina mieliau renkasi sudėtingesnės konstrukcijos karpinius. Kristinos Stasės Mažukaitienės asmeninio archyvo nuotr.

Feisbuko platformoje aktyviai besireiškianti Kristina juokais nuleidžia piktas kai kurių komentatorių replikas, kad jos karpiniai, ko gero, atlikti peiliuku ar lazeriu.

"Tegul galvoja, kas ką nori", – sako ji, iškirptas snaiges dedanti tarp knygos puslapių, kad gražiai išsilygintų. Paskui verianti siūlą ir kabinanti kur nors palubėje, kad lengvai plazdėtų. "Tas lengvai ore besisukančios snaigės vaizdas be galo ramina… Ir neleidžia prarasti vilties: ji tarsi sparnais plazdenantis vilties angelas", – kalba moteris apie pasaulį ir Lietuvą užklupusią viruso naštą.

Paklausta, ar lengvas tai užsiėmimas – karpyti snaiges, kūrėja juokiasi: "Kas nemoka megzti, nemoka siūti, tai tas turbūt nemokės ir karpyti. Čia reikia auksinės kantrybės." Pati menininkė kantrybę sakosi išsiugdžiusi visą gyvenimą siūdama, megzdama, o karpyti pradėjusi ir į tautodailę atėjusi gana vėlai – jau po savo trisdešimtmečio.

E.Mikužienė: žaisliuką numegzčiau net užsimerkusi

Edita Mikužienė mezga jau nuo vaikystės. Moteris ir pati stebisi, iš kur išmoko šito meno, nes nei mama, nei močiutė megzti jos nemokė.

"Pagal profesiją esu toli nuo kūrybos: dirbu buhaltere, – aiškina Edita. – Betgi tiek darbe, tiek ir namuose draugauju su skaičiukais. Juk mezgant eglutės žaisliukus irgi turi skaičiuoti akis, griežtai laikytis schemos piešinio."

Žaisliukus Edita pradėjo megzti jau seniai ir kasmet stengiasi vis kitokių prigalvoti. Šiais metais karaliauja burbulai, megzti kojinių virbalais. Jų viduje – putplasčio ruošiniai, kurių įsigyti galima floristikos prekių parduotuvėse. Tuos putplasčio burbulus Edita paprasčiausiai apmezga, naudodama kartais pačios kurtas, o kartais ir iš interneto pasiskolintas schemas.

Paviliojo: buhalterės išsilavinimą turinti E.Mikužienė juokauja, kad ir toliau draugauja su skaičiukais – juk mezgant reikia skaičiuoti akis. Editos Mikužienės asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, kas lengviau: numegzti kojinę ar Kalėdų eglutės puošmeną, Edita juokauja, kad po šitiek metų, atiduotų kalėdiniams žaislams, juos jau galėtų megzti užsimerkusi.

"Didžiausias galvosūkis – kaip ant mažo burbulo sutalpinti bent po kokį vieną lietuvišką motyvą ar kokį Kalėdų simbolį, – guodžiasi ji. – Mano megztų žaisliukų skersmuo – 8 cm, kartais – 12 cm, tad įsivaizduokite, kaip sunku išmegzti tokio smulkumo raštus."

E.Mikužienė apie Kalėdas pradeda galvoti jau vasaros pradžioje. "Visuomet, kaip toje lietuvių liaudies patarlėje, ruošiu roges vasarą, nes paskui būna labai baisu, kad nieko nespėsiu: nei užsakymų atlikti, nei įvairiuose kalėdiniuose projektuose dalyvauti", – dalijasi savo nuostata.

Spalvingi: ant mažų burbulų telpa tautiniai, kalėdiniai raštai. Editos Mikužienės asmeninio archyvo nuotr.

Draugės dažnai jos klausinėja, kaip, visą dieną buhalteriavusi, Edita dar sugeba akis skaičiuoti ir namuose. Moteris atsako, kadg mezgimas ją ramina. Ypač dabar, kai aplink tiek daug baimės, chaoso ir neramumų, į rankas paimti virbalai, miško eglutės kvapas, žvakės dūmelis leidžia pasinerti į savotišką minčių ir miklaus rankų darbo meditaciją, gyventi viltingu Kalėdų laukimu.

A.Volkova: man tai kažkoks stebuklas

Kauno apskrities viešosios bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus bibliotekininkė Ala Volkova, išgarsėjusi savo meninėmis instaliacijomis iš knygų, prieš šias Kalėdas sakosi netverianti savame kailyje.

Galimybės: Kauno apskrities viešosios bibliotekos mūza vadinama A.Volkova – idėjų ir fantazijos nestokojantis žmogus, nuolat keičiantis savo veiklos pobūdį. Anos Volkovos asmeninio archyvo nuotr.

"Bet nieko negaliu daryti – karantinas, – skundžiasi ji. – Net mes, bibliotekininkės, karantino esame visiškai atskirtos: negalime viena pas kitą – net į kitą aukštą – pasisvečiuoti ateiti. O man taip norisi veiklos,  kūrybos..."

Naujų instaliacijų iš knygų šiuo metu kurti negalinti moteris vis tiek neiškentė ir iš nebereikalingų vokiškų laikraščių būdama darbe padarė obuolį, kurį ištapė snaigėmis ir vos pro duris išrideno.

"Padariau savotišką Pažinimo obuolį, kad žmonės žinotų, ką su senais laikraščiais veikti ir kaip tvariai juos kūryboje panaudoti", – juokėsi talentingoji barbė devyndarbė, kaip pati sakė, turinti begales specialybių – bibliotekininkės, floristės, vizažistės, kirpėjos ir t.t.

Vis dėlto labiausiai A.Volkova išgarsėjo ne vienus metus kurtomis 4–5 m dydžio instaliacijomis iš senų nebereikalingų knygų, kurios išdėliojamos Kauno apskrities bibliotekoje, trečiajame aukšte, ant grindų ir yra puikiai matomos iš viršaus – bibliotekos ketvirtojo aukšto.

Instaliacijos: tokie neįprasti paveikslai gimsta ant grindų išdėliojus nebenaudojamas knygas, ir matomi jie tik iš viršaus. Anos Volkovos asmeninio archyvo nuotr.

Paklausta, kiek laiko reikia vienai tokiai knygų dėlionei sudėlioti, Ala sako, kad įvairiai. Mat iš pradžių moteris dar turi atrinkti knygas pagal spalvas ir dydį, o tik paskui – dėlioti.

"Man tai kažkoks stebuklas, kad iš krūvos nebereikalingų knygų galima sudėlioti gyvūnus, žmones... Tai darydama patiriu dvasinį katarsį", – atvirauja menininkė, šiuo metu negalinti net nurinkti senų instaliacijų, o apie naujų kūrimą nė negalvojanti, nes karantinas. Vis dėlto Ala džiaugiasi, kad su "Kauno dienos" skaitytojais galės pasidalyti dar vienu niekur iki šiol nerodytu knygų paveikslu "Senis besmegenis", kurį moteris skiria visiems išsiilgusiems žiemos ir sniego.


Šiame straipsnyje: rankdarbiaiKalėdų stebuklas

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių