Šiandien R.Cusk pelnytai vadinama vienu svarbiausių mūsų amžiaus literatūros balsų. Pasak „The New York Times“, „niekada neapsiriksi, kad skaitai būtent R.Cusk prozos puslapius. Jos knygų pasakotojai atkakliai, net šaltakraujiškai tampo už esminių būties virvučių. Kiekvieną emociją jie analizuoja tartum pirmą kartą pajutę.“

Tarptautinį pripažinimą šį rašytoja pelnė dėl drąsios, autobiografiškos, romano žanro normas laužančios prozos, tad Lietuvos skaitytojai turi progą susipažinti su reikšmingu ir unikaliu šių dienų literatūros balsu. Lietuviškai pasirodęs romanas „Atsarginis pasaulis“ praėjusiais metais buvo nominuotas Bookerio premijai. Planuojama, kad šiais metais lietuviškai pasirodys ir daug dėmesio sulaukusi R.Cusk trilogija „Outline“.

„Atsarginis pasaulis“ pasakoja apie moterį – žmoną, motiną, menininkę, ieškančią laisvės. Moterį, nuolat svyruojančią tarp ramybės siekio ir noro griauti nusistovėjusias kasdienybės struktūras. Pirmą kartą išvydusi dailininko L paveikslus, jauna rašytoja M pajunta iki tol nepatirtą laisvės pojūtį, kuris paskatina ją palikti laimės neteikiantį šeiminį gyvenimą.

Nuo lemtingo pavasario prabėgo penkiolika metų. M sukūrė naują šeimą ir apsigyveno atokioje, įstabaus grožio vietovėje. Vis dėlto, leisdama dienas su menui abejingu vyru ir senas nuoskaudas besinešiojančia dukra, moteris niekaip negali pamiršti tąkart ją sukrėtusių paveikslų ir ryžtasi pasikviesti L į savo svečių namus. Tačiau niekas negalėjo numatyti, kad L vizitas, turėjęs paskatinti jos meninį proveržį, virs painia kova dėl galios ir negrįžtamai pakeis visos šeimos santykius. Trys poros, du šalia stovintys namai ir viena ilga, troški vasara, iškelsianti į paviršių nepatogiausius, ilgai slopintus namų gyventojų jausmus.

Išsamiau apie „Atsarginį pasaulį“, R.Cusk svarbias temas ir greitai pasirodysiančią trilogiją – pokalbis su rašytoja.

– Knyga „Atsarginis pasaulis“ pagrįsta mecenatės, meno globėjos Mabel Dodge Luhan memuarais. Trečiame praėjusio amžiaus dešimtmetyje drauge su vyru ji sukūrė meno koloniją Taose, Naujojoje Meksikoje. Ten lankėsi daug garsių rašytojų, pavyzdžiui, Aldous Huxley ar Davidas Herbertas Lawrence'as, kuris tapo jūsų knygos veikėjo L prototipu. Atsarginiame pasaulyje L atvyksta aplankyti pagrindinės veikėjos M. Kaip atradote šią medžiagą? Kas joje taip įkvėpė, kad nusprendėte parašyti romaną?

– Norėjau rašyti apie moters gyvenimo vidurį. Man įdomu, kas yra moteriškumas vėlesnėse fazėse, po struktūrinių ir biologinių santuokos, motinystės ir šeiminio gyvenimo etapų. Norėjau rašyti apie senėjimą, prarastą tapatybę ir prarastą reikšmingumą. Dėl įvairių priežasčių man buvo įdomūs rašytojai ir menininkai, bandantys rasti utopiją. Tai gana pavojinga idėja. Vieną akimirką poreikis būti saugiam nuo pasaulio – utopija, o kitą – tremtis. Nors iš tiesų didžiausias jų siekis yra stebėti pasaulį ir jį perteikti savo kūryba. Apie tai daug kalbėjo D.H.Lawrence'as, kurį esu gana atidžiai perskaičiusi.

Rašytojų kolonija Taose man pasirodė įdomi, nes atradau Mabel Dodge Luhan parašytą pasakojimą, kaip ji kvietė D.H.Lawrence'ą atvykti į Taosą ir apie tai, kas nutiko, kai jis atvyko. Svarbu buvo ne tiek D.H.Lawrence'o asmenybė, mano susidomėjimas juo ar domėjimasis Taosu, bet rašytojos balsas prarastoje, pamirštoje knygoje. Tas balsas buvo taip aiškiai atpažįstamas kaip temų, kurioms bandžiau rasti formą, balsas. Tai buvo prarastos moterų istorijos balsas, prarastos moterų literatūros balsas ir moterų tylos balsas. Jame buvo tiek daug dalykų, įskaitant provokuojamą pobūdį ir gebėjimą erzinti. Atpažinau tai.

Medžiaga atsiranda tiesiog gyvenant, o sunkiausia surasti formą jai. Gyvenime bandau įžvelgti tai, kas galėtų būti atpažįstama kitiems.

– Pagrindinė veikėja M – stiprus ir įdomus personažas. Ji turi tvirtą nuomonę apie daugelį dalykų savo gyvenime: motinystę, santuoką, buvimą moterimi. Kartu atrodo, kad ji neturi stiprios savivokos. Dažnai matome, kaip ji apibūdinama žvelgiant kitų akimis, jos namuose gyvenančių vyrų akimis, jos dukters akimis. Minėjote, kad vienas pagrindinių jūsų dėmesio centrų rašant yra moteriškos patirties tyrinėjimas. Ką norėjote atverti per M istoriją?

– Mano atspirties taškas buvo jausmas, kad lytis tam tikra prasme yra apgaulė. Tą moteris jaučia po visų struktūrinių socialinių etapų, kuriuos jos lytis išgyveno arba buvo priversta išgyventi. Tada viskas baigiasi, įskaitant seksualumą ir biologinį moteriškumą.

Man buvo įdomi ta mintis, kad esi nulemta lyties, ir sukrečiantis to suvokimas. Ypač lyginant su vyriškumu. Norėjau aprašyti, kaip vyras ir moteris susiduria vienas su kitu būdami vidutinio amžiaus, – ne per santuoką, ne per seksualumą, bet tiesiog kaip individai, ir ką tai sukelia kalbant apie savivoką, ypač moteriai.

– Įdomiai nagrinėjate dukros ir motinos santykius. Santykius tarp M ir jos dukros Džastinos. Atrodo, kad žiūrėdama į Džastiną M susiduria su savo pačios nesaugumu ir žymėmis, nuo kurių kartais mieliau nusigręžtų. Jūs esate parašiusi memuarus, kur kalbate apie savo patirtis, kai tapote motina, ir visas su tuo susijusias prieštaringas mintis. Kodėl nusprendėte įtraukti šiuos santykius į istoriją? Ar manote, kad vis dar vengiame kalbėti apie tuos motinystės aspektus, kurie daliai žmonių atrodo nepatogūs?

– Man labai įdomi idėja, kad vaikas yra tai, ką moteriai leista sukurti, ir ta pagunda traktuoti vaiką kaip meno kūrinį, jausti tam tikrą meninio autoriteto jausmą tai sukūrus. Įdomu tai, kad sulaukęs gyvenimo vidurio žmogus yra daug mažiau tikras dėl savo universalumo. Moterys jaučiasi tarsi pasitraukusios į antrą planą, nes jos patyrė didžiulę pirminės svarbos šeiminiame gyvenime patirtį. Atsiranda jausmas, kad jos buvo, nežinau, išnaudotos, apgautos, apleistos.

Visa tai gali ištikti. Toli gražu nemanau, kad tai universalūs dalykai. Bet tikrai manau, kad vyksta šis moteriškos trajektorijos permąstymas jai pasibaigus. Galbūt atsiranda pagunda beveik iš naujo pasisavinti savo vaikus, iš naujo išgyventi motinystę, kaip būdą pasakyti, štai, ką aš kūriau, tik nesupratau, maniau, kad tiesiog laukiu, kol visi užaugs, kad galiausiai galėsiu būti savimi, bet iš tiesų tai yra mano kūriniai.

Kokia šių kūrinių vertė, palyginti su knygos ar paveikslų sukūrimu? Nežinau. Nežinau atsakymo į šį klausimą. Bet rašydama apie tuos dalykus priėjau prie tam tikrų išvadų, radau vertę kurdama kitus žmones. Tai susiję su sveikata, tam tikra dvasine sveikata, su tuo, ką prižiūrėjau ir kuo rūpinausi.

– Papasakokite, kaip rašote, kaip įprastai gimsta jūsų knygos?

– Nėra to „įprastai“. Dažniausiai rašymas atrodo kaip lėktuvas, skrendantis zigzagais, kad ištaisytų savo kursą. Medžiaga atsiranda tiesiog gyvenant, o sunkiausia surasti formą jai. Gyvenime bandau įžvelgti tai, kas galėtų būti atpažįstama kitiems. Kartais tai padaryti būdavo lengviau, nes išgyvenau etapų, kurie yra labai universalūs ir lengvai atpažįstami kitiems, o yra etapų, kaip šis, kuriuos apsakyti daug sunkiau.

Dar vienas dalykas – šiuo metu mano gyvenimas persikėlė į kitą šalį, į Paryžių, perėjau prie kitos kalbos. Tai man kelia daug klausimų apie pačią kalbą, apie tai, kaip ją vartojau, kas ji man yra. Dalis kūrybos sunkumų susiję su tuo, kad labai sunku pabėgti nuo savęs. Kai sensti, tas jausmas, kad esi apribota savyje, gali įkalinti. Visada ieškau būdų, kaip pabėgti iš to kalėjimo.

Kartais jaučiu, kad kalba mane įkalina. Jaučiau tai rašydama trilogiją – tam tikri sakiniai, pastraipos, istorijos yra tarsi pusfabrikačiai. Kalba nulemia dalykus, kuriuos, tikėtina, pasakysime, o gal net ir pagalvosime. Tai jau paruoštos išraiškos formos. Rašydama trilogiją leidau sau sulaužyti kai kurias normas, konstruoti sakinius ir puslapius kitais būdais. Ta kalbos kvota, kurią dabar atlieku, nežinau, kur mane nuves. Galbūt į nutilimą. Bet tai tikrai įdomu, tarsi ardytum laikrodį ar variklį. Tuo dabar užsiimu. Ir rašau. Pradėjau naują knygą.

– Noriu paklausti apie „Outline“ trilogiją. Knygos Lietuvoje bus išleistos šiais metais. Situacija įdomi, nes pirmiau perskaitysime „Atsarginį pasaulį“, o vėliau – trilogiją „Outline“. Išardome chronologinę tvarką. Pasaulyje jūs geriausiai žinoma būtent kaip trilogijos autorė, tos trys knygos – „Outline“, „Transit“ ir „Kudos“ – buvo tam tikras posūkis jūsų karjeroje?

Kartais jaučiu, kad kalba mane įkalina. Jaučiau tai rašydama trilogiją – tam tikri sakiniai, pastraipos, istorijos yra tarsi pusfabrikačiai. Kalba nulemia dalykus, kuriuos, tikėtina, pasakysime, o gal net ir pagalvosime.

– Kitiems žmonėms. Man – gal šiek tiek.

– Papasakokite apie trilogijos knygas. Apie ką jos ir kas buvo pagrindinis šios trilogijos įkvėpimas?

– Šiuolaikinė literatūra, mano požiūriu, remiasi perdėtu kišimusi į kitus, kišimusi į kito tapatybę. Pasidarė neįmanoma parašyti romano nedarant nieko kito, tik sakant tiesą. Trilogija įkūnija naują romano metodą – kūriau pasakojimą, kuriame nėra išankstinio žinojimo. Knyga nežino nieko apie slaptas kitų žmonių mintis, ji nežino nieko apie dalykus, apie kuriuos ir mes nieko nežinome. Mes nežinome, kas yra būti kitu žmogumi. Kai ką nors sutinkame, nežinome, kokia to žmogaus praeitis. Nežinome, kokie yra kitų žmonių prisiminimai.

Iš pradžių ilgą laiką galvojau, koks yra tas žinojimas – ta idėja, kad tekstas žino dalykus, žino ir pasirenka papasakoti tau apie juos. Pati knyga kaip objektas jau yra, vadinasi, ji žino tam tikrus dalykus ir tik apsimeta, kad nežino, kad tu skaitytum iki pabaigos ir tada jau atrastum, kaip kas yra.

Galų gale atradau, kaip to išvengti, – reikia parašyti knygą, kur visa knygos informacija, visos jos žinios yra sugrąžintos veikėjams. Skaitytojas atras viską panašiai, kaip atrastų gyvenime. Sutinki žmogų, kalbiesi su juo, stebi. Taip trilogija ir parašyta, pateikiant informaciją, kurią kiekvienas praeidamas pamatytų. Taip atsiranda perspektyva pasakotojos, kuri yra tarsi paprasta stebėtoja. Mes nieko nežinome apie ją, kaip nežinotume ir sutikę ją gyvenime. Žinome nebent, kaip ji atrodo kitų žmonių akimis, ką kiti sužino apie ją ir ką ji sužino apie juos.

Visos trys knygos yra skirtingų socialinių institucijų griuvėsiai, tarp jų – ir vedybų. Šios moters gyvenimas sužlugo ir ji bando surasti naują pagrindą gyventi toliau – kaip mama, kaip moteris. Galvojau, kaip pavaizduoti tą patirtį – praradimo ir nebuvimo, tapatybės ir savęs praradimo. Po skyrybų žmogaus vidinis gyvenimas taip skiriasi nuo to, kas matyti išorėje. Taip nutinka su bet kuria ribine patirtimi. Ir su motinyste. Kai patirtis išgyventa viduje, jos neįmanoma pamatyti iš išorės. Rašyti apie tai – nepaprastai didelis iššūkis. Galvojau, jeigu tik nufotografuočiau skyrybas, kaip tai atrodytų? Nuo to pradėjau – bandydama fotografuoti žodžiais.