S. Bareikytės fotografijų knygoje – jaunatviški karantino dienoraščiai

Garsiajame prancūzų filme "Amelija iš Monmartro" pagrindinė veikėja nuo mažų dienų jautusi meilės stygių, savo keistai vienišame gyvenime atranda tikslą – nusprendžia pakeisti visų ją supančių žmonių gyvenimus į gerąją pusę. Lietuvoje tokią Ameliją randame Simonos Bareikytės fotografijų knygoje – "...gal Tau buvo geriau? Karantino dienoraštis".

Beieškant gryno oro

Kaip pati knygos autorė teigia, tai yra tiktai jos samprotavimai, pastebėjimai ir emocijos, patirtos per pačią COVID-19 izoliacijos karštinę. Simona Bareikytė šioje knygoje atveria save, o tiksliau, tą Simoną, kuri gyveno izoliacijoje ir patyrė šio periodo mestus iššūkius. Būtent šioje knygoje fotografė ir sukelia asociacijas su Amelija – tik pažiūrėkite į pagrindinę knygos autorės nutrauką – nosis, veidas ir smakras uždengtas plaukais, kaip privaloma kauke, pagal visus reglamentus. Tačiau pusiau atidengtas veidas ir viena plačiai atmerkta akis, tik ir kalba apie kažkokią paslaptį, kurią Simona-Amelija ir atskleis šioje knygoje.

Laiko pilna, daryk ką tik nori, pildyk savo svajones – tačiau negalima, nes karantinas.

Fotografijos knyga "...gal Tau buvo geriau? Karantino dienoraštis" prasideda nuo pasakojimo, kaip atrodo ištuštėjęs Kaunas. Šį miestų ekonominį nuosmukį menininkė sulygina su maru, o vėliau ir karu, tačiau ši paralelė tampa labiau poetiškai simboliniu ir juo labiau norima pabrėžti šią neeilinę valstybinę (ir pasaulinę) situaciją, o ne iš tiesų Lietuvoje siautėjusius marus, kai, kaip rašo knygos autorė, gryno oro įkvėpti nelabai galėjai, kadangi "kaime susirgus vienam gyventojui, tų namų gyventojai buvo iškraustomi už kaimo į palapines, pakrūmes ar kitur, o namai nugriaunami, sudeginami."

Vis dėlto šioje fotografijos knygoje dėmesį atkreipia jaunatviškas fotomenininkės požiūris į situaciją: S.Bareikytė ieško pozityvumo šiuo izoliacijos periodu, ir nuo pat karantino pradžių tikisi, kad šis virusas "greit pateps slides iš Mūsų visų gyvenimų..."

Simona Bareikytė. Iš ciklo „...Gal tau buvo geriau?“

Kad ir kaip būtų slidės tepamos, virusas niekur nedingo, ir kaip vienoje iš menininkės įamžintų vaizdų – stumk duris nestūmęs, parduotuvė vistiek uždaryta. Įdomus pastebėjimas, kad pirmojoje knygos dalyje "I-oji diena. Miestas ruošiasi...", po Kauno gatves marširuoja daugiausia moterys – stipriosios lyties atstovų čia vos vienas, ir tas su ištikimu sargybiniu – baltu mišrūnu šunimi, kuris, rodosi, bijo šios situacijos labiausiai.

Įplyšę saitai

S.Bareikytė šalia fotografavimo karantino metu dirbo vaistinėje, ir įvykiai pačioje karantino pradžioje, atskleidžiami per asmeninę jos, kaip vaistinės darbuotojos, prizmę mažų mažiausiai šokiruoja. Knygos autorė prašo žmonių supratingumo: "Tikimės tik supratingumo. Pasitaiko ir žmonių vis dar besityčiojančių, kad farmacijos specialistai ir visos tos apsaugos priemonės tai cirkas." Cirkas ar ne cirkas, visiems jau aišku, kad klounai seniai išsibėgiojo, ir triušis, slėpęsis mago kepurėje, iš tiesų yra pavojingas.

Fotomenininkės jaunatviškas požiūris į karantino situaciją jos aplinkoje atverčia šią fotografijų knygą kaip itin keistą pozityvą.

"Kur ta vienybė" – klausia autorė vienoje iš savo fotografijų, ir iš tiesų – ar būdami izoliacijoje vieni nuo kitų galime būti vieningi?

Kai visose parduotuvėse ėmė trūkti būtiniausių maisto prekių, tokių kaip miltai, makaronai, kruopos ir duona, ši visa dar visiškai nepažįstamo viruso situacija pradėjo rodyti savo tikrąjį veidą – ekonomika stoja ir tai jau rodo ne tik uždarytas Kauno turgus bei dauguma parduotuvių, tačiau ir maisto prekių stygius. Tokia situacija vyko ne tik Kauno parduotuvėse, tačiau taip pat ir daugiau negu 3 mln. žmonių talpinančiame Toronto mieste, Kanadoje, kai milžiniški prekybos centrai, turėję visko į valias, keletą savaičių nesugebėjo aprūpinti žmonių net ir miltais.

Laiko vakuume

"Aš tiesiog jau senstu..." – vienoje iš fotografijos knygos dalių teigia autorė. Šis sustojęs laikas, kai darbo dienos nebesiskyrė nuo savaitgalių, o rytas – nuo vėlyvos popietės, iš tiesų privertė daugumą žmonių pasijusti lyg per anksti į dar neužtarnautą pensiją išėjusius senjorus. Laiko pilna, daryk ką tik nori, pildyk savo svajones – tačiau negalima, nes karantinas.

Fotomenininkė šioje knygoje išgyvena tiek daug emocijų, ir jos visos tokios banguojančios – nuo meditacijos ištrūkus į kaimą, saldžių prisiminimų apie senelį ir koks nagingas jis buvo iki baimės, kurią pagimdė nepakenčiamas skausmas, nuvaręs net iki ligoninės priimamojo. S.Bareikytė šiose emocinėse būsenose nevengia fotografuoti savęs – čia ji romantiškai įkvepianti šviežio oro gurkšnį, o čia jau skausmo išvagotu veidu ir stipriai sugniaužtais kumščiais.

Taigi, kokia toji paslaptis, kurią fotomenininkė Simona Bareikytė taip poetiškai laikė savo žvilgsnyje, įkalintame fotografijos knygos pirmuosiuose puslapiuose? Kaip ir Amelija iš Monmartro, taip ir Simona iš Kauno, pasirinko pasidalyti savimi – savo mintimis, emocijomis ir įkvėpti pozityvumo.

Simona Bareikytė. Iš ciklo „...Gal tau buvo geriau?“

Izoliacijos situacija gali būti vertinama labai prieštaringai – nuo žmonių, teigiančių, kad virusas tėra pramanas, iki žmonių, kurie prarado tiek daug – darbą, šeimos narius ir viltį, jog gyvenime dar gali sulaukti kažko šviesaus. S.Bareikytė dalijasi tiek ir nežinomybės akcentais, tiek ir džiugiais momentais, kuriuos atrandi, net ir esant tamsiausioms situacijoms. Tad fotomenininkės jaunatviškas požiūris į karantino situaciją jos aplinkoje atverčia šią fotografijų knygą kaip itin keistą pozityvą: kad ir kiek gyvenimo aplinkybės bandytų tave sutramdyti, tačiau vidinio laisvės polėkio taip lengvai neatimsi. Čia ir bus toji Ameliška paslaptis.


Kas? S.Bareikytės paroda-knygos pristatymas "...Gal tau buvo geriau? Karantino dienoraštis".

Kur? Babtyno dvare.

Kada? rugsėjo 16 d. 18 val.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių