– Ar tai tik sutapimas, kad tavo albumai pasirodo kas dvejus metus? Ar tu tiesiog esi išsikėlusi sau tokį tikslą ir viską aiškiai suplanavusi – išleisti po albumą kas dvejus metus?

– Gyvenu emociškai gana intensyvų gyvenimą. Kaip kūrėjai tai produktyvu – galiu leisti albumus kas kelerius metus, nes turiu ką papasakoti, kuo pasidalyti. Kaip žmogų mane tie kalneliai vargina, todėl įvairiais būdais siekiu subalansuoti savo vidinį pasaulį. Užbėgdama už akių galiu patikinti, kad neprivaloma kentėti, kad būtum kūrėju. Mano ketvirtasis albumas yra to liudininkas.

– Apie albumo pavadinimą „Meridiem“ sakai, kad tai yra trumpas, galbūt net neegzistuojantis laikas, kurio negali nei apčiuopti, nei užfiksuoti – t. y. apie maloniausias ir gražiausias akimirkas, kurios dažniausiai yra tokios trumpos, kad jas belieka gaudyti prisiminimuose. Kur tokių akimirkų patiri daugiausia – kurdama dainas, būdama scenoje ar leisdama laiką su brangiausiais žmonėmis? Kas tau yra didžiausia laimė?

– Mano „Meridiem“ būna kelių pavidalų. Tai gali būti įsimylėjimas, dainų kūrimas, šiltas vasaros vakaras ar įspūdingas gamtos reginys. Tas jausmas, kuris priverčia sustingti, suklusti ir negalvoti apie nieką kitą, tik gyventi tą akimirką. Man tai ir yra laimė. Tos akimirkos, kuriomis jaučiuosi pilna gyvybės ir prasmės, kai manęs nekankina šaltos egzistencinės mintys.

Rūta MUR. M. Penkutės nuotr.

– Albumą suskirstei į dvi dalis – po ir iki vidurdienio. Kodėl? Ar tavo pačios nuotaikai turi įtakos paros laikas?

– A. M. (ante meridiem) ir P. M. (post meridiem). Du laikai, kuriuos sujungia vidurdienis. Kaip ir svarbiausios, gražiausios gyvenimo akimirkos – yra laikas iki jų ir po jų. Man kartais atrodo, kad gyvenu nuo kažko iki kažko. Tarsi nuolatiniame laukime, kada vėl galėsiu išgyventi euforinį džiaugsmą, tyrą nuoširdumą ir pulsuojančią laimę. Šiuo albumu norėjau užfiksuoti laimingiausią savo laiką per pastaruosius kelerius metus. Išgyvenau dar nepažintą meilę. Tokią, kuri augina ne per skausmą ir yra kaip tas vidurdienis, kai sunku suprasti: ar išvis buvo ji, ar ne.

– „Albumai yra tarsi mano fotoalbumas – įsijungiu senas dainas ir suvokiu, kaip toli nuėjau“, esi sakiusi. Kur Rūta MUR yra dabar, įrašiusi „Meridiem“? Kaip ji pasikeitė – tiek kalbant apie kūrybą, tiek apie asmenybę.

– Atėjo laikas atsipalaiduoti ir džiaugtis. Vasara jau čia pat. Idealizuoju ją, nes man, kaip ir daugeliui, saulėje gyventi yra lengviau. Todėl visi rūpesčiai palauks iki rudens. Toks mąstymas ne visai būdingas man, bet noriu išbandyti kitus kelius. Nebepergalvoti visko šimtus kartų, o tiesiog būti ir mėgautis. Mane supras tie, kurie mėgsta perdėtai kapstytis sprendimuose, abejonėse, nagrinėdami save ir kitus. „Meridiem“ man yra priminimas, kad gyvenimas – kaip vidurdienis, toks neapčiuopiamas ir trumpas, tad kodėl nenugyvenus jo kuo lengviau ir maloniau.

M. Penkutės nuotr.

– Ar galima sakyti, kad naujoji Rūta optimistiškesnė, bent jau tai simbolizuoja tavo singlo „Time“ tekstas: „We found each other, /Though the timing didn’t seem right, /Now we travel the world, /As if it was ours, /Everything gets better.“ „Meridiem“ ir savo muzikine nuotaika jis iš tiesų atrodo kažkiek šviesesnis nei ankstesni albumai. Kas tai nulėmė?

– Jaučiu daugiau švelnumo savyje, ypač – pačiai sau. Aplinkybės susiklostė taip, kad mane dabar supa vidumi sveikesni žmonės. Anksčiau gyvenimą regėjau tamsesnį ir gerokai suktesnį, nei dažniausiai jis būdavo iš tiesų. Kuriu muziką ne tik tam, kad žymėčiau savo etapus, bet ir tam, kad klausytojai galėtų atrasti joje save ir galbūt jiems tai padėtų ištverti sudėtingesnes akimirkas. Noriu duoti tai, ką gavau pati, – galimybę jaustis suprastai ir suvokimą, kad viskas su manimi yra gerai. Optimizmo man netrūko niekada, net ir tamsiausiuose darbuose, atidžiai jų paklausius ir įsigilinus, galima tai įžvelgti. Tiesiog dabar forma yra akivaizdesnė.

– Nepaisant to šiek tiek tarsi vasariškesnio vaibo, naujajame albume lieki ištikima savo stiliui, kuris geriausiai atsiskleidė antrame albume. Tie patys svajingai romantiški tekstai, šalti sintezatorių tembrai iš devintojo dešimtmečio. Kodėl neini paprastesniu keliu, ieškodama ko nors madingesnio?

– Ištikima aš lieku sau, o ne stiliui. Tai, ką girdite, yra tai, kaip skamba mano jausmai, mano realybė. Nematau prasmės tapti fabrikinės kultūros dalimi. Mada niekada man nebuvo prioritetas, kitaip nei išliekamoji vertė ir gylis.

– Ar prodiuseriai, vadybininkai tau nesako: „Rūta, reikia ko nors madingesnio – užteks jau tos nostalgijos new wave, gotikai“?

– Aš dirbu su komanda, kuri palaiko ir tiki mano muzikiniu keliu. Drąsiai skatinčiau tuos, kurie sulaukia tokių komentarų, eiti ir ieškoti toliau, kas jumis patikės. Tikrai yra žmonių, kurie įvertins ir padės jūsų unikalumui skleistis. Man irgi užtruko, kol atradau savo žmonių.

– Kalbant apie lietuviškos muzikos madas, viena man labai patinka – tai lietuviški tekstai. Kodėl nemėgini rašyti lietuviškų tekstų, juolab kad esi baigusi filologiją...

– Man patinka rašyti anglų kalba. Norėčiau, kad mano karjera išaugtų į tarptautinę, o anglų kalba tam yra labai paranki. Pati augau daugiausia su angliška muzika, man ji rezonuoja labiau nei lietuviškai atliekamos dainos. Tad ir vėl grįžtame prie to paties: renkuosi tai, kas nuoširdžiai patinka man, o ne kas yra ant bangos. Esu nuoširdi sau ir klausytojui. (Šypsosi.)

– Kai kurie atlikėjai kažkuriame etape sustoja, teisindamiesi, kad neranda įkvėpimo. Ar tau reikia kokios nors nematomos jėgos pagalbos, kad sukurtum naują dainą? Ar tiesiog priimi dainų rašymą kaip darbą – tiesiog imi ir kuri?

– Sunku yra leisti sau sustoti ir pripažinti, kad šiandien nieko nesukursi. Po kiekvieno albumo inertiškai vis bandau sėsti prie instrumentų, bet viduje tuščia. Tai nieko keisto, juk ką tik buvo padarytas toks didelis darbas – sukurtas albumas.

Kūryba yra ne tik įkvėpimas, bet ir disciplina. Kūrybinės sausros atvejais geriausia man yra atsitraukti ir grįžti į gyvenimą ieškoti naujų patyrimų, nuotykių, jausmų. Niekada nesu sukūrusi kažko tada, kai spaudžiau save sėsti ir rašyti. Disciplina – tai ne tik griežtumas, labai svarbu yra girdėti savo poreikius. Neužsiimu muzikos gamyba pagal standartą, todėl laukiu, kol natūraliai grįš polėkis, kad ir kiek tai užtruktų.

M. Penkutės nuotr.

– Lengva ar sunku būti autoriumi?

– Man tai mano kelias, būti autore man yra natūralu kaip kvėpavimas. Galiu kurti pasaulius, reflektuoti saviškį ir visa tai įgarsinti. Džiaugiuosi turinti galimybę eiti šia kryptimi.

– Koks apskritai yra tavo kūrybos procesas? Gal turi kokių nors ritualų?

– Turiu tam tikrų reikalavimų aplinkai, kurioje rašau muziką. Kadangi dabar turiu savo studiją, viskas ten yra visada paruošta tam, kad prisėsčiau ir liktų tik susijungti su šaltiniu ir transliuoti per save viską į kompiuterinę programą.

Tyla ir tvarka man yra būtinos muzikai kurti. Ant stalo turi būti vandens, prie mano kūno negali liestis laidai, trumpiau tariant, negaliu niekaip būti fiziškai dirginama. Tik tada imu girdėti melodijas, jausti garsą ir galiu atitinkamai išreikšti žodžius.

– Kas tave įkvepia kurti? Iš kur semiesi idėjų?

– Tekstai dažnai ateina padrikai, net ir veikiant kažką visiškai nesusijusio su muzika. Užsirašau viską į telefoną ir vėliau, jau kurdama muziką, pritaikau, išplečiu mintį. Žodžiams mane įkvėpti gali žmonės, filmai ar tiesiog iš giedro dangaus nukritęs pamąstymas. Idėjų dažniausiai semiuosi, kai reikia sugalvoti vizualinę albumo dalį. Kitaip nei muzikai, idėjų aš neieškau, jos gimsta manyje neturint tiesioginės sąsajos su aplinka. Kuriu apie savo gyvenimą, pasakoju savo istorijas. Mane žavi kūrybinis grynumas. Visada noriu kurti savaip, nesiremdama į sample’us ar jau sudainuotas melodijas. Šie būdai man tokie neįdomūs ir bedvasiai.

– Kaip atrodo tavo įprasta diena?

– Turiu gana daug laiko. Visada taip buvo. Greičiausiai tai susiję su tuo, kad esu labai produktyvi, niekada neatidėlioju darbų ir viską padarau kaip įmanoma greičiau ir geriau. Todėl neretai susiduriu su tuo, kad turiu sugalvoti, kaip dar save užimti. Įprastai nemėgstu būti trukdoma bent iki vidurdienio, todėl gyvus susitikimus mėgstu jau po pietų. Neturiu konkrečios rutinos. Kartais pagalvoju, kad iš dalies gyvenu kaip vaikystėje vasarą, – darai, ką nori, ir veiki, ką nori. Dėl to mėgstu labiau užimtus laikotarpius, nes nuolatinis svarstymas, ką veikti, labai vargina. Nieko neveikti man sudėtinga.

– Ar tau nuo kūrybos reikia ilsėtis? Kaip tai darai, ką veiki, kaip atsipalaiduoji?

– Kūryba nesibaigia, net jei nesu studijoje. Esu stebėtoja, mano smegenys veikia 24/7, nes būna, kad idėjos ateina ir sapnuojant. Naujajame albume dainuoju, kad jaučiuosi visada pavargusi. Vis dar mokausi atsipalaiduoti, bet net ir mano poilsis yra aktyvus. Mėgstu daugiau būti gamtoje, toliau nuo miesto.

– Esi prisipažinusi, kad esi introvertė ir scenoje nesijauti labai jaukiai. Ar tos baimės su kiekvienu koncertu mažėja?

– Gyvenime esu introvertė, o scenoje, atvirkščiai – drąsi ir pasitikinti savimi. Tiesa, būna situacijų, dėl kurių dingsta geras nusiteikimas, pvz., kai dainuoji, o niekas neklauso, bet tai jau – praeityje. Tos baimės su laiku kinta. Kažkada stipriai jaudindavausi prieš pasirodymus, dabar tas jaudulys virto susikaupimu. Vėliau buvo baimė neišdainuoti aukštų natų, bet tai išsprendžiau su radikalia drąsa – tiesiog užtikrintai įveikti viršūnes. Neseniai buvo etapas, kai bijodavau pamiršti dainų žodžius. Paradoksalu, bet kuo daugiau apie tai galvodavau, tada ir pamiršdavau, nors net ir viduryje nakties mane pažadinus galėčiau žodis į žodį visas dainas padainuoti. Ta baimė – toks kenkėjiškas jausmas. Ypač kai kyla dėl lakios fantazijos, o ne dėl realių grėsmių.

M. Penkutės nuotr.

– Nepaisant, kad esi nišinė atlikėja, tau beveik pavyko laimėti nacionalinę „Eurovizijos“ atranką. Kaip jauteisi tada, kai pergalę, galima sakyti, atėmė iš rankų? Kaip šį epizodą vertini dabar, žiūrėdama iš laiko perspektyvos?

– Iš nišos jaučiuosi išėjusi po „Eurovizijos“ atrankos, kai mane pamatė plačioji visuomenė ir sulaukiau tokio didelio palaikymo. Man tai buvo triumfo akimirka. Žiūrovų sprendimu laimėjau pirmą vietą ir dar prieš scenos senbuvę. Tai buvo įrodymas, kad Lietuva yra atvira naujiems vėjams, man tai buvo labai malonus įvertinimas.

Akimirka, kai paskelbė, kad pirma vieta atiteko ne man, buvo, švelniai tariant, žlugdanti. Emocijos viduje liejosi per kraštus. Verkiau porą dienų. Ilgai gyvenau su slegiančiu neteisybės jausmu. Pykau ant tų komisijos narių, kurie nebalsavo už mane. Galiausiai atėjo laikas susitaikyti ir pasidžiaugti tuo, ką gavau iš šios patirties. Juk kitaip tas kartėlis būtų sunaikinęs mane. Kas būtų, jeigu būtų… Nebeturiu šioms mintims energijos.

Esu atvira kalbėti seksualinės orientacijos tema, bet tapti vėliavneše niekada nebuvo mano siekiamybė. Mano tikslas yra kurti muziką, kuri padėtų pajausti daugiau, papildytų žmonių akimirkas.

 

– Kai atsivėrei, kad esi homoseksuali, sulaukei daugiau neigiamų ar teigiamų reakcijų? Ne paslaptis, kad dalis mūsų visuomenės dar nepasirengusi priimti kitokius...

– Komentarų neskaičiau, bet jaučiau ore tvyrančią įtampą. Tik ji kaipmat išgaravo suvokus, kad pasipiktinusių nuomonė baigiasi ties interneto riba. Feisbukas tapo vienu dideliu sąvartynu, į kurį visi meta, ką nori. Niekaip negaliu suprasti, kas dedasi galvose tų, kurie pasirenka diskriminuoti ir nekęsti.

– Kaip pasikeitė tavo gyvenimas po to atsivėrimo?

– Niekaip. Nuo tos akimirkos, kai suvokiau savo orientaciją, niekada jos neslėpiau. Jaučiuosi gerai būdama tokia, kokia esu.

– Kiekvienas apie savo netradicinę orientaciją prabilęs viešas asmuo tarsi tampa LGBT+ bendruomenės veidu, kuris privalo eiti į renginius, nebijoti kalbėti apie tai viešai. Ar tau patinka ši našta, ar dažniau pagalvoji, kad geriau būtum ir toliau apie tai tylėjusi?

– Niekuo aš netapau ir niekuo neprivalau būti ar kažką daryti. Yra žmonių, kurie renkasi šį kelią, bet ne aš. Esu atvira kalbėti seksualinės orientacijos tema, bet tapti vėliavneše niekada nebuvo mano siekiamybė. Mano tikslas yra kurti muziką, kuri padėtų pajausti daugiau, papildytų žmonių akimirkas. Socialinis aktyvizmas nėra mano tema, bet pažįstu puikiai šį darbą dirbančių žmonių.

– Kaip įsivaizduoji savo ateitį? Ar esi susidėliojusi kokių nors planų, ar esi iš tų, kurie mėgsta plaukti pasroviui?

– Planai, svajonės ir tikslai aiškūs. Svarbiausia – jaustis laimingai, ramiai ir prasmingai. Tikiu, kad ir aplinka, kurią kuriu ir buriu aplink save, prisidės prie mano išsipildymo. Vienas iš norų yra ateityje sukurti šeimą, man yra labai svarbu turėti savus žmones ir eiti gyvenimo keliu ne vienai.

– Ar esi pagalvojusi, ką galėtum veikti be muzikos kūrimo ir atlikimo?

– Iki muzikos esu išbandžiusi nemažai profesijų ir darbų. Atsiradus muzikai, aiškiai suvokiau, kad čia yra mano svajonių darbas, kurį galiu dirbti 24/7, ir aš vis vien juo degu. Niekada nebuvau patyrusi šitokio jausmo, tad ir nežadu blaškytis mintimis kitur.

– Ko palinkėtum savo gerbėjams?

– Noriu palinkėti nepraleisti „Meridiem“ albumo pristatymo koncertų liepą Kaune ir Palangoje, o rugpjūtį – Vilniuje. Labai noriu pasidalyti gyvai tuo, ką sukūriau iš didelės meilės.