KŪRYBOS UŽKULISIAI

Rašytoja nepavargsta fantazijos labirintuose

Gal rimtų romanų rašytojai į vaikiškas knygas berašančius literatus ir žiūri iš aukšto ar net su tam tikra paniekos doze, tačiau pastarieji į tai reaguoja su atlaidžia šypsena. Niekas nesiginčija, kad „veikalų suaugusiems“ rašymas reikalauja daugiau erudicijos, bet juk ir vaikiškų knygų autoriai taip pat privalo turėti ypatingų žinių bei sugebėjimų.

Tarkime, išmanyti vaikų psichologiją, mokėti pažvelgti į suaugusiųjų pasaulį vaiko akimis, nepaliaujamai fantazuoti ir net kalbėtis su daiktais.

Ne, ne, tai ne šizofrenija, o tiesiog gyvenimo būdas. Uostamiesčio rašytojai bei poetei Nijolei Kepenienei šios keistenybės nėra svetimos. Tris dukras auginanti, tačiau pati save „labai nebrandžios sielos savininke“ vadinanti rašytoja baigia rašyti apysakų vaikams rinkinio „Išgelbėk mane“ tęsinį. Jis knygynuose pasirodys šių metų pabaigoje. Tad su N.Kepeniene kalbamės apie vaikų pasaulio subtilybes ir knygos rašymą lydėjusius sunkiai paaiškinamus dalykus.

Poezija tyli

Savo poezijos rinkiniais Klaipėdoje ir už jos ribų išgarsėjusi N.Kepenienė staiga iškeitė mėgstamą žanrą į ne mažiau intriguojantį. „Bandžiau įvairius žanrus. Mano knygos yra skirtos įvairioms auditorijoms. Kad, pavyzdžiui, ir romanas „Vienatvė dviese“, nagrinėjantis aštuoniasdešimt penkerių metų moters vidinius išgyvenimus, buvo tikrai ne vaikams rašytas. Šiuo metu sudomino paauglių pasaulis su visomis besiformuojančios asmenybės problemomis. Poezija kol kas tyli. Laukiu, kada pati sugrįš, nors kartais pagalvoju - ar sulauksiu. Dabar artimesnis vaikų pasaulis, tad esu visiškai panirusi į „Išgelbėk mane“ personažų peripetijas“, - tvirtina N.Kepenienė. Jos manymu, vaikai savyje turi kažką nepaprasta, jie yra tyresni ir atviresni. „Gaila, kad ilgainiui daugelis žmonių šias tyras savybes praranda, įspaudžia save į realaus gyvenimo rėmus, iš kurių ištrūkti yra praktiškai neįmanoma.

Bet juk taip smagu pabūti vaiku, patikėti, kad daiktai yra gyvi, pasikalbėti su jais, įsivaizduoti, kad urzgiantis šaldytuvas yra senis bambeklis, o šnypščianti keptuvė – tiesiog dar viena virtuvės gyventoja. Kiekvienas daiktas turi savo charakterį. Džiaugiuosi, kad iki šiol sugebu su jais sutarti. Kartais net bijau blogai kalbėti apie savo automobilį – ims ir nebevažiuos“, - šmaikštauja rašytoja. O gal iš tiesų?

Dingęs rankraštis

Vieną kartą vasaros mokykloje pasakas skaičiusiai rašytojai vaikai pasakė: „Viskas, pasakėlės įgriso“. Tada N.Kepenienė suprato, kad šių laikų vaikams nebereikia naivių perdėtai moralizuojančių pasakų. Jiems arčiau jų pačių gyvenimas, realaus pasaulio aktualijos, santykiai su bendraamžiais ir, aišku, pamėgtoji fantastika. To rašytoja ir telaukė – „įjungė“ vaizduotę ir ėmėsi darbo. Rinkinio „Išgelbėk mane“ pirmosios dalies pagrindinis veikėjas Pijus su savo kiemo draugais sprendžia nevaikiškas problemas, aiškinasi suaugusiųjų pasaulio paslaptis, mėgaujasi vaikyste. Tačiau knygos, kurios tęsinio N.Kepenienė visai neplanavo rašyti, Pijus, gelbėdamas šunį, puola po mašinos ratais ir... atsiduria invalido vėžimėlyje. Pabaiga atitinka Stiveno Kingo kūrybą, bet ne vaikiškos literatūros standartus – toks buvo leidyklos nuosprendis. „Bet juk aš rašiau šeštokų ar net septintokų auditorijai, knygos herojų bendraamžiams, kurie mieliau tiki tikroviškais įvykiais, negu amerikietiškais „hepiendais“, - samprotauja rašytoja. Vis dėlto knyga buvo pradėta spausdinti ir netrukus turi pasirodyti knygynuose, tačiau mainais autorė turėjo vėl pastatyti Pijų ant kojų knygos tęsinyje. Ir pastatė. Tačiau tęsinys leidykloje kažkur dingo, nebegali jo kopijos namuose rasti ir pati rašytoja. „Ir gerai. Šiuo metu rašau naują, širdžiai mielą tęsinio versiją. Juk pasodinau tą berniuką į invalido vėžimėlį ne tam, kad pažeminčiau, bet kad parodyčiau, jog jis tebėra mylimas draugų, nepraranda vilties ir yra toks pat energingas ir išradingas. Tęsinio veikėjai patiria marias nuotykių, sukonstruoja povandeninį laivą ir iškrečia nemažai išdaigų. Ši knyga turėtų pamokyti vaikus tolerancijos“, - teigia N.Kepenienė. Rašytoja net nenutuokia, kuo baigsis antroji „Išgelbėk mane“ dalis, nes, anot jos, siužeto keliai yra nežinomi. Tačiau ji šypsodamasi skundėsi, kad Pijaus pakelti ant kojų dar nenorėtų.

„Tai yra manija“

Nors anksčiau N.Kepenienė rašė itin retai, prieš gerą dešimtmetį ši „liga“ paūmėjo. „Negaliu nerašyti, tai yra tarsi manija. Nežinau, iš kur atsirado šis vidinis poreikis, bet vienareikšmiškai jaučiu, kad jis vis didėja“, - sako rašytoja. Ji tvirtina, kad realus pasaulis jai niekad netrukdė pasinerti į savos fantazijos gelmes. O ramybės, kurios taip trokšta daugelis rašytojų, jai visai nereikia. „Pripratau prie judėjimo ir triukšmo, nes susikaupimo oazei sukurti sąlygų niekada neturėjau. Realus pasaulis manęs netrikdo, juk mano gyvenimas yra realaus ir rašomo pasaulio sąveika. Net paplūdimyje galiu rašyti, kai aplink verda veiksmas – o gal netikėtai kas įdomaus ir į kuriamą knygą įkris?“ - vėl šmaikštauja rašytoja. Paklausta, ką rašys baigusi „Išgelbėk mane“, N.Kepenienė prisipažino, kad idėjų ji turinti. „Guli nebaigtas romanas apie keliones, lietuvių kelionių įpročius, žmonių santykių metamorfozes keliaujant, juk pati daug keliauju ir stebiu žmones. Labai norėčiau parašyti apie mokyklą ir paauglių bendravimo niuansus. Mane tai žavi ir traukia. Visa tai žinau, nes pati dirbau mokytoja, bet norėčiau į klasės santykius pažvelgti jų akimis“, - planuoja N.Kepenienė. Ateities planus kuria ir devynerių metų rašytojos dukrelė Šarūnė, kuri jau rašo savo pasakas, nors pati mamos kūrybai konkurencijos nejaučia. „Nežinau, ar linkėčiau jai tapti rašytoja, nes šio luomo žmonės iškrenta iš realaus pasaulio, mėgsta atsiriboti, dažnai yra jautresni ir net nelaimingi. Gera turėti savo pasaulį, kur gali pasislėpti, bet svarbu suvokti ribą tarp realybės ir beprotybės“, - pirmą kartą be šypsenos taria rašytoja. O kol kas jaunajai auditorijai telieka laukti abiejų „Išgelbėk mane“ dalių, ir galbūt išradingasis Pijus netrukus taps lietuviškuoju Hariu Poteriu.