Rodys ilgiausią kino istorijoje filmą

Vilniaus Goethe’s institutas, bendradarbiaudamas su Klaipėdos kultūrų komunikacijų centru (KKKC), septynias kovo dienas uostamiestyje rodys, ko gero, patį ilgiausią kino istorijoje filmą – garsaus vokiečių režisieriaus Rainerio Wernerio Fassbinderio (1945-1982) kino juostą, sukurtą pagal Alfredo Döblino romaną „Berlynas. Aleksandro aikštė“.

„Naujosios bangos” pažiba

R.W.Fassbinderis buvo svarbiausias vokiečių kino „naujosios bangos” režisierius. Jo dėka vokiečių kinas išgarsėjo tarptautiniu mastu. Šiam menininkui pavyko išgauti keistą radikalaus kūrinių subjektyvumo ir betarpiško santykio su žiūrovais sintezę. Siekdamas savo meninių užmojų, jis mokėjo patenkinti ir žiūrovų poreikius.

R.W.Fassbinderis buvo labai produktyvus režisierius: per 14 metų (nuo 1969-ųjų iki 1982-ųjų) sukūrė 45 filmus, tarp kurių buvo ir daugiaserjiniai televizijos filmai. 26 filmus prodiusavo pats arba buvo jų kooprodiuseris.

Pats vaidino 21 kitų režisierių ir 19 savo filmų. Be to, sukūrė 37 scenarijus bei buvo trylikos scenarijų bendraautoris, parašė keturiolika pjesių teatrui, keturias radijo pjeses, šešias kitų autorių pjeses perrašė bei pastatė 25 pjeses teatro scenoje.

„Berlynas. Aleksandro aikštė“

Trejus metus kurtas R.W.Fassbinderio filmas „Berlynas. Aleksandro aikštė“ pasakoja Franco Biberkopfo (vaid. Günteris Lamprechtas) istoriją, kuri prasideda, kai jis paleidžiamas iš sunkiųjų darbų kalėjimo Tegelyje.

Francas buvo įkalintas, nes įtūžio akimirką nužudė savo draugę Idą (vaid. Barbara Valentin). Atlikęs bausmę jis žengia į kunkuliuojantį didmiestį ir nori pradėti naują gyvenimą, nors miestas iki šiol jį labai gąsdina. Francui liko tik keletas žmonių, kuriais jis vis dar gali pasitikėti: jo buvusi draugė Eva (vaid. Hanna Schygulla), kuri dirba prostitute suteneriui Herbertui (Rogeris Fritzas), smuklininkas (vaid. Clausas Holmas) iš jo mėgstamos smuklės ir ponia Bast (vaid. Brigitte’a Mira), kuri nuomoja jam kambarį. Tai nėra daug, tačiau Francui jų pakanka. Netrukus jis pastebi, kad negali rasti jokio darbo, yra niekam nereikalingas, jį apgauna tas, kurį manė esant draugu. Iš pradžių tai jį sužlugdo. Besislėpdamas namuose, kur jo niekas nepažįsta, Francas pradeda gerti. Kas jam beliko šiame gyvenime ir kaip jį reikėtų užbaigti? Po savaičių savaites trukusios depresijos vyras suima save į rankas. Tačiau netrukus pasirodo Reinholdas (vaid. Gottfriedas Johnas), paslaptingas asmuo, kuriuo taip žavisi Francas. Jo galvoje pradeda suktis šie klausimai: ar Reinholdas yra suteneris, nusikaltėlis? Geras jis ar blogas? Be skrupulų? O gal demonas?.. Francas to nežino, tačiau viena jis žino puikiai, – kad Reinholdas jį magiškai traukia, ir kad jis pasiruošęs juo aklai pasitikėti. Francas tampa priklausomas nuo Reinholdo ir taip stipriai jį persekioja, kad tampa Reinholdui našta ir šis mėgina juo atsikratyti. Francas vos nežūva, tačiau atsiperka netekdamas vienos rankos. Ir vėl pradeda viską iš naujo. Mieze (vaid. Barbara Sukowa) – švelni, miela Mieze turi jam padėti. Kas gali daugiau padėti, jei ne tai, kai jautiesi mylimas ir myli pats?..

Beveik šešiolika valandų trunkantis filmas byloja apie meilę, išdavystę, dekadansą, pagundas, mirtį, nekaltumą ir įtarimus.

Karštų diskusijų objektas

Ši kino juosta yra ne tik pagrindinis R.W.Fassbinderio darbas jo filmografijoje. Ji puikiai dokumentuoja Vokietijos kino ir televizijos istoriją.

Ir kiti R.W.Fassbinderio filmai – tarsi visuomenės raidos dokumentai. Jis buvo tarptautiniu mastu daugiausiai statomas pokario vokiečių dramaturgas, dėl savo kūrybos ir asmeninių savybių – Vokietijos menininkas, apie kurį buvo daugiausiai diskutuojama.

Jo asmenybę ir filmus būtų sunku priskirti kokiai nors ideologinei krypčiai. Vaizduodamas žmones kritiškai, bet tuo pat metu ir su simpatija, R.W.Fassbinderis neskirstė jų į visuomenės sluoksnius. Kino žinovų teigimu, šio režisieriaus darbai ir šiandienos kontekste nepraranda gyvybingumo bei aktualumo.