Rolandas Skaisgirys trejus metus Vilniaus Universitete pastudijavo ekonomiką, kelerius metus žaidė krepšinį Vilniaus “Sakalų” komandoje ir tiek pat laukė, kol jo vadovaujamos “Videometros” kurti serialai prasimuš kelią į žiūrovų širdis.

Dabar diplomuotas kino vadybininkas yra vienas „Sakalų“ savininkų, „Videometros“ fabrikas turi 250 darbuotojų, o jo įkurti Lietuvos kino apdovanojimų „Sidabrinės gervės“ išdalino trečią apdovanojimų kolekciją.

Šiandien Rolandas Skaisgirys kalba, kodėl jam nepatinka krepšinis, kodėl gervės sidabrinės, koks yra prodiuserio vanidmuo kine ir kiek pilnametražių filmų jis ruošiasi statyti.

Ar „Sakalų“ komandos draugai ir žaidėjai kitose komandose pajuokdavo tave dėl per lėkšto serialų siužeto?

Tie, kas pajuokia, visada pajuokia neakivaizdžiai, kai aš nematau. Aš manau, kad mane pajuokti nelengva, nes aš esu knygų skaitęs, galų gale. Manau, kad ir perdėtai aštrus esu. Kiekvieną žmogų galima užgauti, jei tik žinai jo gyvenimo istoriją.

Niekas nesijaudina dėl to, kas bus -  jaudinasi dėl to, kas praėjo. Aš manau, kad aš dažniausiai turiu argumentų. Be abejo, pašaipų būna, bet tai ir smagu. Arba nesmagu.

Ar krepšininkų, priešininkų, draugų požiūris į tave būdavo kitoks?

Labai bloga nuomonė vyrauja apie sportininkus, kad jie yra nekomunikabilūs, bijo kamerų. Aš bendravau su daugeliu kastų žmonių - ir bendravau, ir draugavau: daktarai, žurnalistai, TV veikėjai, verslininkai, sportininkai. Gyvenimas man sudarė tas sąlygas turėti statusą, bet galiu pasakyti, kad širdingiausi žmonės yra sportininkai. Su aktoriais labai gera, bet nuoširdžiausi - sportininkai. Aktoriai yra labai įdomūs.

Koks tavo kurtas serialas buvo pirmasis?

„Kartu“, sitkomas, scenarijaus autorius buvo Aidas Puklevičius. Dabar jis sakė, kad jam gėda būtų pasižiūrėt.

Aš scenarijų niekada nerašydavau, aš rašydavau planus. Ir dabar juos darau, bet dialogų aš niekad nerašiau. Rašydamas ne viską gali suguldyti į popierių, bet gali papasakot. Kaip kada. Planai – tai tik siužeto apmatas, veikėjai, kuo prasideda, kuo baigiasi, pagrindinė linija.

Tavo draugai iš žurnalistikos ir šou verslo dažnai kritikuoja visuomenę, pasisako aštriau ar švelniau, tačiau vis tiek dažnai reiškia savo nuomonę, tačiau tu tuo nepasižymi. Ar tau filmai tarnauja kaip kritikos platforma?

Ne mano reikalas rūpintis tautos išprusimu, jeigu to nedaro net valstybė. Turiu omeny kultūrą. Aš žinau, kad mano filmus žiūri daug žmonių, jie turi savo vertę, t.y. suteikia atsipalaidavimą, atsiranda sekimas kažkokių istorijų, esančių šalia tavęs.

Tie aktoriai ir tie žmonės, kurie dirba prie tų serialų, jie uždirba kitus pinigus, kurie atiduodami kultūrai. Pagrindinis rėmėjas „Sidabrinių gervių“ yra tie patys aktoriai, kurie yra apdovanojami.

Gal jie gautų 10 litų daugiau kiekvienas, bet tie pinigai nueina į kažkokį kitą dalyką. Tai yra mano pinigai, tai yra jų pinigai.

Jie jums uždirba pinigus ir jūs iš jų...

Ne man uždirba. Aš meluočiau, jeigu sakyčiau, kad iš savo pelno visus pinigus įdedu. Ne, jokiu būdu. Tą reikia aiškiai įvardinti – kino apdovanojimus daro kino žmonės, kurie dirba kine. Netgi daugiau televizijoje.

Jie ne tik duoda Lietuvos žmonėms pasižiūrėti vieną ar kitą serialą, bet ir uždirba tuos pinigus menui. Pagarbai, menui ir panašiai.

Dėl to man visiškai neįdomu, gali šaipytis, gali rašyt ką nori. Šiame kontekste aš galiu ir atsakyt – be abejo, daugelyje serialų aš reiškiu savo nuomonę. Aš turiu tribūną ir aš galiu pasisakyti iš tikrųjų.

Nejauti misijos šviest žmones?

Negaudyk manęs už žodžio. Aš visiškai aiškiai suprantu, kas kam skirta. Aš sulaukiu labai daug kalbų, kad tautą bukina serialai. Tačiau aš dar kartą sakau, kad tai yra televizinė klasika, net geriausios televizijos, pavyzdžiui, BBC, turi savo serialus. Tai kodėl mes negalim savo turėt?

Prieš serialų pasirodymą, prieš šešerius metus, mes iš aktorių žinojom tik Budraitį, Adomaitį, Tomkų, Mainelytę, šiandien žinom šimtą tokių, kurie užsidirba pinigus sau.

Be abejo, jie tampa laidų vedėjais, renginių vedėjais. Tai yra papildomos pajamos jiems išgyvenimui, ir tai yra ne mano vieno, o visos komandos įdirbis.

Tie žmonės, dirbdami šituose serialuose arba televiziniuose projektuose, uždirba ir menui pinigų, kurie yra skiriami ir „Sidabrinių gervių“ apdovanojimams, ir dabar važiuojam su „Naktinėmis sidabrinėmis gervėmis“ per Lietuvą. Žmonės galės pasižiūrėt šitus filmus nemokamai.

Aš matau visokeriopą naudą, o kultūrinti tautą pirmiausia yra valstybės prerogatyva. Po to mes galim prisidėt.

Ar yra serialų kūrėjų, kurie tave įkvėpė?

Manęs niekas neįkvepia. Man labai smagu būti ir gyventi tarp menininkų ir sportininkų. Aš noriu tarp jų būti. Jeigu aš to nedaryčiau, aš tarp jų nebūčiau.

Žmones sieja ne vien tik stikliukas, stalas, gėrimas ar dar kažkas, laimėjimai arba pralaimėjimai. Bendras darbas sieja. Čia yra mano didžiausias įkvėpimas – noras būti tarp tų žmonių, su kuriais aš dabar esu.

Pernai minėjai, kad norėtum kurti vaidybinį pilnametražį filmą.

Mes jau turim parašę scenarijų Alvydo Šlepiko, „Vilko vaikams“, tęsiasi jo finansavimo darbai. Aš manau, kad labai greitai baigs Marijonas Mikutavičius savo scenarijų, kurį mes netrukus pradėsim kurt. Alvydas Šlepikas pradėjo rašyt dar vieną scenarijų, irgi manau, kad per vasarą jis bus parašytas. Šiuo metu yra trys kino filmai, kuriuos ruošiamasi daryt. Aš - prodiuseris.

Kas konkrečiai įeina į prodiuserio pareigas?

Iš tikrųjų tai yra idėjos generavimas. Ir be abejo pinigai – surinkimas pinigų ar savų investavimas. Vėliau pardavimas. Kadangi aš nebeturiu laiko, per daug turiu produktų, kad turėčiau priežiūrą, tai kiekvienas produtkas turi savo prodiuserį, kuris yra daugiau vykdantysis, kuris turi išmanyti, kaip tas daroma ir panašiai.

Mūsų problema yra ta, kad statant filmą apie Žalgirio mūšį, pinigus valdo režisierius arba valstybė. O to negali būti. Tai turi atiduoti prodiuseriui, kuris valdo tuos pinigus, ir kuris žino, per kiek laiko padaryt, kiek jis išleis ir panašiai. O kadangi pinigus atiduoda mūsų žymiesiems režisieriams, jų nėra tų prodiuserių arba jie neprileidžiami, jie yra jauni, tada filmas kuriamas dvejus metus.

Jokios atskaitomybės nėra – nei dėl valstybės pinigų, nei dėl kūrinio. Tada jie gali sau leist aiškint, kad mes filmą kursime du metus.

Koks tavo vaidmuo Vilniaus „Sakaluose“?

Aš tapau vienu iš savininkų.

Būsi ir ilgiau krepšinyje?

Čia su tuo krepšiniu išėjo nesusipratimas. Atėjo du mano draugai: Matulis ir Kučiauskas pas mane ir sako: "yra problemos su „Sakalais“.

Be abejo, tuos metus aš juos parėmiau, suradau, kas dar parėmė, bet... dabar aš jau įžengiau į tą balą. Arba iš jos turiu lipti arba iškelta galva ieškoti rėmėjų, investuoti, daryti normalų klubą, arba toliau murkdytis, bet nemanau, kad man tai išeis.

Dar trečias variantas – spjaut į viską. Iš tikrųjų yra žiauriai sunki situacija. Ir sporte, ir mene yra mokesčių sistema... Tai yra baisu.

Ar krepšiny sulauksim tokių laikų, kai bus bent penkios komandos pajėgios varžytis tarpusavy?

Aš šiek tiek kitaip galvoju. Turi būti dešimt komandų pajėgių. Kas nuo to pagerėjo Lietuvos krepšinyje, kai yra dvi stiprios komandos?

Man daug įdomiau būtų, jeigu visos būtų tokio lygio kaip „Šiauliai“ ir tarpusavyje kovotų. Apie krepšinį man kalbėti sunku, nes aš jo nemėgstu. Aš jo nemėgstu iš principo. Dėl intrigų kvailų man dabar neimponuoja šitas sportas.

Kaip manai, šitos intrigos, kurios atsirado per finalus, jos išeis į gerą?

Aš manau, kad čia yra visa bėda. Nereikia imti vienos komandos ar kitos, ar savininko blogiuko, ar kito blogiuko. Problema yra ta, kad nei federacija, nei LKL vadovybė negali suvaldyti šito proceso. Arba jie nemoka, arba jie bijo.

Įsivaizduokime, kad tokie dalykai, kas dabar vyko BBL, kai reikėjo peržaisti rungtynes dėl  trečios vietos, ar LKL finale – vieni skandalai po skandalo. Ar galėtų tai įvykti pas NBA komisarą Sterną? Ar gali Dalaso „Mavericks“ milijardierius nugrybaut ir negaut baudos? Ar gali taip būti Europos futbole ir netgi toj pačioj Eurolygoj?

Negali. Čia yra problema ne tų žmonių, kurie elgiasi vienaip ar kitaip. Jeigu yra sistema ir tai sistemai kažkas vadovauja, už tą sistemą atsakingi yra tie vadovaujantys žmonės. Toje sistemoje yra mano draugų vadovaujančių, tegu jie neįsižeidžia.

Man neįdomu, kai viena iš mūsų didžiųjų komandų sako, kad mes pralaimėjom Madrido „Realui“ dėl to, kad jų biudžetas yra penkis ar dešimt kartų didesnis.

Kodėl jie nesako, kai „Sakalai“ pralaimėjo prieš juos dėl to, kad „Sakalų“ biudžetas yra trisdešimt kartų mažesnis?

Ir tavo klausimai kažkokie tai: ar gali „Sakalai“ arba „Nevėžis“ ar dar kažkas... Nejuokinkim. Pirmiausia pasižiūrėkim, kas padaryta, kad tos komandos turėtų pinigų. Jų nėra, nieko padaryta iš tikrųjų. Vargšas verslininkėlis krapšto tuos savo pinigėlius, atiduoda į balą. Gaunasi tokia situacija, kad visi gali kritikuoti, bet esmės tai nemato.

O esmė?

Esmė yra labai paprasta: sporto įstatymas, piramidės viršūnėje sėdintys žmonės reguliuoja situaciją taip, kaip turi būti, be jokių ekscesų, be jokio chaoso, derinimas su televizija, marketingas, pijaras. Tai turėtų būt. Dabar kas čia yra, Dieve mano?!

Dar kitas dalykas. Kodėl bet kurioj pasaulio šaly laidos apie futbolą ar krepšinį yra mėgstamos ir žiūrimos, o pas mus kažkodėl jų nežiūri?

Todėl, kad prisisotinę tų dviejų komandų žaidimo, dar rinktinės, ir visa kita yra dzin. Dėl to man neįdomu. Neįdomu dar ir dėl to, kad daug kam vadovauja žmonės, kurie neturi supratimo. Aš suprantu, kad visi turi dirbt kažką ir gyvent.

Iš kitos pusės galėčiau sakyt (čia šnekėt lengviausia) eik, kovok dėl to, bet nereikia man kovot dėl to, kad aš turiu įdomesnių dalykų. Aš turiu televiziją, kiną, man tai įdomiau.

Ar „Sidabrinės gervės“ kitais metais bus kitokios?

Aš manau, kad reikia keist renginio koncepciją ir, manau, kad tai pakeisiu. Galbūt bus šokiruojanti šiek tiek, nežinau. Aš turiu minčių.

Visam pasauly apdovanojimai yra auksiniai. Auksinis lokys Berlyno, auksinis liūtas Venecijos, auksinė šakelė Kanų, auksinis senis su kardu Amerikoj. Kodėl Lietuvoj gervė sidabrinė?

Mes turim auksinę gervę.

Taip, bet ji skiriama tik už gyvenimo nuopelnus.

Aš galvoju, kad tada, kai mes darysim auksinį kiną, tada bus auksinės gervės.

Ar sidabrinės gervės – pigiau?

Ne, aš turiu omeny, kad visi kalba, kad tai yra pompastika. Kritikai kalba neva mes čia lygiuojamės į Oskarus, bet kaip tik mes nesilygiuojam nei į Oskarus, nei į Kanus, nei į Berlynanalę, nei į dar ką nors. Norisi atrasti kažką savą, nors galbūt tai ne visą laiką išeina. Aš manau, kad mes darom kuklius apdovanojimus ir tai yra normalu.

Per apdovanojimus geriausio TV filmo kategorijoj – vien „Videometros“ serialai. Kaip manai, kodėl neturi konkurencijos?

Konkurentų nėra. Iš vis serialų nekuria kitos firmos. Ar aš uždraudžiu kažkam daryt serialus? Imkit ir darykit. Bandė vienas, dabar kitas bando, ar trečias bandys. Nėra tokio valstybės įstatymo, kuris suteikia vienai „Videometrai“ teisę kurti serialus.

Skaisgirys per lobizmą sau išsikovojo įstatymą ir dabar niekas negali daryt, ar ne? Visi gali daryt, aš nežinau, kodėl nedaro. Serialams reikia didelių investicijų ir neišsenkančios kantrybės. Kantrybės nepelnui, ilgam darbui.

Aš pradėjau 1997-aisiais ir tik po aštuonerių, septynerių metų serialai pasiekė žiūrovą, mes to pasiekėm, kad pradėtų žiūrėt.

Ar tu dieną pradedi žiūrėdamas...

Laikraščius, jo. Aš nesinaudoju internetu. Aš nemoku įsijungti kompiuterio. Moku tik perskaityti žinutes telefone, net rašyti jų nemoku.

Mano gyvenimas yra laikraštis, manau ir numirsiu su tuo. Mano pats mėgstamiausias dalykas po geros, audringos nakties atsikelti ryte, nusipirkti laikraščius ir prie kavos vartyt.

Aš daug turiu mažų malonumų, nuo kurių kaifuoju. Nueiti sekmadienį į kiną, į pirmą seansą, nusipirkti keksą ir karšto vyno, kad vienas filmą žiūrėčiau. Na, jeigu būna du ar trys žmonės – dar nieko tokio. Pirmas tėvo cigaretės dūmas - man pats skaniausias kvapas nuo vaikystės. Iš šių mažų malonumų susideda mano gyvenimas.