Rašytoją įkvėpė dukrų pasakaitės

Klaipėdiečio R.Černiausko šeštoji knyga vaikams pripažinta skaitomiausia Lietuvoje

Lietuvos „Metų knygos – 2007“ vaikams titulą pelnė mažųjų skaitytojų išrinkta intriguojanti klaipėdiečio rašytojo Rimanto Černiausko „Slieko pasaka“. Sekmadienį Vilniaus knygų mugėje autorius priims apdovanojimą iš kultūros ministro Jono Jučo rankų.

Išrinko vaikai

„Kelios dienos iki balsavimo pabaigos buvo labai įtemptos, nes iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ką galėsime paskelbti nugalėtojais“, – sakė Metų knygos rinkimų koordinatorė Rūta Kačkutė. Jos teigimu, šioje skaitymą populiarinančioje akcijoje dalyvavo kone dvigubai daugiau skaitytojų negu pernai – apie šešis tūkstančius. „Itin aktyvi kova vyko iš geriausiųjų penketuko renkant Metų knygą vaikams – akivaizdu, kad mažieji skaitytojai dar nėra persisotinę skaitymo malonumų ir drąsiai atiduoda balsus mylimiems rašytojams“, – teigė R.Kačkutė. Už labiausiai patinkančią lietuvišką knygą buvo galima balsuoti specialiai tam sukurtoje interneto svetainėje, trumpuoju telefono numeriu, elektroniniais laiškais ir paprastu paštu. Taip pat vaikai balsavo nupiešdami savo mylimiausios knygutės iliustraciją ir atsiųsdami ją Metų knygos rinkimų komisijai. Pasak R.Kačkutės, piešinių antplūdis buvęs toks didelis, kad akcijos rengėjai turėjo vargti ne vieną naktį, kol pagaliau juos peržiūrėjo. Komisija negalėjo atsistebėti vaikų fantazija: tarp iliustracijų – ir pieštuku, ir akvarele, ir guašu piešti piešiniai, taip pat aplikacijos iš popieriaus, medžiagos ir net plastilino.

Metų knygos rinkimai finišuos vakar prasidėjusioje Vilniaus knygų mugėje – čia eksponuojama net keli tūkstančiai vaikų atsiųstų piešinių, įrišti į kelias storas knygas.

Išgarsino „Gusto istorijos“

Leidyklos „Versus Aureus“ 2007-aisiais išleistoje R.Černiausko „Slieko pasakoje“ pasakojama juokinga istorija apie tai, kas atsitinka, kai mokykloje nebegali mokytis ne tik vaikai, bet ir sliekai. Atsitik tu man taip, kai staiga savo darbo mokykloje nebenori dirbti mokytojai! Šia aktualia tema talentingai prabilusio R.Černiausko plunksna kviečia pabandyti įsijausti į mokinių ir slieko Zigmučio kailį ir patirti kvapą gniaužiančių nuotykių.

Tai šeštoji uostamiesčio prozininko R.Černiausko knyga vaikams iš šešiolikos jo knygų, išleistų suaugusiems ir mažiesiems skaitytojams.

Jei „suaugėliai“ jį su džiaugsmu „atrado“ kaip groteskiškų „Gusto istorijų“ autorių dar prieš ketvirtį amžiaus, tai kaip vaikų rašytojas visoje Lietuvoje jis tapo žinomas gal tik pasirodžius „Pasakėlėms vaikams, vanagams ir sliekams“ 2003-iaisiais. Nors tai buvo jau penktoji R.Černiausko knyga mažiesiems.

Pagal išsilavinimą – matematikas, daug metų mokytojavęs, literatūroje debiutavęs kaip poetas, nuo 1974-ųjų R.Černiauskas reiškiasi kaip prozininkas, po dešimtmečio priimtas į Lietuvos rašytojų sąjungą, pastaruosius du dešimtmečius vadovauja jos Klaipėdos skyriui.

57-erių rašytojas kuria apysakas, apsakymus, noveles, pjeses, yra išleidęs eilėraščių ir epigramų rinkinį „Į šviesą“ (1990), išvertęs tris prozos knygas iš rusų ir švedų kalbų.

Kaip pastebėjo literatūrologė Jūratė Spindytė, R.Černiausko mažosios prozos kūriniai yra noveliškos struktūros su ryškia dinamiška veiksmo eiga ir akcentuota pabaiga. Vyrauja šiokiadieniškos istorijos, realistiškai motyvuoti veikėjų charakteriai. Novelėse apie Gustą pasitelkiama paradokso ir grotesko poetika, parodijuojami nūdienos sociokultūriniai disonansai.

Lietuviškos literatūros gerbėjai turėtų prisiminti R.Černiausko apysakų knygas „Laužai palėpėse“ (1995) ir „Koridorių vilkas“ (2007), novelių romaną „Samdomo žudiko išpažintis“ (2004).

– O kaip atsirado jūsų „Slieko pasaka“?

– Labai seniai ją pradėjau rašyti. Tai jau antroji knygelė, kurios herojai yra sliekai. Dar 1992 metais, kai ėjo žurnalas vaikams „Genys“, sugalvojau trumpų pasakaičių ciklą. Tarp kitko, jas spausdino ir „Klaipėdos“ laikraštis. Tą ciklą man inspiravo pačių vaikų kūryba. Joje vaikai iškart eina prie reikalo, neieško didelio priežastingumo, pas juos pasakoje nei iš šio, nei iš to gali atsirasti meška ar banginis, tarsi prasilenkiant su logika. Man tas vaikiškas mąstymas labai patiko ir tokiu būdu tas pasakėles rašiau. O paskui jos išėjo knyga. Ją labai gražiai iliustravo Romas Orantas. Bet man keista, kad tas pasakaites labiau skaito suaugę nei vaikai. Ir dar uostamiesčio bardai dainas pagal jas kuria. Kai leidau tą knygelę, neįdėjau gal penkių pasakėlių. Jos liko stalčiuje. Pamačiau vienądien, kad jos ten guli. Kaip geras ūkininkas nusprendžiau, kad reikia jas „panaudoti“. Ir parašiau dar vieną knygą, į kurią jas įkomponavau.

– Jūsų keturios dukros jau tuomet buvo nebe mažos. Argi joms jas rašėte?

– Jos buvo jau didelės. Mes esame išleidę mano antrosios dukros Skirmantės knygą „Mano pasakaitės“ – joje būtent tokio stiliaus pasakaitės.

– Ji iš tėvelio pasimokė?

– Ne, tai aš iš jos pasimokiau. Dukros pačios kurdavo. Jos iš manęs nieko nesimokė. Tokie būdavo jų žaidimai – kurti viena kitai pasakas arba eilėraščius ir dalintis prizais.

– Tai jūsų įkvėpimo šaltinis buvo dukros?

– Šiuo atžvilgiu – taip. Tos dvi knygos apie sliekus. O kitos keturios, realistiniai apsakymai, – viskas iš gyvenimo imta. Kažkodėl visi užmiršo tuos mano kūrinėlius vaikams. O pati pirmoji jų knygelė „Senelės išdaigos“ (1984) sovietmečiu net buvo stipriai užsipulta, – kad aš juodinu tarybinę tikrovę. Ten rašiau apie vaikus, kurie girtauja, vienas net numirė begerdamas su tėvu. Bet paskui rusai patys pirmieji juos išsivertė. Kai Maskvos leidykla išleido tą mano knygą, rusams labiausiai patiko būtent tie apsakymai. O Lietuvoje po to mano vaikiškų knygų kone dešimtmetį neleido nė viena leidykla.

– Dabar turbūt tokių problemų nebeiškyla? Ir leidyklų – ne dvi, o dešimtys.

– Dabar yra kitų problemų. Geros knygos gali tiesiog pasimesti didžiulėje knygų jūroje. Jei būtų mano valia, iš knygynų lentynų pirmiausia iššluočiau tas knygas, kurios parašytos prasta lietuvių kalba. Išmesčiau daugiau nei pusę knygų, kuriomis prekiauja knygynai.

Dabar nėra normalios kritikos, jas visas vertinančios. Yra užgauli kritika, kuri tik tyčiojasi, nesvarbu, ko knygos vertos, patys jų kritikai siekia pirmiausia pasirodyti. O tokių, kurie viską aprėptų ir įvertintų, nebėra. Valdui Kukului tai pavykdavo, bet dabar jis jau nebesuspėja. Kas literatūroje vyksta toliau už Vilniaus ir Kauno, tolimesniuose regionuose, nelabai kas ir žino. Kad ir Klaipėda ne visada į priekį prasibrauna. Kad 2007-ųjų Metų knygos penketuke yra du klaipėdiečiai, mane labai nustebino. O galėtų būti ir daugiau. Ne tik mudviejų su Sigitu Poškumi knygos. Sakysim, ir Nijolės Kepenienės yra išėjusių gerų knygų. Jei Aloyzas Každailis imtųsi vėl rašyti vaikams, galbūt jis irgi galėtų išleisti knygą ir būti pastebėtas.

– Mūsų kraštas turtingas rašančiais vaikams?

– Ir gerai rašančiais! Jais turtinga visa Lietuva.

– O kaip susiradote savo tituluotosios knygos dailininkę?

– Iliustratorė irgi klaipėdietė. Goda Jackutė. Ji dar tebestudijuoja Dailės akademijoje. O kai ji baigė E.Balsio meno mokyklą, jos diplominis darbas buvo piešiniai pagal tas mano pasakaites. Jų dar nebuvau atidavęs leidyklai. Jai dar papildomai parašiau. Paskui dar stalčiuje pagulėjo. Goda spėjo visas iliustracijas perpiešti. Mačiau, kaip jos ranka lavėjo.

– Tai jūs neskubate leisti savo knygų?

– Neskubu. Ir dabar mano stalčiuose guli kelios knygos. Tiesa, ne vaikiškos. Bet jau tokia mano nuostata – parašytos knygos turi susigulėti.

– O ko jos ten laukia?

– Aš jas perskaitau ir pataisau. Galų gale skaitytojai ir taip turi tų knygų – ir geresnių, ir blogesnių. Man visai nesvarbu, kad jos labai dažnai būtų leidžiamos.

– Gal naują knygą vaikams nešiojatės galvoje?

– Joje dabar didelis rūpestis – šią savaitę reikia parašyti vaikišką apsakymą Europos Sąjungos šalių literatūros konkursui. Galiu pasigirti, rugsėjį esu kviečiamas į Reikjaviką – atstovausiu Lietuvai tarptautiniame kūrybos vaikams festivalyje.

– Ar nepastebėjote, kad poetų žemėje poezijos lyg ir nedaugėja? Gal kad poetai pradėjo rašyti prozą, pjeses, esė?

– Mes tik sakome, kad lietuvių poezija žymiai stipresnė. Bet pažiūrėkite, kokie rezultatai tarptautinėse knygų mugėse Frankfurte ir kitur. Užsienyje niekas nepuola į kitas kalbas versti mūsų poetų. Verčia romanus. Įdomu, kad mūsų rašytojų moterų proza labiau susidomėjo pasaulis. Gal penkerius metus Lietuvos rašytojų sąjunga Nobelio premijai pristatinėjo Sigitą Gedą. Ir jokios reakcijos. Matyt, reikia prozininką pristatyti. Šiemet taip ir padarėme. Žiūrėsime, kaip bus.

O poezijos situacija – kaip visame pasaulyje. Poezija daugiausia domisi akademinis jaunimas. Tai elito žanras.

– Jūs pats poezijos daug skaitote?

– Stengiuosi. Nes rašytojui poezija visų pirma svarbu kaip žodžio mankšta. Tai kaip gera šachmatų partija. Gal todėl, kai poetai pradeda rašyti prozą, ji būna pastebima. Kaip Gintaro Grajausko „Erezija“ ir pjesės arba Donaldo Kajoko „Kazašas“, Leonardo Gutausko romanai. Bet tikriems prozininkams kartais nelabai patinka poetų prozos kūriniai.

– Kodėl?

– Nes jie iki galo nesutvarko kompozicijos, iki galo nepapasakoja kokios nors istorijos. Bet jie stengiasi byloti talpiai. Kaip poezijoje – metaforomis, prozoje jie irgi bando pasakyti žymiai daugiau, užkabinti giliau. Poetų proza – daugiasluoksnė, gal net labiau filosofinė.

– Ar tai nesukelia trinties, nepageidaujamo pavydo tarp brolių rašytojų? O gal tai sveika konkurencija?

– Ko gero, tą pavydą sukelia tie, kurie dirbtinai rengia visokias varžybas, į jas įtraukdami ir menininkus. Įveda taip vadinamą sportinę dvasią mene. Kaip ir šiuose knygų rinkimuose arba dabar labai madinguose knygynų perkamiausių knygų reitinguose.

– Jūs nepritariate jiems?

– Nepritariu. Tokie reitingai reikalingi leidykloms. Literatūros realios situacijos jie visapusiškai neatspindi. Tik iš dalies. Remiantis šiais reitingais galima daryti sociologines apklausas, koks yra mūsų skaitytojas. Ir paaiškės, kad jis skaito tik Paulą Coelho’ą, Edmundą Malūką ir Daivą Vaitkevičiūtę. Tai yra „popsas“. Bet aš nenurašau tų rašytojų. Jie moka rašyti. Galbūt galėtų rašyti ir gilius filosofinius kūrinius, bet pasirinko kitą kelią. Galbūt žino, kad tokie jie bus perkami, populiarūs.

– Ar pačiam teko eiti į tokius kompromisus?

– Dar neteko. Bet niekada nesakau niekada. Man kartais kyla mintis, gal reikėtų parašyti „muilo operą“, pasirašyti slapyvardžiu ir pažiūrėti, kas iš to išeis. O gal ir nesugebėčiau. Rimtieji rašytojai kartais šaiposi iš detektyvų ar meilės romanų autorių, o patys gal jie taip nesugeba parašyti.

– Bet literatūrai ar dėl to blogiau?

– Žinoma, kad ne. Bet gerai, kad žmonės apskritai skaito. Tuo metu neprisigeria, neina į gatves muštis. Jau gerai. Nuo meilės romanų gal jie netaps protingesni, bet sentimentalesni tai tikrai bus. Ką gi, reikia ir jausmus ugdyti.

– Kokia jūsų, kaip rašytojo, savijauta šiuolaikinėje visuomenėje?

– Gera. Prisimenu dar tuos laikus, kai rašytojas buvo svarbus asmuo, labai aukštai vertinamas. Sovietmečiu būdavo, jei tapai Rašytojų sąjungos nariu, žinok, kad nuo 50 metų pradės eiti tavo raštai. Bet trūko laisvės. Vidinė laisvė vis tiek niekur nedingo, bet buvo ir cenzūra. Tokiems kaip aš, kurie mintis savo knygoms sėmė iš tikrovės, ne pyragai buvo. Bet žmonės į rašytoją žiūrėdavo kaip į pranašą. Dabar visuomenė nuleido rašytoją ant žemės. Tai nėra profesija, nes iš to nepragyvensi. Aš, sakykim, verčiu kitų knygas, tarnauju įvairiems leidiniams, iš to ir užsidirbu duonai. Kelis kartus esu gavęs valstybės stipendiją. Švėkšnoje turiu sodą – valgau savo bulves ir kopūstus. Į svečias šalis, literatūros festivalius važiuoju, kai rengėjai kviečia ir patys kelionės išlaidas apmoka.

– Klaipėdos rašytojų bendruomenė – didelė?

– Per tuos dvidešimt metų, kai esu Klaipėdos skyriaus pirmininkas, nuo devynių išaugo iki 25 narių. Priskaičiuoju ir Kaliningrade gyvenantį Arvydą Juozaitį, ir mažeikietę Rasą Čergelienę.

– Turbūt teko girdėti kritiškų atsiliepimų apie Klaipėdos krašto rašytojų organizacinį būvį?

– Tie žmonės galėtų pradėti vertinti nuo savęs. Kai Klaipėdos universiteto studentai atneša man paskaityti savo kūrybos ir paklausiu jų, ar ten yra kokia nors literatūrinė veikla, koks nors būrelis, jie purto galvas. Nėra nieko ten. Toji akademinė bendruomenė ką nors daugiau veiktų, o ne tik šnekėtų. Vieno literatūrinio konkurso per metus nepakanka. Dėstytojai net nežino, kad jų studentai rašo eilėraščius ar prozą.

– Pats rašote sau ar skaitytojui?

– Pirmiausia sau. Jei man neįdomu būtų, tikrai nerašyčiau. Jei iš to negaliu užsidirbti pinigų ir dar per prievartą kankintis – kam man to reikia? Galėčiau rašyti keliems žmonėms, kurie mane skaito ir kurie man patinka. Bet man pačiam tai pirmiausia turi patikti.

– Kas jums yra kūrybos „lakmuso popierėlis“?

– Greičiausiai aš pats. Vis dėlto jaučiu, kas pasisekė, o kas ne.

– Paprastai kada rašote?

– Rytais. Valandą, kelias. Aš daug nerašau. Jau tapo įpročiu kasryt. Jei nerašau, tai verčiu. Bet mano galvoje vis tiek tie apsakymai malasi, – kaip suspausti, pasakyti talpiai?.. Pirmiausia išnešioju galvoje, o paskui atsisėdu ir parašau per pusvalandį. Aš gi ilgų kūrinių nerašau. Bet juos turiu ilgai išnešioti. O romaną sunku – kaip jį visą į tą galvelę sukiši?..

– Tai jo nesulauksime?

– Gal ir parašysiu. Dabar po gabalėlį lipdau jį. Apie Kristijoną Donelaitį. Turiu jau dvidešimt apsakymų. Bet jie visi man turi sulipti į romaną. Kai jį parašysiu, gal ir numirsiu. Gal tai bus viso gyvenimo darbas. O gal aš ir neparašysiu. Ne taip paprasta. Jis nebuvo koks avantiūristas, nuotykių mėgėjas, gyveno kuklaus žmogaus gyvenimą. Paslaptinga asmenybė. Labai netikėtai atsiradusi mūsų literatūroje. Rašydamas lietuviškai K.Donelaitis, matyt, turėjo konkretų tikslą. Kokį – dar nežinau. Kai atspėsiu, tai bus romano ašis.