Riešinės – ir praktiška, ir gražu

Kasdienio drabužio detalė ir tautinio kostiumo akcentas tapo madingu aksesuaru

Riešinės – nauja mada ir naujas vardas meno sferoje. Dabar jis siejamas ne tik su primiršta šimtamete tradicija ir sportu, kuriame riešinės naudojamos prakaitui nusivalyti. Puošnūs poriniai mezginiai netikėtai tapo labai populiarūs kaip aprangos detalė ir ryžtingai pretenduoja į meną. Į antrąjį planą nustumdami savo praktinę funkciją, į pirmąjį iškeldami meninę kūrybą ir grožį. Vis dažniau darbe ar šventėse pamatysi riešines mūvint ne tik moteris. Ir kai kurie vyrai negali atsispirti šiai madai.

Dėvėjo dėl šilumos

Riešinė yra meniška, nors ir miniatiūrinė aprangos dalis ir lietuvių etnografinių drabužių detalė. Tai megztas arba nertas vilnonis 5-15 centrimetrų ilgio puošnus rankogalių tipo užmovas. Iš pradžių jis buvo skirtas dėvėti užsimovus ant rankų riešų dėl šilumos, vėliau – ir dėl grožio. Europoje ir ypač Šiaurės šalyse iš vilnonių siūlų numegztos riešinės buvo paplitusios dar XIX amžiuje. Jos buvo populiarios Latvijoje, Estijoje, Skandinavijos šalyse, Vokietijoje, Anglijoje. Lietuvoje XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje ir moterys, ir vyrai jau dėvėjo ant rankų riešų užmaunamus megztus rankogalius.

Anksčiau riešines lietuviai dėvėdavo rudenį ir žiemą, kai šalčiau. Nes drabužių rankoves seniau siūdavo plačias, tai, kai darbą dirbi ar šiaip eini, vėjas švilpia pro jas. Todėl nusimegzdavo paprastas riešines ir užsimaudavo ant riešų. Raštuotos, karoliukais puoštos riešinės būdavo išeiginės.

Keičiantis madoms XX amžiaus pirmoje pusėje riešines palaipsniui pakeitė pirštinės su ilgais riešeliais, užmaunamais ant kailinių ar palto rankovių galų; jos taip pat riešinėmis vadintos. Nykstant etninės kultūros reliktams dalis riešinių negrįžtamai išnyko, kitos pateko į muziejus, tapo etnokultūros paveldo dalimi. Dabar ratas vėl apsisuko, ir riešinių kūrimo tradicija Lietuvoje atgijo, jos tapo net madingos.

Miniatiūros menas

Žemaitiškos riešinės visada išsiskyrė ne tik sodrių spalvų deriniais, bet ir raštų gausa bei įvairove. Visuomet buvo svarbus mezgėjų racionalumas ir kūrybiškumas, sugebėjimas detales jungti į vieningą ir menišką visumą.

Tai matyti ir iš Klaipėdos etnokultūros centre veikiančios parodos, kurioje eksponuojamos pa-langiškių tautodailininkių Birutės Čepienės, Reginos Andriekutės, Da-lios Kaščionienės, Virginijos Bag-donienės, Daivos Šimkevičienės, Ramunės Petkuvienės ir Emilijos Rukšnaitės sukurtos riešinės. Šio meno, atkuriančio šimtametę tradiciją, galima išmokti Palangos krašto etnoklubo “Mėguva” tradicinės tekstilės mokymo centro seminaruose. O Klaipėdos etno-kultūros centre tautodailininkių sukurtas riešines galima apžiūrėti iki kovo pradžios, darbo dienomis nuo 10 iki 16 val. Tai dar viena proga užsukti į naująjį Etnokultūros centro pastatą Daržų g. 10.

Užeiti verta. Parodoje atsidūrusios riešinės – tikri miniatiūros meno kūriniai. Jos papuoštos tradiciniais, šio krašto etnokultūrai būdingais ornamentais.

“Raštuotas riešines įgudus numegzti galima ir per kelis vakarus, o karoliukais išdabintoms net meistrui prireiks viso mėnesio”, - tvirtino Etnokultūros centro specialistė Margarita Macijauskienė, neslėpdama, kad tokie kūrinėliai kainuoja šimtą ir daugiau litų.

Anot jos, tokioms riešinėms panaudojama iki tūkstančio stiklo karoliukų, tai didelio kruopštumo ir išmonės reikalaujantis užsiėmimas.

“Bet vis daugiau žmonių tuo “užsidega”. Nemažai riešinių yra numezgusi klaipėdietė etnologė Irena Armonienė. Ji papuošė mūsų Etnokultūros centro etnografinių ansamblių vyrų kostiumus”, - džiaugėsi M.Macijauskienė.

Vėl vertinamos ir pupuliarios

Lietuvos regionuose riešinės vadinamos įvairiai: rankalkos, rankankos, rankaukos, rankapkos, rankovėčiai, runkalkos, runkovikai, rukavičnikai, mankietai, čiurneliai, riešeliai, rankovėlės, pirščionkos, Klaipėdos krašte – maukos, mauklės. Jas mūsų krašte labiausiai mėgdavo megzti skersadryžes, įvairiaspalves.

Dabar tas spalvas ir raštus galima pamatyti muziejuose arba tautodailininkų darbuose. Nors ir epizodiškai, bet riešinėmis domėtasi jau nuo XX amžiaus pradžios. Jas rinko, aprašė, propagavo ir kūrė daugiausia dailininkai, tautodailininkai, etnologai ir muziejininkai. Bet populiarumo visuomenėje jos vėl sulaukė tik dabar, po 100 metų pertraukos.

M.Macijauskienė nemano, kad riešinių mezgimo ir dėvėjimo tradicija pas mus buvo visai nunykusi. “Lietuvoje, nepastovaus klimato krašte, riešinės yra labai patogios ir šiltos rankoms. Dėvint jas kartais žiemą ir pirštinių nereikia”, - tikino ji, stebėdamasi, kodėl lietuviai riešines buvo primiršę ir nebevertino.

Gal dėl šaltesnio klimato Islandijoje ir Grenlandijoje ši tradicija visą laiką buvo gyva, funkcionuojanti. O pas mus būta pertrūkių.

Dabar meniškos ir šiltos riešinės vėl vertinamos. “Pastaraisiais metais populiarinant liaudies tekstilę, šis jos žanras atgijo, riešinės tapo madingu aksesuaru, ypač mėgstamu jaunimo”, - pastebėjo M.Macijauskienė.

Riešines dabar dėvi moksleiviai, studentai, vidutinio ir vyresnio amžiaus moterys ir net vyrai, priderinę prie tautinių arba kasdienių ir šventinių drabužių, kartais ir prie klasikinio kostiumo.